Darbo dieną tik įsibėgėjo
Penktadienio popietę nulėkę į šiemet Lietuvos mažąja kultūros sostine tituluojamus Kamajus gerokai sunerimome. Tikėjomės patekti į tradicinės miestelio šventės „Kuc Kuc Kamajuos“ atidarymą, o išvydome tuščią aikštę.
Afiša skelbė, kad bus šaškių ir tinklinio varžybos, vaidinimai, bet akmenimis grįstame centre pūpsojo tik tuštutėlė scena.
Kultūros centro darbuotoja Sigita Gasiūnienė-Bracienė tarstelėjo, kad viskas čia gerai, penktadienis, tridieniam renginiui kamajiečiai dar tik įsibėgėja. Gimnazijos salėje jau varžosi tinklininkų kupiškėnų ir vietinė komandos, jaunieji šaškininkai irgi lentas užgulę.
Paruošė peno dūšiai
„Baronkyčių prašom turgun sek-madienį nuo ankstaus ryto, o šiandien bus penas dūšiai“, – žadėjo kultūrininkė.
Anot jos, šventė „Kuc kuc Kamajuos“ sumanyta tam, kad būtų atgaivinti senieji legendiniai Kamajų turgūs. Nors, žinoma, jau nebe-
įmanoma, kad tie turgūs atgytų tokie pat ir taip smarkiai, kaip kadaise, bet svarbu pati renginio dvasia.
Didžiausia Kamajų turgų šlovė buvo tarpukariu, apie 1938 metus. Per čia ėjo kelias nuo Rygos į Vilnių, iš Daugpilio į Panevėžį, pirkliai sustodavo ir prekiaudavo.
Rudeniniai turgūs Kamajuose nemirė ir sovietmečiu, suvažiuodavo gausybė prekeivių, rengė aukcionus, pardavinėjo avinus, vyko loterijos, kažkas net karakulio kailinius esą išlošė.
„Atgaivinam tradicijas, kasmet suvažiuoja po 70–80 prekeivių iš Klaipėdos, Šiaulių ir kitų tolimų vietų. Su viena diena nebeišsiverčiam, o kad jau kultūros sostinė esam, tai ir trims dienoms renginių prigalvojom, visaip save parodysim“, – šypsosi pašnekovė.
Bendrystės korys ir šeimų šventė
Kol miestelio centras be gyvybės žymių, kalbinome pavienius žmones ir klausėme, ar tikrai pataikėme į kultūros sostinę. Ar gyventojai jaučia, kad šie metai kultūros prasme kitokie?
„Žinoma, jaučiam“, – neleido suabejoti prie parduotuvės sutikta Renata.
Šiemet Kamajuose – renginys po renginio, pati ne visuose spėjo sudalyvauti, bet šeimos jaunimas retą kurį praleido.
Kad ir labai užimta, moteris birželio gale ir liepos pradžioje vykusiose Rokiškio krašto bendruomenių šventėje ir šeimų šventėje buvusi ne vien žiūrovė, o ir aktyvi dalyvė.
Tą dieną su daugeliu kamajiečių ir miestelio svečių Šv. Kazimiero bažnyčioje ji klausė koncerto „Skriski skriski Lietuvėlėn“, kur dainavo sopranas Agnė Giedraitytė, fortepijonu grojo Sigutė Mikalauskaitė, o violončele Povilas Garšanovas. Dalyvavo ir iš Kamajų apylinkių kilusios išeivių rašytojos Rūtos Alės alėjos atidaryme, o tada kibo į darbus.
„Mokyklos stadione gaminome bendrystės korį. Bendruomenių moterys kepė mažus apvalius pyragiukus, jų pridarė net 16 kilogramų, paskui virėm medų su sviestu ir lipdėm vieną didelį korį, juo vaišinom visus“, – džiaugėsi maloniu šventišku pasibuvimu.
Šeimų šventė prasidėjo choro „Jauna muzika“ koncertu „Šviesos užkalbėjimas“. Pajudėjimui buvo gausu jaunam ir senam pritaikytų komandinių žaidimų, o tada vėl dvasios penas: Kamajų bendruomenės kartų komanda parodė spektaklį pagal Alės Rūtos eiliuotą pasaką „Nunešk, upeli, žąsų vargus“.
Po spektaklio dar žiūrėjo dokumentinį filmą apie Aurimo Valujavičiaus žygį „Irklais per Atlantą“.
Į renginius – per vaikų sportą
„Aš iš Kalvių, atvažiavau palaikyti tinklinį žaidžiančio vaiko“, – sakė Loreta.
Kultūros sostinės judėjimą ji pajuto dar vasarį, per „Važiuotynes“, kai ilga mašinų kolona kamajiečiai leidosi į žygį po seniūniją.
Tada, iškėlę kultūros sostinės vėliavą ir paskelbę apie kultūrinių renginių maratoną, aktyviausi bendruomenės nariai išvyko aplankyti kaimynų, pažiūrėti, kuo jie gyvena, ir save parodyti. Riedėjo maršrutu Duokiškis–Kalviai–Verksnionys–Salos–Aukštakalniai.
Duokiškyje važiuotynių dalyviai žaidė protmūšį, Kalviuose aplankė ką tik įkurtą sporto centrą ir už gyventojų aukas pastatytą Švč. Mergelės Marijos koplyčią, Verksnionių šeimininkės svečius vaišino pačių keptais pyragais ir parodė vietinio jaunimo sukurtus filmukus, o aukštakalniečiai pri-ėmė su „Barškučiu“ – savo kapela.
„Retai būnu Kamajuose, bet šiandien dukra varžybose dalyvauja, tai reikia už ją pasirgt“, – šypsojosi iš Salų atvykusi kita pašnekovė.
Jos pačios koncertai nevilioja, bet štai dukros visus čia vykusius aplankė.
Į legendinį Kamajų turgų visa šeima kiekvieną rudenį važiuoja, o šiemet, kai supuola dar ir kultūros sostinės renginiai, progos pasikieminėti pas kamajiečius tikrai nepraleis.
Ausyse tebeskamba dainos
„Jaučiasi, kad Kamajai pagyvėję“, – tikino Laima.
Ji pati kelis kartus ėjo į koncertus bažnyčioje, labai patiko rokiškiečių muzikos mokyklos mokinių pasirodymas. Ruošiasi ir į šventinį turgų, pirks sūrio ir duonos.
„Dar negaliu pamiršti užliūliuojančių „Upinių“ melodijų ir jų archajiškų dainų, buvo aukštas lygis, kitokia pažintis su istorija ir mūsų tautos kultūra“, – vasaros pabaigos koncertu džiaugėsi Birutė.
„Upinės“ – aktorės Aldona Vilutytė ir Justina Smieliauskaitė bei muzikė Laurita Peleniūtė kamajiečiams koncertavo A.Strazdo gimnazijos kiemelyje.
Birutė iš Žemaitijos į Kamajus atsikraustė tik prieš metus, tad jai kiekvienas kultūrinis renginys buvo vertingas ir įdomus kaip pažintis su šiuo kraštu.
„Skaudvilėje pati vaidinau mėgėjų teatre“, – sakė pašnekovė.
Dabar irgi skubanti į vaidinimą Galukiemyje, ten bus tikroji renginio „Kuc kuc Kamajuos“ pradžia.
Dėl visų paaukojo savo klėtį
Galukiemis – tai ūkininkams Daivai ir Henrikui Mickūnams priklausanti erdvi klėtis, stovinti beveik centre prie siauros žvyruotos gatvelės.
„Mano jaunystės laikais čia buvo baisi vieta, ton pusėn stovėjo atsukti žmonių tvartai, iš jų sunkėsi mėšlas. Pradėjo semt žmonių kiemus, tie puolė prašyti seniūnijos, kad tvarkytų. Kaip tvarkys gatvę, net vardo neturinčią? O kad kiemų galas, tai ir sugalvojo pavadint Galukiemiu“, – greitakalbe išberia D.Mickūnienė.
Ji – buvusi technologijų mokytoja, visa galva pasinėrusi į Kamajų istoriją su užmoju miestelin įnešti kuo daugiau dvasinės šviesos. Dėl to savon klėtin ir įleido visus.
Receptų knygos – vienas egzempliorius
Į pavakarę Kamajai gyvėja, miestelio aikštė pildosi automobiliais, Galukiemin traukia būreliais.
Durys atlapos, viduj jau nemenkas šurmulys, griežia iš Pasvalio rajono, Raubonių, į svečius atvykusi „Tatulos“ kapela, palei lauko sieną, kaip papuošimas, vazonuose kūpso du kelmai rūtų, ant stalelio pilnas krepšys raudonų obuolių, skardiniam kibire primerkta ryškiaspalvių zinijų.
Tie, kurie viduj ir kam neužteko vietų ant suolų, sėdi ant pasieniais sukrautų šiaudų ryšulių, jiems virš galvų kabo jau nebereikalingi pavalkai, sermėgos, liktarnios.
Klėties šeimininkė siūlo pavartyti unikalią receptų knygą. Jos tėra vienas egzempliorius, tekstai ranka rašyti, tarmiški.
Kadaise A.Strazdo gimnazijoje mokiniai leido laikraštėlį „Strazdukų giesmės“. Viena iš rubrikų buvo gaspadinės kertelė. Vaikai rinko ir užrašinėjo receptus su istorijomis.
„Laikraščio nebėra, pagailo, kad ir receptai nueis užmarštin, tad sudėjom visus į knygelę. Norim, kad ji išliktų. Kol mums bus svarbus kraštas ir kalba, mes būsim stiprūs ir laimingi. Vartykit, skaitykit, o kas norit, ir savo receptą įrašykit“, – ragino D.Mickūnienė.
Sutarė po knygnešio ąžuolu
Afiša skelbia: „Slapto lietuviško vakaro su biržiečiais „O aš jau knygon įėjau“ inscenizacija.“
Gimnazijos bibliotekininkė Jolanta Lašienė paaiškina, kaip su Kamajais susiję Biržai. Važiavo kartą kamajiečiai su biržiečiais bibliotekininkais į ekskursiją didžiavyrių pėdomis palatvijin. Stovint po knygnešio Jurgio Bielinio ąžuolu užsimezgė pokalbis apie biržiečių pastatytą spektaklį spaudos draudimo tema pagal kamajiečio, irgi knygnešio, Jurgio Smalsčio pjesę. Sutarė, kad jį būtina parodyti ir J.Smalsčio gimtinėje.
„J.Smalstys sugalvojo kaip pasipriešinimą prieš caro valdžią įsteigti Kamajų respubliką. Nuvertė uriadniką ir pasiskelbė. Kamajų respublika, nors tik pusmetį gyvavusi, sujungė krašto gabalą link Užpalių“, – pasakojo bibliotekininkė.
Ilgainiui buvo pamiršta, kad gyvavo tokia Kamajų respublika, kol kažkas lietuviškoje Kanados spaudoje tą istorinį faktą aptiko. Prieš porą dešimtmečių Kamajų respublika buvo atkurta, valstybinė heraldikos komisija patvirtino jos herbą ir vėliavą.
Kritikavo moralines ydas
„Nebūtų mūsų spektaklio, jei ne du svarbūs jubiliejai: 120 metų, kai atgauta spauda lietuviškais rašmenimis, ir 150 metų nuo pasvaliečio Antano Macijausko gimimo – tai jis laimėjo bylą prieš carą, tada Lietuvai buvo grąžinta kalba ir spauda“, – priminė Biržų „Sėlos“ muziejaus muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė, vaidinimo režisierė.
Po trumpų linksmų vaizdelių iš anuomet slaptai vaidintų „Amerika pirty“ ir „Dėdė atvažiavo“ žiūrovai prapliupo plojimais. Katutės lydėjo ir epizodą iš J.Smalsčio pjesės, kur kritikuojamos tos pačios moralinės ydos: melas, apgavystės, gobšumas, tuščių iliuzijų puoselėjimas.
Vakaras klėtyje baigėsi darniu valstybės himno sugiedojimu.
Ir jau sutemus ne visi namo skubėjo, laukė orientacinės automobilių lenktynės „Seneliai veža“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Jaunoji žiūrovė į renginį atėjo nešina gėlių puokštele.
2. Neseniai į Kamajus atsikrausčiusi Birutė kiekvieną kultūrinį miestelio renginį priėmė kaip pažintį su vietove.
3. Kamajietė Renata prisiminė smagiausią vasaros renginį, kai ji su kitomis šeimininkėmis lipdė draugystės korį.
4. Atminimui, kad buvo mažoji kultūros sostinė, Kamajai pasipuošė tautodailininko Vidmanto Zakarkos koplytstulpiu.
5. Kelią į Rūtos Alės alėją nuo šiol žymės medinė iškaba.
6. Kol susirungti atėję vaikinai drąsinosi, šaškių turnyrą pradėjo merginos.
7. Šalia gimnazijos esanti alėja pavadinta rašytojos Rūtos Alės vardu. Joje – tautodailininko Eduardo Tito drožtas suoliukas.
8. Galukiemio šeimininkės laukė svečių, ruošė jiems mažas dovanėles.
9. Vaizdelis iš biržiečių suvaidintos komedijos „Amerika pirty“ prajuokino iki ašarų.
10. S.Gasiūnienė-Bracienė priminė ypatingųjų Kamajų turgų istoriją, kai juose net buvo galima išlošti karakulio kailinius.
11. Klėties šeimininkė D.Mickūnienė pabuvo ir šventinio vakaro vedėja.
12. Biržiečių atvežtų vaidinimų režisierė S.Kubiliūtė (kairėje) susidomėjusi klausėsi pasakojimo apie Kamajų respubliką.
13. Išradingi kamajiečiai savo kiemus papuošė paprastai, bet skoningai.
14. Vaidinimų vakarą žiūrovus pirmiausia apšildė iš Raubonių atvykusi kapela „Tatula“.
A.Švelnos ir D.Baltakio nuotraukos
