Karūnos formos viršlangiai
Paskutinė troba Kupiškio rajone, Čiovydžių kaime, – šviečianti sienų geltoniu, akį traukianti skaldytų akmenų pamatais, karūnos formos viršlangiais ir baltomis langinėmis.
Taip atrodė troba, kai joje gimė ir užaugo „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ režisierius ir Piršlio vaidmens atlikėjas Povilas Zulonas. Ją – autentišką – prieš 14 metų užfiksavo Kupiškio etnografinio muziejaus istorikė Aušra Jonušytė. Pagal juostiniu fotoaparatu darytas nuotraukas ją nutapė dailininkas Alfonsas Blažys.
„Dėl namo dydžio nenustebau, esu mačiusi ir mažesnių gryčiukių, kur tilpdavo būrys vaikų. Nustebino kitkuo – namas, ypač nuo gatvės, labai gražiai atrodė, lyg būtų turtingo ūkininko“, – prisiminė A.Jonušytė.
Trobos šeimininkas Jonas Zulonas vedė du kartus ir susilaukė net 14 atžalų. Garsiausias iš jų – Povilas.
Dabar namas kitaip atrodo, nes nauji savininkai jį tvarko pagal savo poreikius.
Apsigindavo aštriu liežuviu
P.Zulono gimtinės namuose užaugo jo krikšto dukra Birutė Zulonaitė-Smičienė. Jos tėvas Jonas su Povilu buvo broliai.
B.Smičienė su savo broliu apsisprendė namą Čiovydžiuose parduoti, kai tėvo nebebuvo gyvo, o mamai smarkiai susilpnėjo sveikata.
„Namas nė dienos nebuvo negyvenamas. Dabar pravažiuodami pasižvalgome į sodą, vaikystę primenančius medžius“, – pasakojo Pasvalyje gyvenanti B.Smičienė.
Moteris apgailestavo, kad gyvo nebėra nė vieno dėdės ar tetos. Bet patikino, kad palikuoniai gerbia jų atminimą, saugo šeimos brangintas vertybes.
„Tėčio šeima buvo daininga ir balsinga. Nesistengė uždirbti turto, nebrangino jo. Mokėjo nusižeminti, saugojosi neįžeisti kito. Bet mokėjo apsiginti, tik ne pagaliu ar ginklu, o aštriu liežuviu ir puikia iškalba“, – kalbėjo pašnekovė.
Nesirūpino vaikų sveikata
B.Smičienės senelis rūpinosi, kad vaikai būtų ragavę mokslų, bet menkai rūpinosi jų sveikata, neskubėjo pirkti vaistų, vežti pas gydytoją. Dėl to nukentėjo pašnekovės tėvas ir dvi jo seserys.
„Mano tėvo mama mirė gimdydama kitą brolį – Petrą. Žinojo, kad ji sunkiai serga ir gimdymo neatlaikys, bet tais laikais niekas dėmesio per daug nekreipdavo, vaikai pabirdavo kasmet. Mano tėtis našlaičiu liko visai mažiukas“, – pasakojo B.Smičienė.
Po mamos mirties iš viso liko šeši vaikai. Mažyliais kaip sugebėdama rūpinosi sesuo Barbora. Bet jai pačiai buvo vos devyneri.
Tad kai broliui Jonui ant kelio išsikėlė votis, sesuo nekuo tegalėjo jam pagelbėti. Berniukas užaugo, bet visam gyvenimui liko viena trumpesne koja, šlubas.
Dar labiau nepasisekė tai pačiai seseriai. Būdama aštuonerių metų, Barbora susirgo skarlatina ir nuo komplikacijų apkurto. Kita sesuo Angelė mirė nesulaukusi 20-ies, nes peršalo raudama linus.
Luošą paliko žemės dirbti
Našlaičių gyvenimas vėl prašviesėjo, kai į šeimą atėjo nauja tėvo žmona – Karolina Rudytė iš Ožkinių kaimo.
Kartu vyko ir pirmosios žmonos mirties metinės, ir vestuvės.
„Ne tik jos pačios gimdyti ir vyro ankstesni vaikai, bet ir visas kaimas ją vadino Motinyte. Tai buvo nepaprasto gerumo moteris. Čiovydžių gyventojai vargetoms patardavo eiti į paskutinę kaimo gryčią, nes ten bus ne tik meiliai sutikti, pavalgydinti, bet ir apnakvindinti“, – prisiminė pašnekovė.
Geradarė nė vieno lauk nevarė, nors tekdavo pasukti galvą, kuo šeimą pamaitinti. Vaikų tėvas turėjo 26 ha žemės, bet – nemelioruotos, krūmais apaugusios, tikusios tik gyvuliams ganyti.
Kai vaikai užaugo ir pabiro į visas šalis, namuose pasiliko gyventi vienintelis sūnus Jonas – B.Smičienės tėvas. Jis nukaršino tėvą ir pamotę.
Pašnekovė svarstė, kad sprendimas palikti luošą vaiką dirbti žemę buvo netikęs. Kur kas paprasčiau būtų susiklostęs jo gyvenimas, jei būtų išmokęs batsiuvio ar siuvėjo amato.
Be to, sovietmečiu per nacionalizaciją žemė buvo atimta, o Jonas su žmona tapo kolūkiečiais.
Gaidys nuvirto nuo tvoros
B.Smičienės tėvas buvo garsus kaimo aludaris. Apie jį ir Bronių Petrulį sukurtas filmas „Alum lijo“.
Vienas iš filmo epizodų – kaip vyrai „nugirdo“ gaidį, duodami jam lesti aluje mirkytų grūdų. Raibaplunksniui nedaug reikėjo, apsvaigęs nukrito nuo tvoros.
Bet pašnekovės tėvas aludaris girtuokliu netapo. Jis dirbo paštininku, pasikinkęs arklį važiuodavo vežimu.
Aludaris Jonas Zulonas buvo mėgstamas ir garsus kaime, o Povilas Zulonas išgarsėjo šalyje, sukūręs etnografinį liaudies teatrą ir režisuodamas „Senovines kupiškėnų vestuves“.
Pašnekovė prisiminė pirmąjį pasirodymą Kupiškyje.
Žmonės plūste plūdo, salė buvo per ankšta. Didžiulį įspūdį padarė tarmiškas kalbėjimas, apeigos ir dainos, pačių moterų nupinti vestuvių sodai, austi rankšluosčiai ir staltiesės, savomis rankomis siūti drabužiai, nuometai, ilgi sijonai, kraičvežių aukštos kepurės.
Ne veltui spektaklis rodytas per 670 kartų.
Ji stambi, jis – mažas, vikrus
„Man atrodo, kad charakteriu tėtis ir dėdė Povilas buvo net labai panašūs“, – sakė B.Smičienė, paprašyta prisiminti savo krikšto tėvą P.Zuloną.
Vaikų jis nesusilaukė, o šeiminis gyvenimas taip pat nebuvęs kaip per sviestą.
Pirmoji žmona buvo už jį vyresnė moteris. Ėjo kalbos, kad tai jo mokytoja.
„Griežta, aštri moteris. Niekindavo mano dėdę“, – apgailestavo pašnekovė.
Kupiškyje dabar stovi tuščias namas, kuriame jiedu gyveno. Pastatas priklausė žmonai ir jos giminaičiui. P.Zulonas buvo ne iš tų, kurie turtinius reikalus tvarkytų. Taip namelis ir liko neįteisintas.
Antroji žmona – jau dviem dešimtmečiais jaunesnė, bet taip pat karinga.
„Ji didelė, stambi, griežta, o dėdė – mažas ir vikrus“, – vaizdingai porą apibūdino B.Smičienė.
Su vyro gimine antroji žmona nebendravo.
Su tėvu lenkė ranką
B.Smičienė pasakojo, kad P.Zulonas tėvo noru baigė veterinarijos mokyklą, bet jam labiau rūpėjo kultūra, literatūra. Ėmė mokytojauti, dėstyti lietuvių kalbą.
O brolis Juozas mokėsi mokytojų seminarijoje. Ją baigęs dirbo mokykloje Pakruojo rajone. Tapęs direktoriumi neleido mokykloje skaityti propagandinių paskaitų. Už tai dešimčiai metų buvo išsiųstas į Sibirą. Sugrįžęs neilgai gyveno, mirė nuo infarkto.
Sesuo Johana savo noru išvažiavo į Argentiną ir nebegrįžo.
Keistai klostėsi brolio Petro gyvenimas. Kai jį gimdydama mirė motina, vaiką priėmė mirusiosios brolio šeima. Bet 11 metų berniuką sugrąžino, nes tas visai neklausė dėdės ir jo žmonos.
Paūgėjęs ir susiginčijęs su tikru tėvu, Petras su juo lenkė ranką. Katras laimėjo, pašnekovė nepamena, bet sūnus pasiėmė savo daiktus ir išėjo iš namų. Pasiekęs Panevėžį, tapo legendinio Juozo Miltinio mokiniu. Po to persikėlė į sostinę, vaidino Vilniaus akademiniame dramos teatre.
Gyveno susikišę, bet išgyveno
„Gyvenimas mano tėvo šeimai buvo nelengvas. Per Pirmąjį pasaulinį karą sudegė namai, supleškėjo net šulinio rentinys. Liko tik tvarto sienos“, – kalbėjo B.Smičienė.
Po šios nelaimės gausią šeimą priėmė už sodo gyvenanti senelio sesers Emilijos Jurgelionienės šeima. Gyveno susikišę, bet sulaukė iš kariuomenės grįžtančio vyriausiojo sūnaus Kazio ir pasistatė naujus namus.
Tais pačiais metais gimė jauniausiasis sūnus.
Po vieną abiejų žmonų sūnų mirė nuo užkrečiamųjų ligų.
Per P.Zulono laidotuves susirinko šeimos palikuonys. Sutarė, kad susitiks dažniau.
„Padarėme ir giminės genealoginį medį. Pamirštų neturime“, – patikino moteris.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Taip atrodė namas, kai jame gyveno Zulonai. Paveikslą nutapė tautodailininkas A.Blažys pagal A.Jonušytės darytą nuotrauką.
2. „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ eisena pritraukdavo būrius smalsuolių.
3. Priekyje – tėvas Jonas Zulonas su sūnumi Jonu. Už jų – Bronius, Petras, Povilas.
4. Pamotę Karoliną Rudytę ne tik vaikai, bet ir visas kaimas vadino Motinyte. Ji buvo gerumo simbolis.
5. P.Zulonas puikiai vaidino Piršlį.
6. Vaidindami senovines vestuves, kupiškėnai iš skrynių traukė autentiškus drabužius, moterys puošėsi nuometais, pynė sodus.
7. Zulonų giminės genealoginis medis.
8. Mokytoju dirbęs P.Zulonas labiausiai išgarsėjo kaip režisierius.
9. Kupiškyje stovi namas, kuriame gyveno P.Zulonas su žmona.
A.Švelnos, A.Jonušytės, B.Smičienės asmeninio albumo, Kupiškio etnografijos muziejaus nuotr.
