Džiaugėsi, kad į kelnes nepridėjo
Po to, kai buvo pranešta, kad vieną mešką suvažinėjo traukinys, kai kas ėmė kalbėti, kad pas mus ta viena meška ir tebuvo. Jos neliko, tai ir susitikimų su meškomis nebebus.
Bet yra kiek kitaip. Meškų mūsų krašte aiškiai privisę jau sočiai.
Štai dar visai neseniai vienam Panevėžio rajono būrelio „Alanta“ medžiotojui nusišypsojo laimė savomis akimis pamatyti mešką.
„Alančių miške netoli Šilų mūsų medžiotojas sėdėjo bokštelyje pamiškėje ir žvalgydamasis su žiūronais pamatė pėdinančią mešką“, – sakė būrelio pirmininkas Virginijus Butkevičius.
Bet tiek ją ir tematė – išniręs į pamiškę žvėris kirto kviečių lauką ir nušlepsėjo tolyn. Atstumas iki jos buvo apie 150 metrų.
Iš kviečių matėsi tik meškos galva ir dalis nugaros, todėl buvo sunku nuspręsti jos amžių.
„Džiaugiamės, kad nereikėjo kelnių plauti, kur ten galvos dydį dar įžiūrėsi“, – šmaikštavo vadovas.
Maždaug tuo pat metu Anykščių rajone, Troškūnų apylinkėse, 30 kilometrų atstumu, irgi buvo pastebėta meška.
Ten sodybą turi vienas kupiškėnas. Vėliau jis medžiotojams sakė, kad išėjęs į pamiškėje esančios sodybos kiemą tolumoje išvydo mešką – toji atsistojusi ant galinių kojų irgi stebėjo žmogų.
Vietos medžiotojai jam patvirtino, kad jų vaizdo kameros irgi įamžino mešką.
Taip pat Troškūnų miške buvo pastebėta meška su dviem meškiukais.
Panevėžio rajone, Uoginių miške netoli Kupiškio rajono, prieš gerą mėnesį „Elnio“ medžiotojų būrelio medžioklės plotuose irgi praėjo lepečkojė. Kaip sakė būrelio vadovas Remigijus Jėčius, meška buvo viena.
Bėgo keliu tiesiog pirmyn
Meškos, atrodo, iki vasaros spėjo apsilankyti visame Panevėžio krašte.
Vienos naujesnių žinių – iš Rokiškio rajono. Ji pasirodė Šetekšnų kaimo apylinkėse, netoli ribos su Kupiškio rajonu.
Per parą šie žvėrys gali nueiti po keliasdešimt kilometrų, taigi spėja pasisvečiuoti ne vienoje vietoje.
Kupiškio medžiotojų ir žvejų draugijos medžioklės žinovas Gaudentas Baikauskas ir pats jau šiemet matė mešką. Važiuodamas automobiliu jis pastebėjo ją bėgančią lygiagrečiai keliu Panevėžio link.
„Žiūriu, liuoksi meškutė. Sustojau ir pavažiavau atbulomis, nes norėjau nufilmuoti. Tik nespėjau“, – susitikimą su įspūdinga viešnia prisiminė pašnekovas.
Pabėgusi pamiške palei griovį, lepečkojė pasislėpė Vergučių miške.
Jau rašėme apie kiek vėliau europarlamentarės Rasos Juknevičienės Panevėžio rajone, kelyje į Kupiškį, sutiktą mešką.
Medžiotojų vaizdo kameros maždaug panašiu laiku užfiksavo mešką Kupiškio rajone, Šimonių girios pakraštyje esančio Margavonės kaimo apylinkėse.
Medžiotojai ten buvo pripylę kukurūzų šernams privilioti, bet gauruotoji jų neparagavo ir nusliūkino savais keliais.
Abi vietoves skiria apie 30 kilometrų.
Pamatė ne spanguoliautoją
Tai jau antra G.Baikausko sutikta meška.
Maždaug prieš 8 metus, kai dar dirbo aplinkosaugininku, jis su kolegomis Kupiškio rajone, Notigalės miško pelkėse prie pat Rokiškio rajono ribos, tikrino, ar žmonės nepradėjo per anksti spanguoliauti.
Važiuodami pro avižų lauką, pareigūnai tolumoje pamatė kažkokį siluetą. Iš pradžių jie pagalvojo, kad ten žmogus, ir ėmė jį stebėti.
„Pažiūrime per žiūronus, o ten meška, atsistojusi ant užpakalinių kojų, mus stebi“, – juokėsi vyras.
Kelis žingsnius paėjęs šalin, žvėris vėl atsistodavo ir atsisukdavo į aplinkosaugininkus. Ant užpakalinių kojų stovinčios meškos ūgis siekė apie porą metrų.
Tada lepečkojė palengva nusliūkino Lėvenaičio ežero, iš kurio išteka Lėvens upė, link.
Netyčia nušovę pabėgo
Medžioklės žinovas įtaria, kad meška peržiemojo Notigalės pelkynuose, nes vėliau Mirabelio miške netoli Kupiškio buvo aptikta jos pėdsakų. Žvėris traukė Panevėžio link.
Po kelių dienų aplinkosaugininkus pasiekė liūdna žinia. Ukmergės rajone, Lėno ežero apylinkėse netoli Panevėžio rajono, buvo rasta nušauta meška.
Į Raudonąją knygą įrašytų meškų medžioklė mūsų šalyje draudžiama. Pareigūnams taip ir nepavyko išsiaiškinti, kas ją sumedžiojo.
Buvo pasklidusios kalbos, kad toje vietoje du medžiotojai tykojo šernų. Pamatęs mešką jaunesnis medžiotojas supainiojo su šernu ir iššovė. Supratę, ką pridirbo, abu medžiotojai niekam nieko nepranešę spruko iš miško ir liko nenustatyti.
Iš bokštelio bijojo lipti
Anykščių medžiotojų ir žvejų skyriaus vadovas Rimantas Pečkus patvirtino, kad ir jų rajone buvo apsilankiusios meškos. Juk šalia su Kupiškio rajonu yra Šimonių giria.
Jis prisiminė, kad Anykščių rajone, Juostininkų kaimo apylinkėse netoli Panevėžio rajono, vieną medžiotoją buvo išgąsdinusi gauruota viešnia.
Bokštelyje tykodamas šernų jis pamatė į pamiškę išnyrančią mešką. Ji ramiausiai ėmė lapnoti šermukšnius.
„Medžiotojas pabijojo lipti iš bokšto, tad paskambino kolegai, kad privažiuotų arčiau ir jį paimtų, parvežtų namo“, – prisiminė vadovas.
Prieš metus šleivakojė buvo pastebėta Panevėžio rajone, Raguvos girioje. Vaizdo kamera užfiksavo ją smaližiaujančią šėrykloje.
Neseniai Pasvalio rajone, Trūliškių ir Žadeikių miškuose, irgi buvo pastebėtas lokys. Vakare po laukinių žvėrių viliojimo vietas šmirinėjusią lepečkoją įmažino medžiotojų paliktos stebėjimo kameros.
Trūliškių miške ji prabuvo kelias valandas ir sušlamštė papiltus kukurūzus bei žirnius.
Netoli esančioje kirtavietėje stovėjo medkirčių palikti du traktoriai, bet meškai tai buvo nė motais.
Paskui ji buvo pastebėta maždaug už 3 kilometrų esančiame Žadeikių miške.
Jau trečią žiemą gyvena
Pakalbinti medžiotojai vienu balsu tvirtino, kad jau nieko nebestebina žinia apie mūsų kraštuose pastebėtą mešką. Jie beveik neabejoja, kad Lietuvoje gyvena ne tik iš kaimyninių šalių migruojančios meškos, bet ir vietinės.
Kaip pavyzdį jie mini Švenčionių rajone, Adutiškyje, prie pat Baltarusijos sienos, vaizdo kamerų užfiksuotas dvi meškas ir 4 jauniklius. Tai, kad patelės pastebėtos su meškiukais, rodo tik viena, kad pagausėjimo jos sulaukė mūsų šalyje. Žinomas gamtininkas Andrius Gaidamavičius įsitikinęs, kad Lietuvoje galima sutikti ir vietinių meškų.
„Labanoro girioje jau trečią žiemą gyvena 5 meškų šeima – motina su 4 jaunikliais“, – teigė jis.
Jis neatmetė galimybės, kad Panevėžio krašte klaidžioja iš Latvijos atėjusios, bet dėl pasienyje nuo migrantų pastatytos tvoros į Baltarusiją patekti negalinčios meškos.
Pavojus – tik briedžiams
Gamtininko žiniomis, maždaug 500 meškų glaudžiasi Estijoje. Jis patikino, kad nei Latvijoje, nei Estijoje nėra užfiksuota, kad lokiai būtų užpuolę žmones.
Yra pasitaikę keli atvejai, kad meškų aukomis tapo naminiai gyvūnai. Paprastai tokie išpuoliai įvyksta pavasarį, kai po žiemos miego prabudusios meškos yra išbadėjusios ir nebijo įžengti į žmonių teritoriją. Jis girdėjo tik vieną atvejį, kai meška sudraskė veršį. Tai nutiko maždaug prieš 10 metų Švenčionių rajone, Adutiškio apylinkėse.
Kupiškio medžiotojų ir žvejų skyriaus vadovas Bronislovas Domža sakė girdėjęs, kad gana nemažą pavojų meškos Estijoje kelia briedžiams.
„Briedį lengvai paveja, smogia letena per stuburą ir jį sulaužo“, – aiškino pašnekovas.
Manoma, kad Lietuvos miškai meškoms yra per maži. Joms reikia 300 tūkst. hektarų siekiančių miškų masyvų, o mūsų šalyje tokio dydžio nėra.
„Tokiame plote jos klaidžioja ir konkurentų neįsileidžia. Neišvengiamai tokios teritorijos tęsiasi per valstybių sienas, todėl meškos ir migruoja“, – paaiškino A.Gaidamavičius.
Be to, meškų ramybę drumsčia uogautojai ir grybautojai. Vargiai šalyje rastum mišką, kurio skersai ir išilgai nebūtų išvaikščioję žmonės.
Vienąkart sutrikdytos meškos tokių teritorijų vengia.
Reikia kuo garsiau šaukti
Ką daryti žmonėms sutikus miške mešką? Gamtininkas tikino, kad jokiu būdu nereikia bėgti, nes vis tiek nepaspruksi. Nors lepečkojė ir atrodo nerangi, bet ji išvysto net 60 kilometrų per valandą greitį. Bėgantis žmogus gali sužadinti žvėries instinktą, kad reikia vytis.
Taip pat nepatartina lipti ir į medį, nes meškos puikiai laipioja.
„Galiu tik patarti, kad pamačius mešką, reikėtų trauktis į kitą pusę ir jokiu būdu nesekti iš paskos. Meškos labai nemėgsta būti sekiojamos, tada jos jaučia grėsmę“, – dėstė jis.
Meškų regėjimas nėra geras, todėl iš toliau žmogus gali priminti konkurentę mešką, kurią reikia išvaryti iš savo kontroliuojamos teritorijos.
„Tam, kad suprastų, jog nesi meška, užtenka pradėti garsiai kalbėti“, – patarė gamtininkas.
Susidūrus su agresyvia meška, jis išskyrė du būdus, kaip apsiginti. Pirmiausia reikėtų aukštyn iškelti rankas ir garsiai šaukti, nes meškos gana baugščios ir vien nuo to gali atsitraukti.
Antru atveju reikėtų kristi ant žemės, susiriesti į kamuoliuką, rankomis užsidengti kaklą, kelius pritraukti prie pilvo ir gulėti nejudant.
„Dažniausiai tokiu atveju meškos tik apuosto ir supratusios, kad nekeli jokio pavojaus, pasitrauks. Tik patarčiau palaukti, kad nueitų pakankamai toli, nes gali vėl sugrįžti“, – mokė gamtos žinovas.
Nosį užsidengia letena
Mūsų miškuose meškinai randa užtektinai maisto.
„Skirtingai nei vilkas, kuriam reikia tik mėsos, meškos maitinasi viskuo, ką tik randa miške – augalais, žole, šaknimis ir vaisiais. Vasarą net iki penktadalio jų raciono sudaro skruzdėlės“, – sakė A.Gaidamavičius.
Kadangi lokiai smaližiai ir labai mėgsta medų, tai pridaro nuostolių bitininkams. A.Gaidamavičius sakė iš kolegų latvių girdėjęs tokių nutikimų, kad meškos nuridena avilius nuo kalno į ežerą.
„Panardina avilį į vandenį ir paklauso, ar viduje dar dūzgia bitės. Jeigu dūzgia, tada vėl pamurkdo. Paskui avilį sulaužo ir kabina korius“, – sakė jis.
Šiaip jau bitės lokiams nepavojingos. Jų kailis labai storas, geluonis odos neprakerta, o jautrią nosį meškos išmoko apsaugoti užsidengdamos letena.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Birželį Švenčionių rajone vaizdo kameros įamžino visą gausią meškų šeimynėlę.
2. Kupiškio rajono pamiškėje vikri meška kažką išdarinėjo su medžio šaka.
Feisbuko nuotraukos
