Tęsiamos dailės tradicijos
„Gimnazijoje gyva Zikaro dvasia, tęsiame jo tradicijas“, – kalbėjo Panevėžio rajono Paįstrio gimnazijos direktorė Gita Kubilienė, dailės mokytojas Tomas Rudokas ir technologijas dėstantis Ramūnas Locnis.
Gimnazija didžiuojasi jai suteiktu vieno pirmųjų šalies profesionalių skulptorių Juozo Zikaro vardu, o moksleiviai save vadina zikariukais.
Mat prieš 140 metų J.Zikaras gimė ir užaugo visai netoliese, už kelių kilometrų – varganoje trobelėje Paliukų kaime.
Šie metai paįstriečiams – ypatingi, nes jie paskelbti J.Zikaro metais. Prieš 30 metų gimnazija buvo pavadinta jo vardu, o pernai šventė 110 metų sukaktį.
Antrame gimnazijos aukšte netgi galima paliesti J.Zikarą, žinoma, tiktai skulptūrą. Pirmame aukšte veikia skulptoriui ir krašto istorijai skirtas gimnazijos muziejus.
J.Zikaro tradicijos tęsiamos per dailės ir technologijų pamokas.
Skėtis geriau nei šluota?
Gimnazijai vadovaujanti G.Kubilienė pasakojo, kad iš pradžių mokyklos surinkta medžiaga apie J.Zikarą buvo iškabinta mokyklos koridoriuje.
Nusprendus įkurti nedidelį muziejų ir nuotraukas perkelti į jį, pavyko vienu šūviu nušauti du zuikius. Koridorių papuošė spalvingi ir žaismingi moksleivių bei T.Rudoko darbai, o muziejus tapo ta erdve, kur galima susikaupti, tyliai pamąstyti apie skulptoriaus gyvenimą, ramiai apžiūrėti eksponatus, nuotraukas ir laiškus.
G.Kubilienė pasakojo, kad pirmokai ir antrokai su mokytoja būtinai aplanko Paliukuose esantį muziejų – dūminę pirkelę, kurioje skulptorius užaugo.
„Iš Paliukų vaikai grįžta su audringomis emocijomis, dalijasi įspūdžiais. Vaikams ypač patinka pasakojimas, kaip Zikariukas norėjo skraidyti kaip paukštukai danguje“, – šypsojosi G.Kubilienė.
Sužinoję, kad padykęs vaikis iš pradžių nuo stogo krito prisitaisęs šluotas, o paskui –pasigaminęs sparnus iš mamos sijono, mokinukai irgi užsisvajoja.
Gal geriau nei šluotos ar sijonas svorį atlaikytų skėtis? O gal iš popieriaus gaminti sparnai būtų tvirtesni nei medžiaga?
„Laimei, nė vienas nebandė šio Zikaro sumanymo pakartoti ir nešoko pro mokyklos langą“, – juokėsi direktorė.
Ašaros anūkės akyse
Ar pradinukai ir vyresni gimnazistai suvokia, kad ypatingo talento J.Zikaras patyrė daugybę nepriteklių ir vargo, bet išsaugojo gerumą, dosnumą ir humoro jausmą? Ar žino, kad itin spalvingos asmenybės, patrioto gyvenimas buvo paženklintas tragiškomis spalvomis? Juk iš septynių vaikų šeimoje tiktai jis vienas išgyveno, o pats iš gyvenimo išėjo palaužtas sovietų valdžios persekiojimų ir kraupios minties, kad trys jo sūnūs žuvę? Nors sūnūs tuo metu tebuvo pasitraukę į užsienį.
To paklausta, G.Kubilienė sakė, kad vaikai daug žino apie J.Zikarą, bet neįsivaizduoja, kaip buvo galima gyventi tokiomis sąlygomis kaip Paliukų trobelėje.
Šis suvokimas ateina su laiku. Užaugę ir subrendę jie aiškiau įsivaizduos ir „Laisvės“ skulptūros svarbą, ką ji reiškė ir ką iki šiol reiškia mūsų tautai.
Užtat iš Amerikos su šeima atvykusi J.Zikaro anūkė Eglė Calabrese po muziejų ir gimnaziją vaikščiojo su ašaromis akyse – jai buvo taip svarbu pajusti, kad senelis ir jo pėdsakas Paįstryje nepamirštas.
Lygina su kosmonautais
Dailės mokantis dailininkas T.Rudokas sakė apie J.Zikarą kalbantis tikrai ne per kiekvieną pamoką. Paįstrio gimnazijoje per savaitę būna ne po vieną dailės pamoką, kaip kitose mokyklose, o po dvi.
Bet būna svarbios datos, jubiliejai – tai gimnazijos, tai J.Zikaro, tai „Laisvės“ skulptūros, kai kur vadinamos „Laisvės angelu“, ir jau tuomet mokytojas bando moksleivius įtraukti į diskusiją.
Ar lengva mokiniams perteikti J.Zikaro fenomeną?
„Aiškinu, kad Zikaras buvo neturtingo trobelninko vaikas, bet turėjo tokių ambicijų, jog sugebėjo įstoti į Peterburgo dailės akademiją ir baigti ją sidabro medaliu. Tai prilygtų situacijai, jei kokie trys jų bendraklasiai išvyktų į Ameriką ir taptų kosmonautais“, – šypsojosi mokytojas.
Moksleiviai smagiai kvatojasi iš tokio palyginimo, bet po to susimąsto: juk tikrai Peterburgas taip toli nuo Paįstrio, kišenėje – nė pinigo, o dailės akademija priimdavo tik pačius talentingiausius. O jų kraštietis tapo vienu iš jų.
T.Rudokas tęsė, kad J.Zikaras savo gyvenimu įrodė, kiek galima pasiekti turint didžiulį norą ir valią.
Tarp mokinių būna perlų
T.Rudokas pasakojo, kad labiausiai mokiniams įstringa „Knygnešio“ skulptūra. Veikiausiai taip yra todėl, kad jos nuotrauka yra vadovėlyje, kai pasakojama apie lietuviškos spaudos draudimą.
Per viktoriną jis klausdavo, koks J.Zikaro darbas yra ant lietuviško lito banknoto. Kiek būdavo azarto, vartymo, žiūrėjimo, kol ant 20 litų rasdavo pavaizduotą „Laisvę“.
„Vaikai piešia ir Zikarą, ir apie Zikarą, vasaromis vyksta plenerai – jis tikrai nepamirštas“, – tikino mokytojas.
Viena iš tokių užduočių – kurią nors J.Zikaro skulptūrą perkelti į šiuolaikinę architektūrą.
Tai bent užduotis moksleiviams, kaipgi jie susidoroja?
To paklaustas, T.Rudokas sakė, kad visi esame skirtingi, taigi skirtingi ir darbo rezultatai.
Bet tarp mokinių pasitaiko perlų, kurie, mokydamiesi dailės, daug gyvenime pasiektų.
Deja, realybė yra tokia, kad studijuojant priemonės yra labai brangios, vien tik su sąsiuviniais neišsiversi.
O ir pragyventi, baigus menų studijas, nėra paprasta. Todėl net gabiausieji paprastai renkasi ne dailę, o kitas specialybes.
Pakanka ir paprasto peiliuko
Technologijų mokytojas R.Locnis sakė, kad darydami įvairius darbelius gimnazistai tęsia J.Zikaro tradicijas. Juk ir jis pradėjo drožinėti nuo mažų dienų. Po to padėjo tėvui dengti stogus.
„Noriu išmokyti vaikus taip pat kaip Zikaras padėti savo tėvams tiek, kiek gali, o per pamokas pasidaryti paprastų darbelių, kurie praverčia buityje“, – kalbėjo.
Vaikai išmoksta drožti šaukštus, menteles iš slyvos, obels ar kriaušės medžių, pasigaminti pjaustymo lentelę.
„Mergaitės gauna tokias pačias kaip ir berniukai užduotis. Įdomu iš šalies stebėti, kaip jos kruopščiai pjauna, drožia ir pasigamina virtuvės įrankį“, – šypsojosi mokytojas.
Jis paklausia savo mokinių, ar pagyrė tėvai jų pasigamintą įrankį. Atsako, kad net labai gyrė.
O ar naudoja maistą gamindamos?
Pasirodo, nenaudoja. Mat labai gaila, nes mentelė ar šaukštas per daug gražūs.
Taip mokiniai supranta, kad turėdamas šiek tiek žinių ir medžiagos gali savo rankomis daug ką pasigaminti.
Ir dažnai nereikia netgi staklių, pakanka paprasto peiliuko.
Rinkosi kreivas šakeles
Technologijų kabinete gimnazijoje – stalai, staklės, o šalia pristatyta įvairių rąstelių.
R.Locnis prisiminė, kad liepė mokinimas išsidrožti po tušinuką. Ir kaip nudžiugo mokytojas pamatęs, kad vaikai ima ne geresnį ruošinį, o įvairias šakeles – šleivas kreivas.
„Taip gražu stebėti, kad jie mokosi taupyti, nemėtyti tų medžiagų, kurias gali panaudoti. Ir tušinukai išėjo gražūs, originalūs, su drožiniais – paprastesniais ar su išraitytomis gyvatėmis. Tais tušinukais per lietuvių kalbos pamoką jie sėdo rašyti rašinių“, – džiaugėsi pašnekovas.
Lygiai taip pat dulkių debesyse paskendę gimnazistai gaminasi mielų smulkmenų, kurios papuošia ne tik gimnazijos muziejų, bet ir jų namus.
Pavyzdžiui, prieš Velykas pasigamina lėkštę ir atėjus šventėms turi kur gražiai sudėti margučius.
Žiemą smagu gaminti snaiges, rudenį – klevo lapus.
Malkų gelbėjimo akcija
R.Locnis džiaugėsi, kad vaikai mokosi gaminti gražius dalykus naudodami visai nedaug medienos. Tokie darbeliai – mozaikos gamtos motyvais – kaip tik puošia gimnazijos sieną.
Taip zikariukai mokosi: nuo mažo prie sudėtingo, nuo paprasto iki įspūdingo.
„Turėjome svečių ukrainiečių. Pamatę mūsų darbelius jie taip stebėjosi: „Nejaugi patys tai padarėte?“ – šypsojosi R.Locnis.
Nuostabos būna pilnos ir darželinukų akys, kai jie ateina į mokyklą ir patys atsargiai pabando atpjauti gabaliuką.
„Jiems pasiūlau gelbėjimo akciją: namuose surasti pačią gražiausią malką ir ją išgelbėti nuo sukūrenimo. Juk iš jos galima bet ką ištekinti, pavyzdžiui, kočėlą ar žvakidę“, – kalbėjo.
Vyresnieji imasi sudėtingesnių darbų, gaminasi kokį baldą, suolelį.
Kartą mokinys pasakė norintis pasigaminti supamąjį krėslą. R.Locnis susimąstė, kad gal bus per sudėtinga.
Bet mokinio akys tiesiog žibėjo noru, ir R.Locnis jam padėjo išpildyti svajonę.
„Moksleiviams vis kartoju, kad Zikaras taip pat buvo mažas, taip pat iš pradžių daug ko nemokėjo, bet noras ir talentas – galingos jėgos“, – pasakojo.
Bažnyčioje – trys šventieji
Paįstrio bažnyčioje yra trys J.Zikaro darbai – šventųjų Jurgio, Petro ir Povilo skulptūros.
Klebonas Pranciškus Tamulionis sakė, kad vietiniai gyventojai žino, jog tai kraštiečio kūriniai.
Užsuka ir keliaujantys pro Paįstrį – jiems maga pamatyti, kaip J.Zikaro darbai puošia maldos namus.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Paįstrio gimnazistai šiemet ėjo į J.Zikarui skirtą 140 kilometrų žygį.
2. T.Rudokas įsitikinęs, kad turint talento ir didžiulį norą įmanoma išpildyti savo svajones.
3. R.Locnis moko vaikus saugoti medžius, o darbelius daryti ir iš kreivų šakelių.
4. Zikariukai būtinai nuvyksta į Paliukus, čia juos pasitinka muziejininkas V.Kiršgalvis.
5. Mažiesiems lankytojams viskas įdomu, kas nauja.
6. Kaune paįstriečiai gimnazistai būtinai aplanko „Laisvę“.
7. Gimnazijos direktorė G.Kubilienė patikino, kad vaikai džiaugiasi vadinami zikariukais.
8. Gimnazijos muziejuje yra su krašto istorija susijusių daiktų.
9. J.Zikarą primena jo darbų, monetų nuotraukos.
10. G.Kubilienė sakė, kad smagu pastovėti šalia J.Zikaro.
11. 12. 13. 14. Šias mozaikas vaikai sukūrė panaudoję labai nedaug medžiagų.
15. Gimnazistų drožiniai papuošė palanges.
16. Darbai – lyg būtų sukurti profesionalų.
17. Antram gyvenimui prikeltos skrynutės.
18. Svečiai nustemba ant sienų išvydę tiek grožybių.
19. Aštriais įrankiais darbuojasi ne tik berniukai, bet ir mergaitės.
20. Dabar technologijų kabinete tylu, bet per darbų įkarštį jis paskęsta dulkių debesyse.
21. Į Paįstrio bažnyčią atklysta pakeleiviai, kad pamatytų J.Zikaro darbus.
22. Šventasis Jurgis – gėrio pergalės prieš blogį simbolis.
23. Šventasis Petras ir šventasis Povilas – taip pat J.Zikaro darbai.
A.Švelnos, Paįstrio gimnazijos ir asmeninio albumo nuotr.
