Šimtametėje troboje gyvena trys kartos
Sodelių kaime, palei žvyrkelį ant kalniuko, stūkso tamsiai raudonai dažyta, baltais drožinėtais langų apvadais puošta šimtametė dviejų galų troba.
Priešais ją – tokio pat amžiaus rąstinis svirnas, sujungtas su klėtimi.
Žemėliau, atokiau nuo trobos, matyti pirtis ir klojimas.
Sodyboje gyvena trys kartos: 69 metų Janė Raišytė ir jos sūnus Audrius su žmona Edita bei 4 metų dukrele Ema.
Raišių giminės šaknys šitame krašte siekia kelis šimtus metų.
J.Raišytė yra diplomuota finansų specialistė, po mokslų Kaune lengvai būtų radusi darbą didmiesčiuose, bet palikti gimtinės niekad gyvenime neketino.
„Kaipgi tu, žmogau, iš savo tėviškės išsikraustysi, kai čia kiekvienas kampas tėvų, senelių ir prosenelių nuglostytas? Kaipgi kitur išeisi, jei čia geriausia, kiekvienas grumstas pažįstamas?“ – apie meilę gimtinei labai paprastai paaiškina ji.
Gražu, bet dulkių lyg pekloj
Nuvažiavus į Sodelius sodybos šeimininkė mus pasitinka ant kelio, mat įvažiavimas sodybon nežymus, o nuo žvyrkelio trobesius užstoja tankiai sužėlę alyvų krūmai.
„Vieta čia graži, bet labai nekokia“, – sako.
Ir tuoj paaiškina, kas ne taip. Kai proseneliai palei pat kelią trobesius kėlė, žmonės tada arkliais važinėjo, per dieną pro šalį tik vienas ar du vežimai pralinguodavo.
„O dabar kas darosi! Mašinos ištisai dumia, dulkių debesis kelia, tikra pekla. Vis žada asfaltą, bet kada jis bus?“ – pasidejuoja.
Sukam į kiemą. Šalikelėje matyti krūva malkų.
„Ruošiamės kitai žiemai“, – šypsosi šeimininkė.
Į klėties sieną remiasi prie medinių vežimo ratų pritaisytas gėlėmis drožinėtas suolas. Prieklėtyje sukrautas kalnas vaikiškų lauko žaislų.
„Čia brolio darbas“, – apie gražųjį suolą sako moteris.
Medžiai irgi miršta
Kiemas erdvus ir labai jaukus.
Anot šeimininkės, dabar pusė grožio nelikę, nes prieš kurį laiką teko nupjauti du ilgaamžius medžius: beržą ir kaštoną. Pastarasis, gausiai žydėjęs ir plačiai išsikerojęs, augo vidury kiemo, buvo neapsakoma sodybos puošmena. Bet ėmė ir skilo perpus, viena dalis atsirėmė į gryčios stogą.
Beržas, amžiumi lygus su rąstine troba, išpuvo, tapo kiauraviduris ir bet kurią akimirką galėjo nuvirsti, tad irgi teko nupjauti.
„Kaip žmogus neamžinas, taip ir medis miršta“, – sako mūsų pašnekovė.
Dabar jau žengiam trobon. J.Raišytė namie viena, jaunimas darbuose, mažoji darželyje Juodupėje.
Vedasi į savo galą. Anot jos, viduje visa po senovei, kaip proseneliai pastatė: baltai dažytas lentines lubas laiko storos medinės sijos, virtuvėje – molinė krosnis, langai nedidukai, kaip priklauso, atsukti į kiemą, kelią ir sodą.
Moteris pasidžiaugia, jog drožinėtus medinius karnizus sumeistravo irgi nagingasis brolis, jis ir supamąjį krėslą padirbino.
Statė iš Amerikoje uždirbtų pinigų
Viena kambario siena skirta giminės istorijai, čia kabo senovinės karpytais krašteliais nuotraukos ir fotografijos iš dabartinių laikų.
Moteris rodo į tamsiai ruduose rėmuose esančią vestuvių nuotrauką. Tai senelio Juozo Raišio tuoktuvės Amerikoje.
„Po teisybei, šituos namus pradėjo statyti prosenelis su sūnumi Jonu, o mano senelis Juozas tuo laiku buvo išplaukęs Amerikon pinigų uždirbti, tuo tikslu ten ir vyko“, – pasakoja moteris.
Anot jos, kai senelis iš Amerikos sugrįžo, prosenelis sūnums žemę padalino, nedaug jos buvo, gavo tik po 8 hektarus.
Tuo laiku buvo pastatyta tik pusė gryčios, tai yra vienas galas, jį paskyrė Juozui, su sąlyga, kad tėvą nukaršins, o brolis Jonas namus statėsi pats tolėliau.
„Senelis iš uždirbtų Amerikoje pinigų pastatė antrą namo galą, ūkinius pastatus, o prosenelį, kaip ir žadėjo, prižiūrėjo iki pat mirties“, – kalba dabartinė trobos gyventoja.
Kam likti su tėvais konkurencijos nebuvo
Pro langą matyti tolumoje plytintys arimai, sodybos pamiškėje. Anot pašnekovės, ilgą laiką Sodeliai buvo gryna raišynė, nes aplinkui gyveno vien Raišiai, visi artimesni ar tolimesni giminaičiai.
„Šitoj troboj mano tėvas užaugo, čia žmoną parsivedė. Čia aš gimiau, sesuo ir du broliai“, – sako ji.
Moteris pasakoja, kodėl liko gimtajam lizde. Broliai baigė žemės ūkio technikumą ir išvažiavo dirbti ten, kur gavo paskyrimus, dabar vienas gyvena Pandėlyje, kitas Suvainiškyje. Sesuo ištekėjo ir išsikraustė pas vyrą į Juodupę.
„Kam likti gyventi su tėvais nebuvo konkurencijos“, – šypsosi pašnekovė.
Iš namų ji buvo išvykusi tik studijuoti. Kauno ekonomikos technikume baigusi finansus grįžo namo, ilgai dirbo Juodupės vilnonių audinių fabrike „Nemunas“ buhaltere.
„O paskui mane persiviliojo Mokesčių inspekcija“, – pasakoja, kur dirbo iki pat pensijos.
Tuomet darbo kabinetas buvo Rokiškyje, o komandiruotės – po visą Aukštaitijos regioną.
Agresyvus mėsos prekeivis puolė stumdytis
„Dirbau operatyviniame skyriuje, dažniausiai važiuodavau į patikrinimus pagal skundus“, – sako moteris.
Pirmą Nepriklausomybės dešimtmetį, kai kūrėsi visokiausi verslai, skundų būdavę gausybė, netgi visai absurdiškų.
„Kai tik keičiasi mėnulio fazė, pasipila skundai be ryšio, o nereaguoti negali, privalai kiekvieną nesąmonę tikrinti“, – juokiasi prisiminusi nelengvą darbą.
Anot jos, per mėnulio pilnatį yra buvę net taip, kad pats verslininkas save paskundžia, nuvažiavus inspektoriams į įmonę belieka tik rankomis skėsčioti ir pečiais traukioti.
„Nebuvau pikta, stengiausi su žmonėmis sutarti. Žmogui, kai ateini tikrinti, jau ir taip stresas, kam dar padėtį bloginti?“ – pasakoja J.Raišytė.
Bet mokesčių inspektorės gerumas ne visada padėjo išvengti konfliktinių situacijų.
Moteris prisiminė įvykį „laukinių“ verslų pradžioje. Nuvyko pagal skundą į turgų tikrinti mėsos prekeivių. Tuo laiku turguje daug kas prekiavo be produkcijos dokumentų, dažnai inspektoriams tekdavo prašyti popierių, liudijančių produktų legalumą ir kilmę.
„Paprašiau mėsos dokumentų, o jų nėra. Įsiutęs žmogus ėmė elgtis agresyviai, net apstumdė. Nuo to karto tikrintojų po vieną nebesiųsdavo. O jau grasinimų, kad susidoros, gaudavom ištisai. Jei tas kalbas imsi už gryną pinigą, tai nervų neužteks“, – prisimena ne kokią patirtį.
Džiaugiasi, kad sūnus augo laisvėje
„Niekada nenorėjau iš kaimo išsikraustyti, miestuose man nepatinka“, – sako moteris.
Jos sūnus, kuriam dabar 38 metai, irgi gimė Sodeliuose. Kai augo, buvo dar gyvi seneliai, tad nė dienos nėjo į darželį.
„Gyveno laisvėje“, – šypsosi pašnekovė.
Baigęs elektronikos inžinerijos studijas uždarbiauti buvo išvykęs į užsienį, šen bei ten pasiblaškė, bet galiausiai gavo darbą Rokiškyje ir su šeima nutūpė tėviškėje.
„Norėjo namus atskirai statytis. Sakau: kiek aš čia begyvensiu, kas tada bus su sodyba? Nejau parduosi? Matyt, apgalvojo ir parvažiavo namo. Tikiuosi, čia ir liks. Namą remontuoti pradėjo – įvedė vandentiekį, stato priestatą, ten jau įrengė katilinę. Jei ketintų kelti sparnus, argi į seną gryčią investuotų?“ – moteris džiaugiasi, kad tėviškėje vėl kunkuliuoja gyvybė.
Tiesa, nei ji, nei sūnus neūkininkauja. Moteris prisimena, kad Nepriklausomybės pradžioje tėvas su dideliu džiaugsmu atsiėmė žemę, bet nebuvo ūkininkas iš pašaukimo, daržų ir gyvulių turėjo tik savo reikmėms.
Moteris čia pat priduria, jog visgi ji ne asfalto vaikas.
„Kai pavargsti, labai gera sukišt rankas į žemę, tada atsipalaiduoji. Paukšteliai čiulba, žolynai kvepia, toji pati žemė irgi gardžiai kvepia. Dar medį apsikabini, tas labai padeda, jėgų suteikia“, – vardija gyvenimo kaime privalumus.
Jau ruošiasi giminės suėjimui
J.Raišytė rodo sodybos teritorijoje pradėtą krauti laužą. Ji jau ruošiasi Joninėms. Nuo pat rudens į seną laužavietę deda šakas, aplinkui po truputį krauna velėną.
Sena tradicija, kad per Jonines suvažiuoja visa giminė, o giminaičių susibėga didelis pulkas, troboje tiek nesutalpinsi, stalus tenka tiesti lauke.
„Trys sūnėnai ir trys dukterėčios jau irgi antras puses turi, kartu atvyksta“, – sako, kad sėdančių prie švenčių stalo vis daugėja.
Kol buvo gyvi tėvai, giminė rinkdavosi dažniau, dar per Kalėdas ir per Velykas.
Jei pavyks, J.Raišytė šiemet artimuosius pradžiugins knygele apie giminės istoriją.
„Išėjus į pensiją atsirado laiko, ėmiau kapstytis archyvuose, savus atsekiau net tris šimtus metų atgal. Ieškojau ir iš tėvo, ir iš motinos pusės, taigi surašiau Raišių ir Šniokų istoriją“, – sako ji.
Rankraštį ji dabar atidavusi dukterėčioms lituanistėms redaguoti.
Prierašai po nuotraukomis:
1. J.Raišytės senelis ir močiutė susituokė Amerikoje, o paskui gyventi grįžo į Lietuvą.
2. Iš senų šeimos nuotraukų žvelgia J.Raišytės seneliai, teta ir tėvai, šios fotografijos kabo matomiausiame trobos kampe.
Asmeninio albumo nuotraukos
3. Šimtametė dviejų galų gryčia jau iš dalies atnaujinta, iš tolo šviečia balti langų rėmai, sienos apkaltos naujomis lentelėmis ir nudažytos.
4. Daug laiko sugaišusi archyvuose J.Raišytė atkapstė giminės istoriją net tris šimtus metų atgal.
5. Kaip proseneliai pastatė, taip viskas troboje ir tebėra: lentinės lubos, storos sijos, kambarių išplanavimas.
6. Ant klėties sienos kabo nebenaudojami senoviniai rakandai, gal jaunajai kartai bus įdomu, kokie tai daiktai.
7. Brolio sumeistrautas ir gėlėmis išpuoštas suolas yra sodybos puošmena.
8. Molinė krosnis suskilusi, bet dar tinkama naudoti, ant ugnies virtas valgis gardesnis nei ant dujinės viryklės.
A.Švelnos nuotraukos
