Lietaus gavo tik kaip rasos
Pasigrožėti raudonais, geltonais, oranžiniais, violetiniais ir visokio margumo žiedais panevėžiečiai šį rudenį traukia į Tumagalį.
Nedideliame Miežiškių seniūnijos kaime visu smarkumu žydi net 800 jurginų kelmų. Vieni jų delno dydžio, o kiti gali lygintis ir su kopūsto galva. Žydintis grožis užima 30 arų.
Įspūdingojo jurginų lauko šeimininkė 64 metų Ryta Jaruševičienė sako, kad jurginai turėtų džiuginti iki šalnų, tačiau jau dabar kai kurie kelmai džiūsta, mat trūksta drėgmės. Kai Panevėžį ir jo apylinkes maudė liūtys, Tumagaliui lietaus teko tik tiek, kad žolė vos aprasojo.
Iš pradžių žydėjo tik po langais
„Nesu nei gėlininkė, nei šiaip augalų žinovė, man visai nesvarbu jurginų veislė, net nebūtų įdomu jų rūšimis domėtis. Žinau tik, kad šiandien turiu 115 skirtingų rūšių. Naujų ieškau pagal tai, kad tokių dar neturiu“, – sako moteris.
Didžiulė spalvotoji plantacija Jaruševičių valdoje atsirado tik prieš kelerius metus, nors šeima toje vietoje gyvena jau 38 metai.
„Jurginai man nuo mažumės patiko, dar kai gyvenau pas tėvus Sabonių kaime. Kai tik čia įsikūrėm, sesuo davė didelį jurginų kerą, jį išskirsčiau ir pasodinau po langais. Tada laikėm karvių, kiaulių, vištų, gėlėms laiko nebuvo“, – sako pašnekovė.
Į draugiją įsiprašė lapė
Dabar gyvasis šeimos ūkis tėra du šuneliai, du katinai ir lapė. Taip, taip, tikra lapė.
Miško gyventoja į vienkiemį atėjo vasaros pradžioje. R.Jaruševičienė ją pirmą kartą pamatė, kai ėdė iš katinų dubenėlio.
Iš pradžių žmogui einant artyn sprukdavo, buvo atsargi, bet vis tiek kasvakar ateidavo prie katinų maisto. Per tris savaites rudė tiek prijunko, kad žmonės galėjo jai palei nosį vaikščioti, garsiai kalbėti, o ji gulėdavo išsitiesusi ir nė kiek nebereaguodavo.
Dabar nuo sodybos šeimininkų lapė laikosi per metrą, jiems kieme dirbant sekioja iš paskos, su moterimi kartu eina į jurginų lauką.
Jei kieme būna svetimų, lapė tampa atsargesnė, bet įsitikinusi, kad tie nepavojingi, ateina prie namų durų pasiimti maisto.
Katinai lapę jau laiko sava, ėda iš tų pačių dubenėlių. Šunys, pamatę rudę, dar kartais tingiai amteli, bet jau nepiktai.
Kai pražysta, ateina šventė
Kai neliko naminių gyvulių, R.Jaruševičienė daržo gale vis pasodindavo po 100 kelmų jurginų. Paskui jau ir du šimtus pavasariais į žemę įkasdavo.
Pernai moteris žydintį lauką nuo daržo perkėlė tolėliau, kur anksčiau buvo vištų aptvaras, ir jau pasodino 500 kerų. Paukščių įtręštoje žemėje jurginai šaute šovė į viršų ir gausiai pražydo.
„Mano jurginus parodė laida „Kaime gyventi gera“, ir tada pradėjo plūsti žmonės“, – aiškina, kad atsirado motyvas dar plėstis.
Šiemet kelmų skaičius pasiekė 800.
Darbo su jurginais – gausybė, pavasarį susodinti, o rudenį išsiplėtusius kerus nukasti ne ką lengviau, nei sudoroti bulvių lauką.
„Sunku, bet man labai patinka matyti, kaip skleidžiasi žiedai. Tada kieman ateina šventė“, – kalba darbštuolė.
Vienkiemį užplūdę žmonės jos neerzina. Atvirkščiai, jai smagu, kad kažkas grožisi. R.Jaruševičienė įpratusi būti matoma, ji vaidina Miežiškių kultūros centro Nevėžio padalinio dramos būrelyje, dainuoja folkloro kolektyve „Radasta“, priklauso jau plačiai žinomai Tumagalio duonos kepėjų grupei.
„Su kepėjom nuolat į visokias šventes važiuojame, pagal senovinius receptus verdame rauguolius, vadinamus ir duonskryliais“, – sako R.Jaruševičienė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Kai jurginai pražįsta, R.Jaruševičienė pamiršta įdėtą vargą sodinant kelis šimtus kelmų, nes žiedų grožis atperka viską, džiugina ir akį, ir širdį.
2. Prijunkusi lapė jau nė kiek nebijo sodybos šeimininkų anūko Igno, pasiimti numesto maisto ateina prie pat jo.
3–10. Sodybos šeimininkė V.Jaruševičienė, pamačiusi, kad pažiūrėti žiedais apsipylusio gėlių lauko plūsta vis daugiau žmonių, šiemet jurginų plantaciją padvigubino.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos
