Gyvena kukliai, bet plačiai
Nemunėlio Radviliškyje esantys Onos Milienės senelių globos namai neturi nė vienos laisvos vietos, o norinčių į juos patekti – eilė.
Įstaiga priklauso katalikų ir reformatų bažnyčioms, bet išlaikoma valstybės, o pavadinta ji šių namų mecenatės, o vėliau ir gyventojos vardu.
Kambariukai čia maži, kuklūs, jokios prabangos nėra, bet užtai pakankamai jaukūs – globos namai įkurti tradiciniuose buvusių radviliškiečių namuose, po langais – sodas, daržas, gėlynai, plati pieva, greta rikiuojasi kaimyninės sodybos.
„Plačiai gyvenam“, – mostelėjusi į žalią teritoriją šypsosi įstaigos direktorė Asta Paplauskienė.
Keliai, gyventojus atvedę į senelių namus, tokie pat, kaip ir kitose globos įstaigose: nelaimės, netektys, ligos. Kai kurie šiltai, patogiai ir sočiai globos namuose įsikūrę asmenys gal ir nenusipelnė teikiamų paslaugų, mat nepajėgūs tapo iš patvirkimo.
Linksminasi, kai juodoji išvyksta
Vyrai ir moterys apgyvendinti atskiruose namuose. Sukam į vyrijos pusę.
„Turim „linksmų“ vyrų, po pensijos mėgsta išgert. Tada triukšmauja, eina nuotykių ieškot, priekabiauja prie personalo. Esu ir vėlai vakare važiavusi tramdyti. Čia mūsų piktžaizdė“, – tarsteli vadovė.
Parduotuvė čia pat, tvorų nėra, gavę pensijas iki jos invalidų vežimėliais nurieda.
„Pinigų atimti negalim, bet ne kartą esu alkoholio butelį atėmusi ir išpylusi“, –pasakoja, kaip tenka palaikyti tvarką.
Kartą gėralą atėmė iš garbaus amžiaus močiutės, kai darbuotoja pastebėjo, kad toji nusitašiusi. Girtutėlė gyventoja šoko į akis: „O ką, senas žmogus išgerti negali?!“
Tenka pagąsdinti, kad už taisyklių nesilaikymą bus iškeldinti.
Svaigalų prisiragavę vyrai visaip išsisukinėja.
„Mes ne durni, matom, kai jūsų juodoji mašina išvažiuoja, tada einam pirkt. Ne teritorijoj geriam, pareinam jau „pasipuošę“, – aiškina direktorei.
Insultas kirto ir žmona pabėgo
Aplankom triukšminguosius. Kambario durys atlapos, garsiai paleistas televizorius. Jo gyventojai 58 metų Gintaras ir 60 metų Dalius iš karto pasako, kad yra kitokie nei likusieji, neįgalūs, bet dar ne pensininkai, tad globos namų tvarka jiems netinka.
„Nesąmonė! Kodėl mums nurodinėja? Mes gi suaugę, o ne vaikai, bet mums visaip diriguoja, reikalauja taisyklių laikytis. Laisvės neduoda!“ – piktai skundžiasi tik po pusę pėdų turintis Dalius.
„Tinkamai negydo, protezai blogi, raumenys nuo jų skauda“, – atitaria vienakojis kambario kaimynas Gintaras.
Dar priduria, kad per televizorių sakė, jog pas daktarą be 50 eurų neik, o jis pinigų kyšiams neturi, todėl ir gerų protezų negauna.
Gyvenime sunkiai vertėsi, gyveno socialiniame būste, pirmoji žmona mirė, prieš 13 metų kirto insultas, antroji žmona pabėgo. Net ligos pakirstas gėrė ir rūkė.
„Sutrikus kraujotakai teko amputuoti koją, vežėme protezuoti. Protezą jis meta šalin, nenori mokytis su juo vaikščioti, reikalauja ko tik gali, o pats nededa jokių pastangų“, – įsiterpia lydinti darbuotoja.
Išsigando kojoms pajuodus
„Man buvo prasidėjusi abiejų kojų gangrena“, – apie savą bėdą pasakoja biržietis Dalius. Nusispiria kroksus ir rodo pėdų stimpus.
Kojas nušalo metų pradžioje. Sako, stovėjęs su žvejais ant Širvėnos ežero ledo.
„Iš karto nieko nejaučiau, tik kai nebegalėjau paeiti ir kojos pasidarė juodos, nuėjau pas daktarus“, – mena.
Medikai bandė gydyti vaistais, tie nepadėjo, tada didžiąją pėdų dalį amputavo.
Jis globos namuose naujokas ir niekaip nenori susitaikyti su tokia dalia.
„Laukiu ortopedinių batų, tada grįšiu namo“, – tikina.
Namo – reiškia į niekur, buvo bedarbis, savo kampo neturėjo, glaudėsi nuomojamame bute. Yra dirbęs miške, prie statybų, vairuotoju.
„Kojos nebelaiko ir galvos nebėra“, – kito kambario gyventojas 66 metų Mindaugas aiškina, kodėl nebegalėjo gyventi vienas.
Atmintis itin skylėta, prisimena, kad turėjo žmoną, o ar išsiskyręs, tik „biesas žino“. Ginasi, kad vaikų neturėjo, nors iš tiesų turi du sūnus.
Meilės romanas baigėsi tragiškai
Gretimame kambaryje gyvena du Valdemarai.
„Aš nuo Ruklos, gyvenau Biržuose, dirbau švedų įmonėje vairuotoju“, – kalba sėdintis lovoje 58 metų vyras.
Jis irgi vienakojis, galūnės neteko prieš metus. Koja buvo sumušta, ėmė gesti kaulas, iš pradžių nupjovė du pirštus, o paskui ir visą galūnę.
Valdemaras stengiasi būti savarankiškas, vaikšto su ramentais ir mokosi naudotis protezu.
„Labai mėgsta kavą ir daug rūko“, – apie ramų ir tvarkingą gyventoją sako darbuotoja. Priduria, kad jam bėda su atmintim.
Kambario kaimynui Valdui tik 41 metai. Jis pusiau paralyžiuotas, prikaustytas prie patalo. Prieš 8 metus jį čia atvežė iš Legailių senelių namų. Tada Valdas dar pats įlipdavo į vežimėlį ir išlipdavo.
Būklė kasmet blogėja, silpstant raumenims nebegali judėti, nebegeba pavalgyti. Maitinamas maistą dar pajėgia nuryti, bet ryklės raumenys irgi atrofuojasi.
Negalių priežastis – avarijoje patirta sunki galvos trauma.
Valdas Biržuose buvo ne itin iš geros pusės žinomas veikėjas, turėjo šeimą ir draugužę. Kol dar kalbėjo, globos namų gyventojams yra pasakojęs, kad meilužė tą kartą vairavusi ir specialiai rėžusis į sieną, kai jis pasakė, kad nutraukia santykius.
Gyvenimą sugriovė jauniklė
Pietų metas. Virtuvės stalą apsėda stipresnieji.
„Žmona kapuos, sūnūs Norvegijoje, aš niekam nebereikalingas“, – graudinasi 60-metis Vaidas.
Iš antro aukšto nulipa ir Leonas, malonus 91 metų vyriškis. Už gerą būdą ir mandagų elgesį gyventojai ir darbuotojai jį vadina Džentelmenu.
Jis taip pat meilės romano auka.
Visą gyvenimą vyras savame krašte buvo daugeliui pavyzdys darbštumu ir sąžiningumu, su žmona medike užaugino vaikus.
Žmonai mirus našliui galvą susuko gerokai jaunesnė moteris. Nepadėjo vaikų persergėjimas, kuo tai gali baigtis. Būdamas 80-ies jis mylimąją vedė.
Jaunavedys nė nepajuto, kaip liko be užgyventų namų ir viso turto, atsidūrė gatvėj kaip stovi. Jaunai žmonai reikėjo pinigų, juos visais pavidalais ir susiglobojo, o žilagalvio atsikratė kaip nereikalingo daikto.
Vyriškiui gal nuo stresų, o gal nuo senatvės visiškai pakriko atmintis.
Paklaustas, ar labai mylėjo jauną žmoną, senolis negali atsakyti, kad ir kaip stengiasi, nebeprisimena net gyvenimą suniokojusios vardo.
Stalius kepa pyragus ir tortus
Rimantas – vienas iš teigiamiausių gyventojų, čia gyvena jau 7 metus.
„Kepenų cirozė, širdies reumatas, vožtuvai keisti, insultas, plaučių bei bronchų komplikacijos, regėjimas sugriuvo ir dar puokštė visokių ligų“, – 62 metų vyras paaiškina, kodėl nebepajėgė gyventi savarankiškai.
Tėvai mirę, artimųjų ir šeimos nėra.
Turi staliaus profesiją, dirbo statybose apdailininku, čia visokeriopai talkina darbuotojams, vasarą eina sraigiauti. Jas pardavęs perka cigarečių.
„Turiu tą silpnybę ir negaliu atsispirt. Užtai negeriu nė lašo“, – prisipažįsta.
Dėl gausybės ligų buvo vadintas mirtininku, bet tvarkingai geria vaistus ir jaučiasi pusėtinai.
„Veiklos čia daugiau nei namie, važiuojam į filmus, koncertus, net pyragus ir tortus kepti išmokau“, – pasidžiaugia.
Su Rimantu važiuojam į miestelio kapines, kur globos namai turi savo rėželius. Palydovas rodo tvarkingas kapelių eiles, praeidamas nuo jų nurenka užkritusius lapus ir šakeles. Tarsteli, kad visi čia pareis.
Nepamiršta ir lanko užsienyje gyvenančios anūkės
Moterų name veriame vyriausios gyventojos kambarį. Aldonai jau 93 metai.
„Nenorėjau pas vaikus į ketvirtą aukštą. Užkels ir nebenulipsi į lauką. Gyvenau kaime, dirbau zootechnike, man reikia gamtos, matyti, kaip metų laikai keičiasi“, – aiškina, kodėl pasirinko gyventi ne su savais.
Patalan ją paguldė avarija. Gyveno Kupiškio rajone. Einant keliu užkliudė traktorius.
„Buvau visa sumaigyta ir sulaužyta, po traktoriaus priekaba vilko, kol pamatė. Ilgai gulėjau Kauno klinikose, mėsos buvo išplėštos gabalais, darė ne vieną raumenų persodinimą“, – prisiminė siaubingą įvykį.
Moteriai artimųjų netrūksta, jie dažnai lanko, net užsienyje gyvenančios anūkės atvažiuoja.
Moka gausybę senų dainų
„Nesvarbu, dėl ko aš čia“, – 72 metų Julė nelinkusi atvirauti.
Pasiskundžia tik, kad su kambario drauge nesutampa interesai, toji vis išjungia televizorių, kai ji žiūri serialus.
Jolantai 41 metai, nuo gimimo sukaustyta cerebrinio paralyžiaus, motina mirusi, globėja irgi. Turi brolį ir seserį, jie irgi su sveikatos problemom, gyvena Skemų pensionate.
Rodo mėgstamiausius užsiėmimus: knygelių spalvinimą ir paveikslėlių iš dalelių dėliojimą. Dar knygas skaito.
„Gyvenau savam name Stačkūnų kaime, ilgai sergančią mamą prižiūrėjau. Prieš 6 metus papuoliau į avariją, turėjau sunkią operaciją, gulėjau ant patalo“, – savo istoriją dėsto 65 metų Palmyra.
Kadaise buvo balsinga, mokėjo daug senovinių dainų ir romansų, buvo iš mamos išmokusi. Paprašyta čia pat padainuoja ilgiausią romansą apie nelaimingą meilę.
Turi noro ir papolitikuoti
„Iš ligoninės čia mane atvežė nevaikštančią, masažuotoja padėjo, atgavau kojas, tik galvos svaigulys liko“, – pasiguodžia 85 metų Marijona.
Ji įsitikinusi, kad susirgo nuo trečio kovido skiepo, mat vos tik išėjusi iš kabineto ėmė dusti ir prarado sąmonę.
Visi artimieji išmirė, liko viena kaip pirštas.
„Germaniškyje stovi mano „alytukas“, bet užlipti 12 laiptelių nebepajėgiu, krosnies kūrenti nebegaliu, liko tik senelių namai“, – realiai įvertina situaciją.
Laiminga santuoka truko 50 metų, iki vyro mirties. Vaikų nesusilaukė. Visą darbingą amžių dirbo melžėja.
„Aš nemėgstu kompanijų, mano „draugė“ – lovytė“, – džiaugiasi, kad gavo vienvietį kambarį.
Iki persikraustant į senelių namus dainavo ansamblyje „Vijoklė“.
Stebisi besikeičiančiais laikais, visą laiką giedodavo laidotuvėse be jokio užmokesčio, o dabar tai darantys ima pinigus.
„Klausiat, ko norėčiau? Senatvė, ko čia benorėti, visko soti. Nėra geriau kaip savo namuose, bet kai nebegali viena, reikia prisitaikyti“, – sako.
Vienatvė čia nekamuoja, nuolat vis kas nors aplanko, o su gyventojais dar kaip reikiant ir papolitikuoja.
„Pykstu ant Blinkevičiūtės, žmonės išrinko, o ji būti premjere atsisakė!“ – pareiškia.
Grafo guvernantę atsiviliojo
Eleonoros pirštai lyg pianistės, žilos garbanos gražiai sudėtos, juoda elegantiška suknelė sufleruoja, kad mėgsta pasipuošti. Pasigiria, jog jaunystėje turėjo kasas iki pusės blauzdų.
„Vyras seniai miręs, vos 42 sulaukęs sūnus mirė nuo infarkto, o aš viena uždelsiau“, – atsidūsta.
Pasvarsto, kad ponišką laikyseną ir ne valstietišką skonį tikriausiai paveldėjo iš vokietės bobutės Minos Šneider. Ją senelis atsiviliojo iš Rygos. Tik bobutė kaimo darbų nedirbo, tarnavo guvernante pas grafą.
Eleonora visą gyvenimą dirbo sekretore.
„Čia sunkiausia tai, kad reikia gyventi su labai skirtingais žmonėmis“, – kalba 82 metų Irena.
Šituose globos namuose ji gyvena jau 18 metų, turėjo visokių kambario draugių. Kelių sąnarius gelia, tad juda tik su vaikštyne. Istorija ta pati: ligotą sūnelį palaidojo dar mažą, vyras mirė, artimųjų nėra.
Vyrą ukrainietį sutiko Sibire
Skolastikos pavardė nelietuviška.
„Aš stipri, Sibiro užgrūdinta, ir mano vyras ukrainietis iš ten“, – paaiškina 89 metų moteris.
Metai jos išvaizdoje neatsispindi, gražiai apsikirpusi, lygaus ir šviesaus veido. Paklausta, kas šukuoseną darė, tik nusijuokia. Kai mato, kad reikia, stoja prieš veidrodį ir pati apsikerpa, jei nukreivoja, darbuotojos palygina.
Su šeima gyveno Panevėžyje, dirbo pardavėja. Vyras mirė, vienintelis sūnus seniai įsikūręs Amerikoje.
Mieste gyveno nuosavame name su seserimi, tik toji labai visur vadovavo, tad anūkė išrūpino vietą globos namuose.
„Ką padarysi, yra kaip yra. Jau noriu mirti“, – atsidūsta.
Čia pat prisipažįsta, jog ligų beveik neturi, tik nugarą paskauda.
Su kambario kaimyne Jule bendros kalbos neranda, intelektas ne tas.
Darbščioji priaugina daržovių
Su vadove žvalgomės teritorijoje. Darže stovi modernus šiltnamis.
Pasak A.Paplauskienės, anksčiau buvo vienas gyventojas, labai mėgęs darbuotis darže, turėjo savo lysves.
Šiltnamio šeimininke dabar tapusi Laima prisiaugina pomidorų ir agurkų, atneša į virtuvę, dalina gyventojams ir dar sau žiemai atsargų prisikonservuoja.
„Ji mūsų gaspadinė, verda spurgas, kepa sausainius, daro šaltibarščius“, – giria darbščiąją.
Sudominti gyventojus kokiomis nors veiklomis sudėtinga, rankdarbių mėgėjų nėra, tik Laima, nors pusiau akla, mėgsta megzti. Į globos namus ji atsikraustė su tėvu, bet jis jau mirė.
Ūkiniame pastate įrengta salė, ten įvairūs kolektyvai atvyksta koncertuoti, bet gyventojus tenka įkalbinėti, kad eitų pažiūrėti ir pasiklausyti.
Šiandien globos namuose gyvena 24 žmonės, juos aptarnauja 16 darbuotojų.
Prieš pat mums atvykstant globos namai įsigijo dar vieną namą, jis priklausė šių namų įkūrėjui ir ilgamečiam direktoriui Liudvikui Pleškiui.
Suremontavus patalpas atsiras dar kelios vietos globotiniams.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Globos namų vadovė A.Paplauskienė įsilinksminusių senolių tramdyti kartais važiuoja net naktį.
2. Eleonora parodė jaunystės nuotraukas, kai turėjo ilgus plaukus.
3. Jolanta (dešinėje) mėgsta stalo žaidimus, bet jai reikia socialinės darbuotojos pagalbos.
4. Užimtumo specialistė Danutė Nendriūnaitė (antra iš dešinės) globotinėms siūlo visokių veiklų, tik šios nelabai domisi rankdarbiais, labiau linkusios šiaip kartu pasėdėti.
5. Staliaus amatą turėjęs Rimantas dėl gausybės sunkių ligų nebegali dirbti ir gyventi vienas, čia jis daug padeda darbuotojams, išmoko net pyragus kepti.
6. Vyrams pietums virėja iškepė visų labai mėgstamą bulvių plokštainį.
7. Šiame mūrinuke įrengti vyrų kambariai, sunkiai judantys gyvena pirmame aukšte, o pajėgesni užėmę antro aukšto kambarius.
8. Teritorijoje yra maža koplytėlė.
9. Ukrainiečio našlė Skolastika iki šiol prisimena Sibiro baisumus.
10. Dalius neturi abiejų pėdų, jas nušalo per ilgai užsibuvęs ant ežero.
11. Mindaugui bėda dėl atminties.
12. Viskuo patenkintą Marijoną dažnai lanko artimieji ir draugės.
13. Gintaras skundėsi, kad gavo nepatogų kojos protezą.
14. Džentelmenu vadinamas Leonas su visais labai malonus.
15. Vaidas guodėsi, kad yra niekam nebereikalingas.
16. Senelių namų kambariai nedideli ir ne vienviečiai, bet norinčių čia patekti eilė, seniems ir ligotiems patinka tvyranti atmosfera ir erdvi žalia teritorija.
A.Švelnos nuotraukos
