Visos kvailybės turi racijos
Kas iš tiesų buvo Panevėžio legenda laikoma Šiaudinienė – miesto keistuolė ar išmoninga ir drąsi disidentė? Moters šiame pasaulyje nebėra beveik 4 dešimtmečiai, o žmonės vis dar ją prisimena, bet – skirtingai. Vieni įsitikinę, kad jos psichika buvo sutrikusi, o kiti purto galvas: „Ne ne ne, visos kvailybės turi racijos, o Šiaudinienės keistenybės buvo gudri priedanga kovojant su sovietų sistema.“
Su šiais klausimais nuvykome pas garsų panevėžietį skulptorių Algirdą Varžinską į jo vienkiemį už Klevečkinės. Mat naujausias ir kol kas nepabaigtas menininko darbas ir yra paslaptingosios Šiaudinienės skulptūra.
„Miesto mozaika susideda iš įvairių skirtingų spalvų. Kuo jų daugiau – tuo viskas žaismingiau, gyviau, įvairiau ir tikriau atrodo. Šiaudinienė ir buvo viena iš tų spalvų. Noriu, kad žmonės šito nepamirštų“, – paaiškino A.Varžinskas, dirbtuvėse rodydamas skulptūrą.
Sunkų paltą su didelėmis sagomis vilkinti sena liesa moteris. Iš po skarelės lenda plaukų sruoga. Į priekį atsikišęs smakras. O akys nukreiptos į maldaknygę, suspaustą abiem rankomis.
Tokią Šiaudinienę vaizduoja skulptorius.
Nebuvo paprasta ir nuspėjama
„Bendrą vaizdą nuskaičiau nuo istoriko Romo Kauniečio nuotraukos. Jis nufotografavo Šiaudinienę Katedros šventoriuje. Bet šito nepakako, kurdamas išklausiau daugybę prisiminimų, pasakojimų ir liudijimų, kad ji nebuvo tokia jau paprasta ir nuspėjama, kaip gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti“, – aiškino A.Varžinskas.
R.Kaunietis aprašė Šiaudinienę ir savo atsiminimų apie sovietmečio keistuolius knygoje „Nelaimingieji, kurie buvo laimingi“.
O iš tiesų panevėžiečių atmintin įstrigusi moteris – tai Antanina Šiaudinienė. Moteris gyveno J.Tilvyčio gatvėje, užaugino kelis vaikus. Daug kas ją laikė vargeta, bet klydo, nes moteris turėjo savus namus ir nuomodavo kambarius. Skelbiama, kad vienu metu netgi buvo priglaudusi vokiečių pabėgėlių šeimą.
„Pasakojimai apie Šiaudinienę buvo kaip žaisliukai ant kalėdinės eglutės – žmonės prisiminė vis kitokių įdomybių, o man reikėjo apsispręsti, ką išryškinti ir ką atmesti“, – kalbėjo A.Varžinskas.
Sustabdydavo eismą gatvėje
Bet visi lig vieno A.Varžinskui tikino, kad ko jau ko, o pamaldumo iš Šiaudinienės neatimsi – net giliu sovietmečiu moteris nešiodavosi rožančių.
Bene įspūdingiausiai nuskambėjo bičiulio, gyvenančio netoli Katedros, prisiminimai, kaip Šiaudinienė į šventovę eidavo klūpom.
Tais laikais gatve važiuodavo miesto maršrutinis autobusas. Bet nei jis, nei tuo labiau automobilių vairuotojai nedrįsdavo moters aplenkti, nes baiminosi gauti kryžiumi per mašinos šoną ar langus. Eismas tiesiog sustodavo.
O kartais ji eidavo pėsčiomis, bet – basa. Nesvarbu, žiema ar vasara, sniegas ar kaitra.
„Jai nerūpėjo mados, avėdavo didžiulius, greičiausiai vyriškus, patogius batus. Bet į bažnyčią eidama juos nusiaudavo ir nešdavosi rankose. Visai kaip piligrimė“, – kalbėjo skulptorius.
Dar išliko pasakojimų, kad eidavo tik gatvės viduriu ir stumdavo keistą vežimėlį – ratelius su skardine vonele.
Pašventino per plikas kojas
Pačiam A.Varžinskui teko dukart gyvai išvysti Šiaudinienę. Vieną sykį ją matė autobusų stotyje. Moteris su kryželiu žegnojo autobusus. Nedarė nieko blogo, bet žmonės neramiai sujudo, iš lūpų į lūpas nuvilnijo kuždesys: „Šiaudinienė, Šiaudinienė...“
O antrasis nutikimas – daug sakantis ir apie pačią Šiaudinienę, ir apie kitų žmonių reakciją.
Buvo Verbų sekmadienis, kaip tik po šventų mišių. A.Varžinskas, tuomet paauglys, gyveno Senamiesčio gatvėje ir važiavo 4-uoju maršrutiniu autobusu.
Stotelėje prie vadinamosios Raudonos – Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios įlipo Šiaudinienė su žolynų puokšte – mažiukė moterytė, ryšinti skarelę, po nosim kažką sau burbuliuojanti. Pirkti ar pasižymėti bilietėlį jos niekas neprašė.
Autobuse pamačiusi kelias merginas trumpais sijonais, Šiaudinienė patraukė link jų.
„Maža to, kad visaip negražiai jas išvadino, net negaliu kartoti – kaip, bet dar savo puokšte gerai „pašventino“ per plikas kojas“, – šypsojosi pašnekovas.
Tuomet merginos susispietė prie vairuotojo. Tas, neprivažiavęs kitos stotelės, sustabdė autobusą ir atidarė duris. Merginos purptelėjo lauk lyg pabaidyti paukščiai.
Peržegnojo sovietinius veikėjus
Pažįstami ir bičiuliai A.Varžinskui pasakojo ir tokių istorijų, kurios aiškiai parodo, kad Šiaudinienė nesitaikstė su sovietine sistema.
Ko vertas vien jau jos sumanymas aplaistyti Lenino paminklą valerijonu! Jis iš pakampių priviliojo ne tiktai miesto kates, bet ir iš situacijos pasijuokti norėjusius panevėžiečius.
„Esu įsitikinęs, kad šios istorijos – ne apie kvanktelėjusį žmogų, o apie moterį, kuri turėjo stuburą, įsitikinimus ir jais gyveno“, – tęsė A.Varžinskas.
To įrodymas – Šiaudinienės elgesys per sovietmečiu vykdavusias Spalio revoliucijos ir Gegužės pirmosios proga rengtas demonstracijas. Dauguma žmonių paklusdavo nurodymams ir šlovindavo sovietų valdžią bei jos stabukus. Bet – ne Šiaudinienė.
Ji įsigudrindavo atsirasti neaišku iš kur ir patekti į žygiuojančios kolonos priekį. Kartą taip su kryžiumi rankose ji atėjo iki tribūnos, kurioje stovėjo valdžios atstovai, saugumiečiai, kariškiai, ir plačiu mostu juos peržegnojo. Po to nusilenkė ir nuėjo savais keliais.
„Po šito įvykio prieš sovietines šventes Šiaudinienę išveždavo kuo toliau nuo Panevėžio, kad nespėtų pakeleivingomis mašinomis grįžti“, – juokėsi skulptorius.
Paklaustas, ar kas nors prisiminė, kad Šiaudinienė gatvėje nuplėšdavo mokiniams pionieriškus kaklaraiščius, A.Varžinskas atsakė, kad tokio atvejo niekas iš pažįstamų nepasakojo, bet svarstė, kad ir taip tikrai galėjo būti.
Šmaikščiai pergudravo milicininkus
„Įdomiausia tai, kad nebuvo įrankių jai suvaldyti, visi tik ranka numodavo. Saugumiečiai jos nesiėmė, nes antisovietines kalbas įvilkdavo į tarsi negudrų šūkavimą. Tiek daug šviesuolių buvo ištremti į Sibirą, o Šiaudinienė – ne, sugebėjo represijų išvengti“, – kalbėjo A.Varžinskas.
Pašnekovas atviravo ir pats nežinantis, ar iš sovietų ji tyčiojosi specialiai, ar jai taip tiesiog išeidavo. Galbūt ji elgėsi intuityviai, kaip tą akimirką į galvą šaudavo? Dabar tai galima tik nujausti.
Bet kai kurie pasakojimai leidžia neabejoti moters gudrumu. Sykį statybų aikštelėje ji išsirinko nedaug – tik kelias silikatines plytas ir dėjosi jas į vežimėlį. Brigadininkas ėmė bartis, esą vagiliauti negražu. Moteris pasiteiravo, ar plytos jam priklauso. Tasai atsakė, kad plytos yra visos socialistinės visuomenės sukurtas turtas. Tuomet Šiaudinienė jam ramiai atkirto, kad ji pasiima tik savąją to turto dalį.
O kartą milicininkai tikėjosi moterį pričiupti ir gerai pamokyti – nubausti už tai, kad turguje prekiauja savo keptomis bandelėmis. Sovietmečiu tai buvo draudžiama. Bet ją kažkas laiku perspėjo.
Tad Šiaudinienė stovi turguje, šalia – skarele dengta pintinė. Pareigūnai ją suima, į skyrių nugabena, jau protokolą rašo. Viršininkas tiesiog džiūgauja.
O Šiaudinienė dedasi, kad nieko nesupranta, esą už kokias bandeles rengiamasi ją bausti? Milicininkai nutraukia nuo pintinės skarą, ogi joje – arklio sudžiūvęs mėšlas.
Viršininkas įtūžo ir išrėkė daugiau nenorintis jos akyse matyti.
Sūnus stebėdavo vyrų diskusijas
A.Varžinskas šypsojosi, kad jam labai knietėtų sužinoti, kas iš tiesų vyko šios moters galvoje. Kokia jos poelgių dalis buvo paprastas naivumas, o kokia – gudrumas, išmintis.
„Nesu įsitikinęs, ar ji pati norėtų būti vadinama miesto spalva. Gal net nesuprastų, apie ką čia dabar kalbame?“ – svarstė pašnekovas.
Tokie žmonės dažnai pavadinami „kitokiais“, nors iš tiesų jie – išskirtinės asmenybės.
„Mano bičiulis Rimantas Idzelis pasakytų, kad Šiaudinienė ne iš tų – sušukuotų sisteminių“, – draugą menininką prisiminė A.Varžinskas.
R.Idzelis gerbė žmones, kurie, visai kaip Šiaudinienė, nesiskaitė su sovietine tvarka, o „sušukuotais sisteminiais“ vadino prisitaikėlius ir valdžios pataikūnus.
A.Varžinskas prisiminė, kaip dar lyg ir neseniai pulkas bičiulių, tarp jų talentingieji tapytojai Stasys Petrauskas-Bitlas, Romualdas Petrauskas, taip pat ir R.Idzelis, rinkdavosi jo sodyboje, susėsdavo po galingu ąžuolu. O vienas iš sūnų ant stalo pasistatydavo kėdę ir stebėdavo šiuos barzdotus ir nebarzdotus vyrus. Jie diskutuodavo apie kultūrą, meną, kartais aistringai ginčydavosi, daužydavo kumščiu į stalą.
Taip sūnus suprato, kad žmonės ir bičiuliaujasi, ir pykstasi, kad, be draugystės, būna ir pavydo, kad ne kiekvienas sugeba, o gal nenori, priimti kitokios nuomonės, nevertina kitų kūrybos.
„Štai Zarasuose Mykolo Saukos skulptūrą padegė – juk tai košmaras... Nenorime matyti paliegusio, senatvės išdarkyto kūno, bet ar patys amžinai būsime jauni?“ – samprotavo skulptorius.
Stebi, kaip šeimininkas dirba
Po R.Idzelio mirties sodyboje pas A.Varžinską gyveno jo juodas katinas. Jau rašėme, kad laidojant šeimininką, per šventas mišias, jis pratupėjo bažnyčioje po karstu. Paskui atsistojo ir išėjo.
Po laidotuvių visi susigriebė, kad negali palikti juočkio, bet niekas nesiveržė jo pasiimti.
A.Varžinskas juokavo, kad tuomet susitarė su katinu važiuoti į jo vienkiemį. Visaip jį lepino, šėrė gerais konservais, kad tik senukas – sulysęs, be dantų, nušiurusia uodega – kiek atsigautų.
Šis katinas mėgdavo atsitūpti ant darbastalio ir žiūrėti, kaip dirba naujasis šeimininkas. Skulptorius piešia eskizą, o katinas jį stebi. Vieną dieną katinukas tiesiog dingo. A.Varžinskas jo ieškojo, bet niekur taip ir neberado.
Užtat dabar vienkiemyje šeimininkauja Pūkis – baltas ilgaplaukis katinas. Lėlių teatro vadovas Antanas Markuckis rado miške paliktus du katinukus ir išgelbėjo nuo pražūties – pasiėmė. Vieną pasiliko, o kitą atvežė A.Varžinskui.
„Priimk, neišeisi juk ubagais per katiną“, – paprašė.
Dabar jau Pūkis turi savo krėslą, kurio niekam kitam nevalia užimti, ir nuosavą vietą dirbtuvėse.
Prierašai po nuotraukomis:
1. A.Varžinskas svarstė, kad Šiaudinienė nebuvo tokia paprasta ir nuspėjama, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
2. A.Varžinskas įsitikinęs, kad miesto spalvą kuria vadinamieji keistuoliai – tokie kaip Šiaudinienė. Būtent jie daro miestą gyvesnį, įvairesnį, o tarp lyg negudrių kalbų sugeba paslėpti gilių minčių.
3. „Laukimas“ – apie tai, kaip motina laukia savo grįžtančių vaikų.
4. Skulptoriaus vienkiemyje – daugybė žydinčių gėlių ir netikėtų akcentų. Tai atima daug laiko, bet viską atperka sodybos grožis ir jaukumas.
5. Kiek karštų ginčų, gilių diskusijų ir atvirų pokalbių apie kultūrą, meną, filosofiją būta po galingo ąžuolo šakomis!
6. Dar kuriamos „Skraidymo pamokos“ pasakos apie motinystę, vaiko svajones, skirtingus gyvenimo kelius.
7. Į būrį „susiėjo“ Jogaila, Kęstutis, Algirdas ir Vytautas.
8. Pūkis – neatsiejama vienkiemio dalis, šio krėslo niekam kitam nevalia užimti.
A.Švelnos nuotraukos
