Nepasakoja, ką išgyveno
Mažai kas girdėjo, kad Panevėžyje žinoma kaip labdaringos veiklos pasišventėlė Irina Burkauskienė yra ir puikaus Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro režisieriaus Aleksandro Špilevojaus motina.
Kukli ir santūri moteris tuo nesigiria.
Špilevojaus pavardė akimirksniu šalį apskriejo 2001 metų rudenį. Tada nuo pareigūnų sprukę pavojingi nusikaltėliai žmogžudžiai Romas Zamolskis ir Virginijus Savickis, Panevėžyje apiplėšę ir sužeidę inkasatorių, bandė gelbėtis nuo ant kulnų jiems lipančių pareigūnų bet kokia kaina.
V.Savickis pakelyje pasipainiojusį, į mokyklą einantį 13-metį berniuką Aleksandrą paėmė įkaitu.
Visa Lietuva sulaikiusi kvapą stebėjo įkaito dramą ir lengviau atsiduso, kai paauglys, nors ir sužeistas, „Aro“ būrio buvo išvaduotas tik nukovus V.Savickį. R.Zamolskis sugebėjo tarsi prasmegti skradžiai žemę ir tik po daugelio metų jis buvo surastas Rusijoje kaip popas ir samdomas žudikas viename asmenyje, o dabar mūsų šalyje jis yra teisiamas už akių.
Prieš pat pagrobimą sūnui palinkėjo sėkmės
Nors nuo įkaitų dramos prabėgo jau 23 metai, sūnaus pagrobimo dieną I.Burkauskienė atsimena iki smulkmenų.
Buvo spalio pradžia. Vyresnysis sūnus Andrejus tą rudenį jau mokėsi Kėdainių technikume, namie buvo mama ir Aleksandras, o ji pati anksti rytą išskubėjo į darbo pokalbį.
Grįžusi sūnų sutiko netoli namų einantį į mokyklą. Stabtelėję persimetė keliais žodžiais, ji trumpai papasakojo apie naują darbą,vienas kitam palinkėjo sėkmės.
„Buvo diena prieš jo gimtadienį“, – sako moteris.
Po valandos suskambo namų telefonas. Pareigūnu prisistatęs vyras paklausė, kur sūnus Aleksandras, namie ar mokykloje? Ji patvirtino, jog turėtų būti mokykloje, ir pasiteiravo, kas nutiko. Skambinusysis tarė, kad nieko, ir atsisveikino.
Mama ir močiutė sunerimo, greitai apsirengė ir pasileido link 7-osios vidurinės mokyklos (dabar Juozo Miltinio gimnazija).
Artėjant širdys nusirito į kulnus – šalia „Čičinsko“ teritorija buvo atitverta apsauginėmis juostomis, pilna policijos mašinų, būriavosi žmonės.
„Prasibroviau prie pareigūno, klausiu, kas nutiko, ieškau sūnaus. Gal jis pagrobtas? Neįsivaizduoju, kodėl tokiais žodžiais paklausiau, tada dar niekur nieko nebuvo paskelbta. Policininkas baisiai nustebo ir patvirtino, kad taip. Tuo metu V.Savickis su mano vaiku jau buvo užsibarikadavęs daugiabutyje priešais mokyklą“, – atpasakoja siaubo dieną.
Prisimena viltingą sakinį
Nespėjusiai atsitokėti nuo siaubingos žinios moteriai žmonės vienas per kitą ėmė pasakoti, kas ką tik įvyko: policija gaudė du pavojingus ginkluotus nusikaltėlius. Vienas jų nubėgo į mokyklą, o kitas, pačiupęs gatvėje paauglį ir įrėmęs ginklą į galvą, nusitempė į daugiabutį.
„Žmonės mums pasakojo ir pasakojo, kaip viskas buvo. Mes su mama tiesiog stovėjom gatvėje ir laukėm. Niekas nieko nežinojo, kas bus toliau. Netrukus atvažiavo pažįstami iš bažnyčios bendruomenės, pastorius. Jie mus palaikė, stovėjo kartu iki vakaro“, – mena.
Vėliau abi moteris pareigūnai nusivedė į „Čičinske“ įrengtą štabą. Ten pat pakvietė ir nusikaltėlio užgrobto buto šeimininkės giminaičius.
„Ten prie stalo sėdėjo vyriausybininkai, pareigūnai ir „Aro“ komanda, iš jų pokalbių bandėme susiorientuoti, kokia padėtis. Žinojom, kad V.Savickis užsibarikadavęs trečio aukšto bute su 60-mete neįgalia šeimininke ir mano sūnumi, kad jis reikalauja automobilio ir pinigų“, – prisimena.
Moteris nepasakoja, ką tada jautė, tik pasako, jog visą laiką meldėsi už jaunus „Aro“ vyrus, tikėjo, kad juo jų priklauso sūnaus gyvybė.
„Jie man sakė: nieko negarantuoja, bet padarys viską, kad vaikas būtų išgelbėtas“, – žodis žodin pakartoja viltį teikusį sakinį.
Kulka išėjo prie pat miego arterijos
Vienu metu I.Burkauskienę pakvietė prie telefono pasikalbėti su sūnumi.
„Man liepė neverkti, kad vaikas nesinervintų ir kad V.Savickis neįsiustų, nes jis jau buvo pradėjęs šūkauti, agresyviai elgtis. Saša kalbėjo ramiai, sakė, kad jam viskas gerai, kad davė picos pavalgyti“, – prisimena paskutinį tos dienos pokalbį su vaiku.
Artėjant prie vidurnakčio, įkaitų šeimoms buvo pranešta, kad „Aras“ butą šturmuos, nebėra ko laukti, nes nestabilios psichikos V.Savickis pradeda nervintis.
„Tada viskas vyko greitai. Šturmas prasidėjo be dviejų minučių dvyliktą. Mums liepė niekur neiti. Netrukus atbėgo vyras ir pranešė, kad Aleksandras gyvas, bet sužeistas, vežamas į ligoninę, o pagrobėjas nukautas. Mes į ligoninę važiavom greitajai iš paskos“, – kalba įkaito mama.
Nerimas dėl sūnaus gyvybės kurį laiką dar neapleido, nes sužeidimas į petį buvo gan pavojingas, kulka perskrodė kūną prie pat miego arterijos.
„Man reikėjo eiti į darbą, bet ligoninėje Aleksandras niekada nebuvo vienas, šalia jo pasikeisdami budėjo bažnyčios žmonės“, – pabaigia pasakojimą apie tų dienų gyvenimo dramą.
Parašė scenarijų filmui
Kalbėtis apie išgyventą pagrobimą jų šeimoje nebuvo tabu.
„Mes vienas kitam viską išpasakojom, kas tą dieną nutiko ir kaip jautėmės. Apie tą įvykį Aleksandras yra parašęs scenarijų, norėtų filmą pastatyti ir pats suvaidinti V.Savickį. Tik nėra finansavimo, tad tyli, laukia. Gaila, laikas bėga, V.Savickiui tada buvo 27 metai, o Aleksandrui jau 35, dėl amžiaus skirtumo nebegalės pats vaidinti, tik režisuoti“, – sako moteris.
Betrūksta tik akordeono
Nemuno gatvėje 28A numeriu pažymėtą namą, kuriame įsikūręs labdaros ir paramos fondas „Nauja viltis“, gerai žino nuo karo baisumų prieglobstį Panevėžyje radę ukrainiečiai.
Fondo vadovė I. Burkauskienė su savanorių komanda atvykėliams teikia įvairiausią pagalbą. Iš čia nuolat keliauja paramos siuntos ir į Ukrainą.
I.Burkauskienę gerai pažįsta ir praeityje sunkumų dėl priklausomybių turėję ar nepriteklių kamuojami žmonės – jiems ši moteris padėjo lipti iš nuopuolių duobės, talkino susirandant būstą ir darbą, visaip rėmė būtiniausiais buities daiktais.
Dabar gi fondo būstinėje dažnai renkasi gausi ukrainiečių bendruomenė, čia meldžiasi, dainuoja, mokosi lietuvių kalbos ir kartu vakaroja, o ne viena atvykėlė prisijungė ir prie savanorių, padeda ruošti siuntinius frontui.
„Reikėtų gero akordeono, gal kas turi nenaudojamą?“ – dabar aktualiausias prašymas.
Į vokalinę grupę „Spyvograi“ susibūrę ukrainietės vadovą turi, o muzikos instrumento – ne. Joms diriguoja buvęs meno mokyklos direktorius Leonidas Leliuh.
Traumatologijos centre – kraupi realybė
I.Burkauskienė rodo dėžę vilnonių kojinių – primezgė moterys. Jos ilgesnės nei įprastai ir per vidurį susegamos. Siunta keliaus į Kyjivo traumatologijos centrą, nes iš ten gavo tokį prašymą.
Kojinės skirtos kariams sugipsuotomis kojomis.
Šita siunta – ne pirmoji, susegamos kojinės ligonius jau pasiekė, gavo ne tik padėkų, bet ir nuotraukų, kaip jos panaudotos.
„Į 8-tą traumatologijos centro aukštą tik viena savanorė išdrįso užsukti – vaizdą ten pamatę verkia ir vyrai. Lovose guli kovotojai, visiškai neturintys galūnių. Vien jaunų vyrų kūnai – be rankų, be kojų, be vilties kada nors pakilti, nes nebus kur protezų pritvirtinti“, – pasakotoja stengiasi valdyti ašaras.
Pasak I.Burkauskienės, karo niokojamoje šalyje situacija dabar tokia, kad net ir be kojos ar rankos kovotojai grįžta į frontą.
„Daug sužalotų karių pradėjo gerti. Taip būna. Kaip sovietmečiu nutiko grįžusiems iš Afganistano“, – kalba moteris.
Suruošė siuntinį pafrontės gimdymo namams
Iš pradžių „Nauja viltis“ teikė pagalbą tik pabėgusiems nuo karo. Paskui ėmė skrieti prašymai iš Ukrainos, iš pragyventi nebeišgalinčių gausių šeimų, ligonių, karinių dalinių.
Dabar savanoriai ruošia siuntas Slaviansko gimdymo namams – būtiniausių higienos priemonių kūdikiams ir gimdyvėms.
Miestas vos 30 kilometrų nuo fronto linijos, kasdien kaukia pavojaus sirenos, aidi sprogimai, nebūna elektros, vandens. Žmonės persikraustę į rūsius, kažkaip stengiasi išgyventi.
Vasario gale panevėžiečių dovanos jau pasiekė Slaviansko naujagimius ir jų mamas, po Velykų – naujas siuntinys.
„Kyjivo traumatologijos centre gulintiems kariams reikia ir maisto. Moterys mums neša uogienes ir kitokius negendančius produktus“, – pasakoja, ką šįkart pridės prie siuntinių.
Seneliai tvirtai įsikibę laikosi gimtinėse
Lipam į rūsį, kur sandėliuojami žmonių suaukoti drabužiai, apavas, žaislai, buities daiktai.
„Kaip matote, labdara nenutrūksta, panevėžiečiai nuolat ką nors atneša, tik gal nebe taip aktyviai, kaip karo pradžioje, nes dabar tiek daug ir nebereikia“, – sako pašnekovė.
Nuo karo baisumų bėgančių ukrainiečių vis dar yra, tik dabar dažniau jie atvažiuoja pas čia jau įsikūrusius savus.
„Chersone dabar nebeįmanoma gyventi. Žmonės atvyksta be jokių daiktų, gauna butą, o jis tuščias. Tada ateina pas mus visko ieškoti“, – pasakoja, kaip vyksta paramos procesas.
Apie situaciją Ukrainoje panevėžietė sužino iš pirmų lūpų, nes ten gyvena dalis jos giminės.
„Aš gimiau Sakartvele, tėvas buvo kariškis, o kai baigė tarnybą, grįžom į jo gimtinę – Rostovą prie Dono. Pusė giminės gyvena Ukrainoje, Charkive, jie – rusų tautybės, bet laiko save ukrainiečiais, kalba ukrainietiškai. Sesuo ištekėjusi už ukrainiečio, jų vaikai jau ukrainiečiai. Prasidėjus karui kai kas išvažiavo į Europą, viena šeima apsigyveno Vilniuje, kitos dvi Danijoje“, – pasakoja, kur likimas nubloškė savus.
Dalis artimųjų tebesilaiko Charkive. Pusseserės vyrą ką tik ištiko infarktas. Jis pensininkas, galėtų iš šalies išvykti, bet jie turi 40-metį sūnų, o motina jo nė už ką nenori palikti. Todėl visa šeima iš Charkivo niekur ir nebėga. Daug tokių, kurie turi senelius, o tie prisirišę prie namų ir atsisako išvažiuoti, nors šalia ir bombarduoja.
Milijoniniu buvusiame Charkive gyventi nelengva, miestas nuolat apšaudomas, gatvėse visur užkardos, galioja komendanto valanda.
„Praėjusią žiemą ten nebuvo elektros, siuntėm prožektorius, atsargines baterijas telefonams, visi šalo, bet išsilaikė, dabar bent jau elektra yra“, – toliau pasakoja I.Burkauskienė.
Jų fondui labai reikia kompiuterio – padėtų ukrainiečiams registruotis į migracijos tarnybą, nes be internetinės registracijos dabar ten nepateksi. Net pas gydytoją registruotis reikia kompiuterio, išmaniuosius telefonus ne visi turi.
Dalį namo pabėgėliams pasiūlė pastorius
Klausiu, gal anuometiniai išgyvenimai ir pastūmėjo moterį dabar tapti labdaros ir paramos fondo vadove, rūpintis žmonėmis, kuriuos gyvenimas įstūmė į kampą?
Šyptelėjusi ji taria, kad gal ir taip, bet labiau tikėjimas ir Biblijos žodžiai, jog privalome padėti silpnesniam.
Fondas buvo įkurtas 2013 metais, jį įregistravo Gyvojo Dievo krikščionių bažnyčios bendruomenė.
Prasidėjus karui, jų pastorius pasiūlė negyvenamą antrą namo aukštą skirti ukrainiečiams, skubiai buvo įrengti du butai. Juose dvejus metus gyveno daugiavaikės karo pabėgėlių šeimos. Šeima su penkiais vaikais neseniai išvyko į Angliją, o kita su keturiomis atžalomis dabar tvarkosi dokumentus išvykti į Ameriką.
Baisumus matė iš arti
„Mano pirmas vyras buvo girtuoklis, daug nuo jo nukentėjau. Kai tapau tikinti, supratau, kad tokiems žmonėms reikia pagalbos“, – sako moteris.
I.Burkauskienė atvirai pasakoja apie nenusisekusią pirmąją santuoką. Vyras buvo karininkas, girtas namie pratisai keldavo pragarus – smurtas, riksmai ir keiksmai sūnų akivaizdoje kartodavosi kone kasdien. Ji su berniukais gyveno nuolatinėje baimėje.
Galiausiai rado jėgų išsiskirti. Antraisiais nepriklausomybės metais smurtininkas išsidangino į Rusiją pas ten turėtą draugužę.
Vienai reikėjo auginti vaikus, laikas buvo sunkus.
Tuo metu I.Burkauskienė dirbo „Nevėžio“ siuvimo fabrike. Kai bendradarbė pakvietė ateiti į pamaldas, nusivedė ten ir vaikus. Berniukams labai patiko draugiška bendruomenė, jie savo iniciatyva ėmė lankyti sekmadieninę Biblijos mokyklėlę, važiavo į vasaros stovyklas.
„Gyvenimas pradėjo keistis, radom draugų ir vidinę ramybę“, – tikina ji.
Religinėje bendruomenėje ji sutiko ir dabartinį vyrą Gintarą, jiedu kartu jau 14 metų, nes – bendraminčiai.
Prierašai po nuotraukomis:
1. I.Burkauskienė laiminga sūnus Andrejų (kairėje) ir Aleksandrą užauginusi puikiais žmonėmis.
2. 3. Kovo pradžioje panevėžiečių dovanos pasiekė Kyjivo traumatologijos centrą ir pafrontės gimdymo namus. Asmeninio albumo nuotraukos
4. Burkauskai aprodė fondo „Nauja viltis“ patalpas, kur prikaupta gausybė labdarai skirtų daiktų. A.Švelnos nuotr.
5. Ansamblio „Spyvograi“ dainininkės būtų labai dėkingos, jei kas padovanotų akordeoną.
Asmeninio albumo nuotr.
