Tykus ir be veiksmo
Nukakti į tarp Pandėlio ir Rokiškio esančius Obelius gan klaidu. Kaimas atokus, dar gabalą kelio tenka kratytis žvyrkeliu.
O ir važiuoti čia svetimam nelabai yra reikalo. Štai gerokai anksčiau, tarpukariu, kaimas klestėjo ir garsėjo vietine aliejaus spaudykla, vadinta „alyvnyčia“, turėjo savą krautuvę, karčemą bei gausybę nagingų amatininkų. Jų paslaugų prašė ne tik aplinkinių kaimų, bet ir tolimesnių miestų gyventojai.
Dabar gi Obeliuose tyku ir ramu, važiuojant per kaimą tarsi niekas nekrusteli, iš buvusios aliejaus spaudyklos likę tik betoninių sienų nuotrupos.
Pagrindinėje gatvėje rikiuojasi įvairiom spalvom dažyti medinukai. Daugelio kiemai tvarkingi, bet matyti ir aplaidžių šeimininkų valdų, ir tuščių, išdaužytais langais namų.
Grįžęs į gimtinę išrūpino kaimui žymenis
Vietiniai gyventojai sako, kad dabar jų gyvenamąją vietą atrasti bepigu – ir kaimo pavadinimas yra, ir gatvės su vardais.
Keleri metai atgal Obeliai nebuvo niekaip pažymėti, galėjai tik spėlioti, kokioje vietovėje esą.
Kaimui riboženklius išrūpino prieš porą dešimtmečių čia, į savo gimtinę, su žmona Ona atsikraustęs buvęs pirmasis nepriklausomos Lietuvos transporto policijos komisaras Vincas Bagužis. Sutuoktiniai įsikūrė dar O.Bagužienės senelių statytuose namuose.
V.Bagužis net 7 metus į visokias instancijas rašinėjo prašymus pastatyti bent kokius Obelių žymenis ir savo pasiekė.
Mūsų skaitytojai turėtų prisiminti – apie ekskomisarą V.Bagužį jau esame rašę.
Visas grožis šiurkščiame negražume
Bagužių kiemas – viena iš gražiausių sodybų, su daug erdvės ir net keliais ūkiniais pastatais – yra pačiame kaimo gale.
Bendraamžiai, jau 78-uosius gimtadienius atšventę sutuoktiniai, labai svetingi, kviečia į vidų, O.Bagužienė į mus prabyla sodria kupiškėnų tarme.
Nuo šnektos ypatumų ir pradedame pokalbį.
„Propaguoju kupiškėnų tarmės pandėlietišką protarmę. Niekas apie ją nerašo, užtat mažai kas žino, ji ant išnykimo ribos. Ji grubi, negraži, bet tame visas jos grožis“, – entuziastingai kalba apie nuo mažų dienų girdėtą šnektą.
Jai skaudu, kad šiandieninėse mokyklose apie tarmes beveik nieko nemoko, tam vos viena pamoka per metus skirta.
Turiu išlaikyti egzaminą, pasakyti, ką reiškia čiupryna, nikdy, nuknerbtas, nudralyti, nucybys, nugalobyt ir dar keliolika beveik negirdėtų žodžių.
Moteris sako, kad mėgaujasi tarmiškai šnekėdama, nes gyvendama sovietmečiu Vilniuje buvo priversta kalbėti rusiškai, nes daug buvo privažiavėlių iš Rusijos.
„Dirbau prekių žinove, darbavietės kolektyvas buvo internacionalinis. O ir vaikystėje lietuvių kalbą buvau beveik užmiršusi – tremties metais Sibire juk lankiau rusišką mokyklą“, – paaiškina, kodėl dabar kiekvienas žodis saldus.
Kiekvienam kieme – vis po gabų meistrą
O.Bagužienei pasakoti kaimo istoriją – tai lyg riešutus gliaudyti: daug prisiminimų moteris yra užsirašiusi, tuos užrašus bei pavienius lapelius dabar ir varto.
Obeliai, anksčiau vadinti tarmiškai Abeliais, gyvuoja nuo 1603 metų. Dukart smarkiai nukentėjo: 1642 metais per Švedų karą ir 1914–1915 metais per Pirmąjį pasaulinį karą per kaimą ėjo frontas, vietinėse kapinaitėse yra palaidoti 169 vokiečių kariai.
„Smetonos laikais Abeliai buvo labai garbingas ir didelis vienkiemių kaimas, per 50 kiemų“, – pasakoja.
Pasak jos, čia veikė žydo krautuvė, ji klestėjo, iš tėvo tą patį verslą perėmė sūnus. Abeliai turėjo du kalvius, buvo 3 aludariai, 3 siuvėjai, 2 bitininkai, 3 muzikantai: du grojo su akordeonu, vienas su bandonija. Dar buvo savas mūrininkas ir skerdikas.
Turėjo kaimas ir gabių gaspadinių, jos mokėjo gerus biskvitinius tortus kepti, Smetonos laikais net 5-ios gaspadinės buvo baigusios Salų žemės ūkio mokyklą.
„Obeliečiai basi nevaikščiojo, kojų nešalo, turėjo veltinių meistrą, tas vėlė kokybiškus vailokus“, – skaito, ką po kruopelę surinkusi ir užrašiusi.
Ūkininką išmokė griežti smuiku
„Noriu priminti, kas tas Stasys Riautas, kurio vardu pavadinta pagrindinė Obelių gatvė, nes jaunesnės kartos apie jį nieko nežino. Buvo replikų, kodėl taip, o ne kitaip pavadinta“, – sako pašnekovė.
Pasak moters, S.Riautas buvęs neeilinių gabumų žmogus, talentingas pedagogas bei visuomenininkas.
„Mokytojas, turėjęs vaikus mokyti rašyti, skaityti ir skaičiuoti, o mokė visko: piešimo, muzikos, pasaulio pažinimo, vaidybos. Jis mano tėvą, jau brandų ūkininką, išmokė smuiku griežti, groti mandolina. Gaila, kad per karą vokiečiai pavogė lineiką, nusikabino smuiką ir nurūko Mikniūnų link. Nei eržilo, nei lineikos, nei muzikos instrumento...“ – tą iš ankstyvos vaikystės prisimena.
Iš Sibiro su tėvais grįžusi O.Bagužienė, mergautine pavarde Vilkaitė, pateko į kolūkinę santvarką.
Šeimos namai buvo užimti: viename gale gyveno pirmininkas, o į kitą buvo įkelta mokykla. Sibiro išvengusiai bobutei, nes šios pavardė buvo kitokia, buvo leista glaustis tik kamarėlėje.
„Mūsų šeimai teko glaustis pas svetimus žmones. O šito namo taip paprastai neatgavom, turėjom jį išsipirkti, sumokėjom 5 tūkstančius rublių ir dar 2 tūkstančius litų teko pridėti už tvartą“, – pasakoja, kokiu būdu atgavo tėviškę.
Kiaulės odą reikėjo atiduoti valstybei
O.Bagužienė pasakoja, kad jau pirmaisiais nepriklausomybės metais jos seni tėvai ėmėsi ūkininkauti. Kai tėvas mirė, motina dar 6 metus ūkininkavo viena.
„Išėjusi į pensiją atvažiavau mamai padėti ūkininkauti ir nebeišvažiavau“, –sako, jog gyvenimas gimtinėje nepalyginamai geresnis nei sostinėje.
Vyro gimtinė čia pat, kitame kaimo gale, tad sutuoktinis irgi lengva širdimi paliko didmiestį.
Baigę studijas Bagužiai kaime negyveno, bet gimtinę dažnai lankė, tad matė, kas kolūkių laikais čia dėjosi.
„Obeliams nepasisekė su kolūkių pirmininkais: jei buvo ūkiškas, tai baisingai gėrė, jei mažiau svaiginosi, tai apie žemę nieko neišmanė“, – sako V.Bagužis.
Pasak jo, kaimą nugyventi buvo nelengva, mat žemės čia derlingos, žmonės darbštūs, tad per prastus pirmininkus kentėjo, tačiau nenuskurdo.
„Vienai šeimai duoda tik 60 arų žemės, leidžia laikyti 1 karvę, 1 avį ir 1 kiaulę, o tą paskerdus privalai nubielyti ir valstybei pristatyti jos odą, nes reikėjo žaliavos avalynei. O kaip lašinius be odos išrūkyti?“ – prisimena kolūkines nesąmones.
Sako, žmonės visaip stengėsi išgyventi, gyvulius slėpdavo, ganyti išvesdavo į miškus.
„Mano tėvas karvę slėpė priepirtyje“, – prisimena pašnekovas.
Laimės ieškoti nebėga
Obeliuose dabar jokios veiklos nėra, svetimi retai užklysta.
Kiekgi gyventojų?
O.Bagužienė iš lėto vardija gyvenamus kiemus ir jų priskaičiuoja daugiau kaip dvi dešimtis, taigi kaimas ne toks ir tuščias.
„Vieni išmirė, kitus senus tėvus vaikai į miestus išsivežė, bet taip, kad imtų ir šeimos iš čia bėgtų, nėra. Jei jau čia gyvena, tai svetur laimės neieško“, – tvirtina moteris.
Autobusai pro Obelius seniai nebevažiuoja, parduotuvės nėra, nėra ir jokių kitokių paslaugų, bet žmonės prie to prisitaikė. Kartą į savaitę užsuka krautuvė ant ratų, būtiniausių prekių ten gauna.
„Mes apsiperkam mieste, Pandėlyje arba Rokiškyje, specialiai į prekybcentrius nevažiuojam, apsiprekinam, kai su reikalais vykstam“, – paaiškina sutuoktiniai.
Ieškojo spirito fabriko
Pašnekovai mena, kaip jų atkampiuosius Obelius supainiojo su kitoje Rokiškio pusėje esančiu Obelių miestu.
„Ėjau pas karvę, ganėsi anoje pusėje vieškelio, matau, atlekia didelis vilkikas, greta manęs sustojo, o vairuotojas klausia, kur čia spirito gamykla?“ – juokiasi prisiminusi neseną įvykį.
Teko žmogui aiškinti, jog atkako į mažą kaimelį, o ne į Obelių miestą, ir smulkiai nupasakoti, kaip iš šito užkampio išsigauti.
„Kryptį į Obelių miestą parodžiau, kaip nuvažiuoti nupasakojau, bet kaipgi tokiam vilkikui čia, laukuose, ant siauručio žvyrkelio, apsigręžti? Vairuotojas davėsi pirmyn atgal ir šiaip, ir taip, baisu buvo, kad neapvirstų, juk pieva žemiau ir klampi“, – prisiminė pašnekovė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Bagužių namai stovi Obelių gale, jų didelė ir erdvi sodyba yra viso kaimo puošmena.
2. Tėvų ir senelių naudotos puodynės – dabar jau egzotika ir labai miela kiemo puošmena.
3. Obelių asfaltu nepasieksi, link kaimo vingiuoja tik žvyrkelis.
4. O.Bagužienė jaunystėje buvo priversta kalbėti rusiškai, tad dabar mėgaujasi kiekvienu tariamu lietuvišku žodžiu, ypač sakomu tarmiškai.
5. Obelių kaimo vaizdas nuo senųjų kapinių, kuriose per Pirmąjį pasaulinį karą buvo palaidota beveik du šimtai vokiečių kareivių.
6. Pagrindinė kaimo gatvė pavadinta mokytojo ir visuomeninio veikėjo S.Riauto vardu.
7.Kaime yra visokių sodybų, vieni gražiai tvarkosi, puoselėja aplinką, remontuoja būstus, kitur matyti ir išdaužytų langų.
8.Iki šių dienų išlikusi pirmoji kaimo krautuvė, kurią atidarė vietinis žydas, o vėliua tą verslą tęsė jo sūnus.
9.Važiuojnat per Obelius į akis krinta ryškiomis spalvomis dažyti medinukai ir tvarkingi jų kiemai.
A.Švelnos nuotraukos
