Negi buvo Holivude?
„Mūsų krašto pažiba – 19-ojo amžiaus pabaigoje Laukminiškių kaime, vargingoje ir gausioje šeimoje gimusi, bet Holivude išgarsėjusi Unė Babickaitė“, – taip svečiams garsią moterį pristato Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė, istorikė Aušra Jonušytė.
Pašnekovė juokėsi, kad po tokių jos žodžių žmonės iš nuostabos išplečia akis ir vis dar menkai tikėdami teiraujasi, tai negi toji Babickaitė iš atokaus kaimo buvo pačiame Holivude?
Sunku patikėti, bet iš tikrųjų buvo.
Uršulė Babickaitė, turėjusi sceninį slapyvardį Une Baye, viena pirmųjų lietuvių režisierių moterų, sunkiai skynėsi kelią vyrų valdytame pasaulyje. Bet ji įrodė, kiek daug gali talentas, užsispyrimas, įžūli drąsa ir meilė savo tėvynei.
Jos gimtinėje įsteigtas muziejus, pravažiuojančiųjų dėmesį patraukiantis dideliais langais ir baltumu šviečiančiomis langinėmis.
Šioje sodyboje turistus pasitinkanti Kupiškio etnografijos ir Laukminiškių kaimo muziejų darbuotoja Jolanta Knizikevičienė nepaliauja žavėtis, kaip aktorė ir režisierė suderino moterišką trapumą ir stiprybę. Aplinkinius traukusi išoriniu grožiu, ji savarankišką gyvenimą pradėjo būdama dar visai paauglė.
Pilietybės – dėdės raginama
Korespondentės kalbinamos muziejininkės pritarė, kad vienas įspūdingiausių U.Babickaitės gyvenimo apsisprendimų – nepriimti Amerikos pilietybės. Ji galėjo tapti visateise amerikiete, kai nuvyko gyventi pas savo dėdę, motinos brolį Andrių Graičiūną, o vėliau ištekėjo už jo sūnaus, savo pusbrolio – gabaus inžinieriaus Vytauto Andriaus Graičiūno.
„Unė apsipylė ašaromis, bet negalėjo Lietuvos atsižadėti“, – žavėjosi A.Jonušytė.
Šį įvykį išsamiai aprašė ir pati U.Babickaitė „Atsiminimuose, dienoraštyje ir laiškuose“. Šią knygą sudarė Linas Broga.
U.Babickaitė rašo, kaip dėdės kelintą kartą raginama ji nuvyksta į miesto rotušę pilietybės dokumentų.
Čia ji nustemba išvydusi didžiulę salę, pilnų pilniausią vyrų, sėdinčių eilėmis kaip teatre. „Oras buvo tvankus. Visi sėdėjo vienmarškiniai, švarkus pasikabinę ant kėdžių atlošų, atsisegioję marškinių apykakles ir iki alkūnių atsiraitę rankoves. Jų veidai rasojo prakaitu. Pasijutau taip nejaukiai, lyg būčiau netikėtai pakliuvusi į vyrų pirties prieangį“, – prisimena U.Babickaitė.
Nesutiko dėti net mažojo pirštelio
U.Babickaitė tęsia, kaip ji susiginčija su valdininku dėl Lietuvos. Šis spiriasi, kad tokios šalies žemėlapiuose nėra, o Kaunas esąs Rusijoje. Tam jis pasitelkia net kelis žemėlapius ir pieštuku apibrėžia, kur parašyta „Russia“. Kiti valdininkai susidomėję klausosi jų ginčo.
„Mano šalis laisva jau 5 metai. Jūsų žemėlapiai pasenę“, – nukerta U.Babickaitė ir drąsiai pasiūlo žemėlapius ištaisyti.
Prieš tardama priesaikos žodžius, ji paprašo perskaityti tekstą.
Valdininkas greitakalbe perskaito, kad prisiekiančioji turės atsižadėti Lietuvos, o jei šioji valstybė stotų į karą su Amerika, kariauti pastarosios pusėje.
Drebančiu balsu, iš jaudulio pristigdama kvapo, U.Babickaitė ištaria, kad negali sakyti tokių šventvagiškų žodžių. Ji pareiškia, kad neatsižadės savo tėvynės Lietuvos ir kad ne Amerikos pusėje kariautų.
„Labai labai suglumo valdininkas; atrodė, net išsigando ir bėgte nubėgo prie kitame stalo gale sėdinčio rūstaus veido valdininko, matyt, savo viršininko. Salėje įsiviešpatavo grėsminga tyla. Kietas nejudantis viršininko žvilgsnis smigo kiaurai manęs. Neišlaikiusi jo, nusukau savo veidą šalin, atvira burna vos gaudydama orą“, – rašo atsiminimuose.
Plastiškai, kaip šokėjas, atšuoliavęs valdininkas koketiškai pasiūlė padėti tik mažąjį pirštelį ant Biblijos krašto, o dešinę tik vos truputėlį pakelti.
Ir prisiekiančioji galinti kartoti ne visus žodžius.
Bet U.Babickaitė pakartojo savo šalies neatsižadėsianti.
Išlydėjo garbės sargyba
Prisimindama šį epizodą, A.Jonušytė stebėjosi U.Babickaitės ryžtingumu.
„Unė tuomet net pagalvojo, kad ją deportuos iš Amerikos. Ji išsigando, kad neleis net atsisveikinti su vyru“, – kalbėjo muziejininkė.
Bet viskas baigėsi visai kitaip – valdininkai liko sužavėti U.Babickaite.
„Ei jūs, ten sėdintieji! Jūs visi netrukus dėsite savo letenas ant šv. Biblijos, kelsite savo dešinę. Šauksite Dievą liudininku ir iškilmingai atsižadėsite savo tėvynės dėl – Amerikos dolerio. O štai jauna mergaitė atsisako prisiekti, atsisako Amerikos dėl savo Tėvynės, kurios nė žemėlapyje nėra!“ – giria lietuvę.
U.Babickaitė rašo, kaip tada salėje visi triukšmingai atsistojo. Suvokusi momento iškilmingumą, ji oriai nulipo nuo pakylos, o jai išeinant iš abiejų pusių lyg garbės sargyba rimtais veidais stovėjo vyrai.
Ko neėda kandys ir negraužia rūdys
J.Knizikevičienė pabrėžė, kad tokiems kilniems poelgiams buvo pasiryžusi neturte ir varge užaugusi, tėvo anksti netekusi, bet grožio visur ieškojusi mergaitė.
Tad muziejininkė nesistebi, kad U.Babickaitė rėmė tris savo jaunesniuosius brolius. Unė labai mylėjo savo šeimą, o šeima – ją.
„Grožis tebūva mūsų gyvenimo alfa ir omega, tebūva mūsų religija. Tikrasis grožis nieko neigiamo neprileis prie mūsų. Tik kilnios sielos patraukia ir sužavi“, – šie U.Babickaitės pasakyti žodžiai patvirtina, kad menas, grožio siekimas gali gydyti ir tobulinti pasaulį.
Muziejininkė įsitikinusi, kad būti kilnia ją išmokė motina. Ji dukrai kartodavo rinktis tokias vertybes, kurių neėda kandys ir negraužia rūdys.
„Unė mamą labai mylėjo, prilygindavo ją Dievui, į galvą dėjosi jos patarimus, pamokymus. Vaikystėje ji manė esanti negraži, o kai pasiguodė mamai, ši pamokė: „Išmesk iš vidaus viską, kas negražu, negera, ir būsi graži“, – šypsojosi J.Knizikevičienė.
Miegas krikšto močios karste
Dėl vargano gyvenimo 5 metų Unė kurį laiką gyveno Kupiškyje pas savo tetą Oną. Šis laikotarpis mergaitei buvo itin sunkus. Ne tik dėl to, kad ji buvo atplėšta nuo šeimos, bet ir dėl beširdės tetos elgesio.
Jau užaugusi ji rašė, kaip buvo praradusi jėgas kentėti. Juk ji buvo tik maža mergytė, karštai trokštanti būti namie su savaisiais – kaime, o ne su bjauriom davatkom špitolėje, kurioje viskas yra kitaip negu pas žmones.
„Baisiausia, kai man reikia vakarais patamsyje lipti stačiais be turėklų laiptais ant aukšto. Galva pakeliu sunkias, čiuožiančias mano nugara, raunančias mano plaukus aukšto užsivožiančias duris. Greitai pralendu, kad krisdamos jos man nepritrenktų kojų, o paskui tamsoje tarp visokių griozdų susirandu atdarą krikšto močios karstą ir guluosi į jį nakties poilsiui“, – rašo U.Babickaitė.
Ir netgi ne tiek buvo baisus tas karstas, kiek tamsa, pilna šmėklų, tiesiančių ilgas kaip siūlai plonas rankas, norinčių pagriebti.
„Atsimink mirtį“ vietoj „Labas rytas“
U.Babickaitė iš motinos buvo perėmusi religingumą, gyvenime kliovėsi Dievo meile ir teisingumu, bet perdėtai dievobaiminga teta versdavo ją melstis iki alpimo, gulėti kryžiumi, išklausyti kelias mišias. Kai rytą ji nuo aukšto nulipdavo į tvarkingus tetos namus, turėdavo ištarti ne „Labas rytas“, o „Atsimink mirtį“.
Knygoje yra aprašymas, kaip mergaitė neatlaiko tokio gyvenimo. Ji nusprendžia nusiskandinti ir užbaigti savo kančias: „Lėvuo teka ir pro Laukminiškių kaimą... Nuskendusią mane vandenys neš... neš... tolyn... tolyn... prie Laukminiškių aš užsikabinsiu už kokių nendrių ar įstrigsiu į kokį karklų krūmą ir pasiliksiu visam laikui gimtojo kaimo pakrantėje. Matysiu mamą, sekmadieniais einančią per lieptą Alizavos bažnytėlėn... Ateis tėvelis šieno pjauti... arklių maudyti... Mano broliukai žais, gainios vienas kitą po Lėvens krantus, suks skudučius ir dūduos. Aš viską matysiu, viską girdėsiu, būdama nematoma, gulėdama Lėvens vandeny.“
Mergaitę išgelbėjo atsitiktinai ją pastebėjusi nepažįstama moteris.
Liepė žaisti su lėlėmis
A.Jonušytė sakė, kad jau minėto dėdės Amerikoje dėka U.Babickaitė galėjo mokytis. Ji baigė Kupiškio pradžios mokyklą, vaidino klojimo teatre, po to mokėsi Panevėžyje. Būdama 14-os, ji jau laikyta scenos pažiba.
Bet mama sirgo, ir U.Babickaitė nutarė ieškotis darbo. Tuomet jai buvo vos 15 metų.
Iš pradžių paauglė nuėjo pas mokyklų inspektorių Panevėžyje ir maldavo jai duoti mokytojos vietą bet kur, kad ir tolimiausiame Rusijos užkampyje.
„Man taip baisiai sunku vienai su tiek mažų vaikų“, – prašė U.Babickaitė.
Bet inspektorius nukirto, kad ji pati – dar vaikas, jai reikia žaisti su lėlėmis, o padėti mamai esąs ne jos reikalas.
Apsiverkusi U.Babickaitė pagalbos ieškoti nusprendė klebonijoje. Ji pasakojo kapelionui, kad mama nuolat kosti iki pamėlynavimo ir kaip ji užsikemša ausis, kad negirdėtų. Buvo pasiryžusi dirbti bet kokį darbą – kad tik nebebūtų motinai akmeniu ant kaklo. Ji prašė kleboną pameluoti motinai, esą ji gavo mokytojos darbą tuometiniame Petrograde. Žinojo – tik tuomet motina išleis.
Matydamas mergaitės neviltį, klebonas patvirtino šiuos Uršulės žodžius.
Vadino Une – vienintele
Petrograde U.Babickaitei teko imtis dar vieno melo – įtikinti, kad ji jau pilnametė. Pavyko. Ji dirbo mokytoja ir medicinos seserimi. Išsivežė ir tris savo brolius. Leido juos į mokslus.
„Panevėžyje Unė buvo susipažinusi su rašytoju Baliu Sruoga. Jis pastebėjo Unės gabumus, ja žavėjosi. Bet tąkart jų keliai išsiskyrė. O Petrograde likimas vėl juos suvedė. Pasiekti tokių aukštumų Unei padėjo ir tokios lemtingos pažintys kaip ši“, – tęsė A.Jonušytė.
B.Sruoga ją skatino lankyti dramos kursus, mokytis dainuoti, vaidinti, išrūpino stipendijas. Ėmė vadinti Une – vienintele.
U.Babickaitė apsisprendė būti režisiere.
Grįžusi į Lietuvą U.Babickaitė nepritapo, nes vyrai skeptiškai žiūrėjo į moteris režisieres.
Veikiausiai tai buvo viena iš priežasčių, kodėl iš Kauno ji išvyko į Ameriką.
„Dainos bei scenos draugija suglumus. Ji buvo patenkinta savo vadove. Vaidinimai praeidavo puikiai. Iždas pilnas pinigų. Bet tokie vyrai ąžuolai taip įtikinamai įrodinėja pakeisti tą jauną mergaičiukę, kad nutaria balsuoti. Visuotinis balsavimas vieningai vėl išrenka Babickaitę režisore. Tie vyrai ąžuolai tesurenka tik po vieną kitą balsą. Nariai juokiasi, kad tik jie patys už save atidavė savo balsus. Tada aš po tokio triumfo užlipu scenon ir pasakau: „ Ponai Sutkai, Vaičkai, Glinskiai ir kiti, norintieji mano vietos, prašom. Malonėkite ją užimti. Aš jums savo noru užleidžiu, nes Kaunas nėra visas pasaulis. Aš susirasiu kitur vietą parodyti savo sugebėjimams.“ Dabar reikia išlaikyti savo žodį, taip iškilmingai tartą. Savo sielą ir savo žodį aš labiausiai gerbiu“, – rašo U.Babickaitė.
Nuo romantikos iki tikrų pykčio priepuolių
U.Babickaitė labai žaismingai aprašo žmones, su kuriais jai teko susipažinti, pavyzdžiui, tuomet pas sūnų Amerikoje gyvenusią rašytoją Žemaitę.
Ji pastebėjo, kaip daugelis amerikiečių gatvėje tiesiog sustoja ir su graudžiu meilumu žiūri į „senutę su skarele ant galvos“.
„Tai buvo tikrai retas vaizdas šioj šaly, kur viskas taip standartizuota“, – rašo.
U.Babickaitė humoristiškai dalijasi istorija, kai koncerte Žemaitė piktinosi simfoninio orkestro muzikantais – kodėl šitie, esą bjaurybės, nustoja groti, vos tik dirigentas nuo jų nusisuka.
Žemaitė jai kartojusi, kad mirti nori tiktai tėvynėje, nes Amerikoje numirėlius pripumpuoja bjauraus skysčio. O ji norinti būti palaidota su visom savo žarnom. Pastarąjį sakinį rašytoja ištarė pabrėždama kiekvieną žodį.
B.Sruoga aprašytas taip pat labai įspūdingai – iš pradžių kaip romantiškai įsimylėjęs vaikinas, rašęs Unei: „Karalaitė, baltaveidė, auksaplaukė. Tavo plaukuos saulė ilsis. Tavo akys – dangaus žibintai. Tu – gulbė.“ Bet supratęs, kad jo meilė yra be atsako, jis virsta iš pavydo šėlstančiu, rėkiančiu, verkiančiu, priekaištaujančiu – visiškai nebeatpažįstamu žmogumi.
Tapo teatro scenos primadona
A.Jonušytė sakė, kad Amerikoje U.Babickaitė buvo vadinama teatro scenos primadona.
Ji vaidino ir keliuose begarsiuose kino filmuose, bet karjera nukentėjo dėl patriotizmo.
Kupiškėnę buvo pakvietę filme „Lapių medžioklė“ vaidinti Amerikos prezidento Džordžo Vašingtono mylimąją.
Yra dvi versijos, kodėl ji neteko šio vaidmens. Pagal vieną – dėl akių ligos pati turėjo pasitraukti.
Bet U.Babickaitė prisiminimuose rašo, kad koją pakišo pilietybė – vaidmuo patikėtas nepatyrusiai, arklių bijojusiai, bet – tikrai amerikietei. Kino afišoje net U.Babickaitės pavardės neliko.
O dar prisidėjo ir karštas bei įžūlokas būdas: klausiama, iš kokios šalies atvykusi, ji ištaria Lietuvos vardą, bet nesiteikia aiškinti, kur ji yra.
Paklausta, ar turi Amerikos pilietybę, kirvio smūgiu trumpai nukerta: „Ne.“
„Meilė didesnė už mirtį“
Muziejininkės pasakojo, kad U.Babickaitė ir V.Graičiūnas grįžo į Lietuvą, bet po to patraukė į Vakarų Europą. Kupiškėnė vaidino Paryžiaus, Londono scenose, rašė pjeses, režisavo.
Po to atėjo sunkus metas – pablogėjo sveikata, per pasaulinę ekonomikos krizę prislėgė skolos. Pirmasis į Lietuvą atvyko V.Graičiūnas, U.Babickaitė – po metų.
Per sovietų okupaciją nepasitraukė, tai buvo jų lemtinga klaida.
V.Graičiūnas buvo nuteistas, išsiųstas į kalėjimą, ten žuvo. Manoma, kad nusižudė. U.Babickaitė išsiųsta į gulagą, po Stalino mirties sugrįžo.
„Unė labai graužėsi dėl vyro mirties“, – apgailestavo J.Knizikevičienė.
Palėvenės kapinėse, kur palaidota U.Babickaitės motina, ji pastatė vyrui antkapį-kenotafą, o ant jo užrašė: „Mylimasis, tavo meilė didesnė už mirtį.“ Ten pat ir ji palaidota.
Pagal oficialią versiją, ji mirė nuo kraujo užkrėtimo, į pirštą įsidūrusi adata.
O kaip iš tikrųjų buvo, dabar jau niekas nepatikrins.
Vaikų pora nesusilaukė. Viena versija, kad Unė nenorėjo jų turėti, nes matė, kaip vargsta jos motina visus augindama, pati brolius jai padėjo auginti. Kita versija – ištekėdama už artimo giminaičio ji prižadėjo kraujomaišos besibaiminantiems giminaičiams tokios minties atsisakyti.
Moterims liepė „neišsidirbinėti“
J.Knizikevičienė pasakojo, kad lankydamasi gimtajame Kupiškio krašte, U.Babickaitė džiaugdavosi vėl galinti sugrįžti į vaikystę ir jaunystę, atrasti taip reikalingą dvasinę atramą ir atgaivą.
Viena kupiškietė ne kartą yra klaususi Unės: ,,Ko tu grįžai į Lietuvą, juk Paryžiuje viską turėjai ir tu, ir tavo vyras?“ Aktorė tik skėstelėdavo rankomis ir apgailestaudavo, kad ne kiekvienas žmogus pajėgus suvokti Tėvynės ilgesį.
Tai ir skatino mesti pasaulinio garso scenas.
Išvykusi iš Laukminiškių ir Kupiškio, U.Babickaitė nepamiršo kupiškėnų tarmės, grįžusi į gimtinę kalbėdavo tik tarmiškai. Kai kartą Laukminiškiuose kai kurios moterys bandė kalbėti grynai lietuviškai, ji įsakmiai pareikalavo „neišsidirbinėti“.
Iniciatorės – kaimo mokytojos
J.Knizikevičienė papasakojo, kad Laukminiškių kaimo muziejus buvo įkurtas prieš 20 metų, per Kalėdas.
U.Babickaitės ir jos šeimos istoriją įamžinti ryžosi Virbališkių pagrindinės mokyklos mokytojos Janina Puronienė ir Kristina (Aleksandravičienė) Šinkūnienė.
Autentiškasis namas buvo begriūvantis, nes ilgai stovėjo paliktas likimo valiai. Todėl iš gretimo kaimo buvo atitempta analogiška dviejų galų troba.
Viena pusė skirta U.Babickaitės ir jos brolio Petro Babicko gyvenimui, kūrybai. Kitoje – muziejaus pastato dalyje XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios buities eksponatai, sukaupta kraštotyrinės medžiagos apie šio krašto įžymius žmones.
Paklausta, kokia dabar statinio būklė, muziejininkė sakė, kad reikėtų ne tik kosmetinio remonto, o kur kas rimtesnio. Tuo labiau kad pastatas – nekūrenamas. Bet jis yra kultūros paveldo objektas, tad ir lėšų remontui reikia didelių.
Prierašai po nuotraukomis:
1. 2. U.Babickaitė žavėjo ne tik išoriniu grožiu, moterišku trapumu, bet ir jaunatvišku ryžtu, erudicija, drąsa.
3. Amerikoje Unė pamilo pusbrolį V.Graičiūną, vadino jį giminiška siela.
4. 5. Dailininkas Arvydas Bagdonas nutapė „Unės prisiminimus,“, o Silvija Drebickaitė – „Unės žavesį“.
6. „Mylimasis, tavo meilė didesnė už mirtį“, – taip U.Babickaitė užrašė ant savo vyro kenotafo, o jos kapo antkapis – iš lauko akmenų.
7. „Unė tuomet net pagalvojo, kad ją deportuos iš Amerikos. Ji išsigando, kad neleis net atsisveikinti su vyru.“ A.Jonušytė
8. „Motina Unę mokė rinktis tik tokias gyvenimo vertybes, kurių neėda kandys ir negraužia rūdys.“ J.Knizikevičienė
Kupiškio etnografijos muziejaus nuotraukos
