Išgražėjo, bet durys dar užvertos
Dar neseniai buvusi avarinės būklės ir lankytojams net pavojų kėlusi Onuškio Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia šiandien švenčia atgimimą.
Iš tolo šviečia pieno baltumo sienos su žaliais pagražinimais, dangop stiebiasi ką tik restauruoti bažnyčios bokšto kryžiai, link paradinių durų veda iš po cemento sluoksnio išvaduoti akmeniniai laiptai.
Per netrumpą remontą bažnyčiai grąžintas pirminis spalvinis pavidalas – baltos ir žalios derinį prieš pustrečio šimto metų buvo sumanę jos projektuotojai.
Maldos namų durys tikintiesiems kol kas neatvertos, viduje dar pluša restauratoriai.
Kultūros paveldu laikomi 1774 metais pastatyti Onuškio Dievo namai yra seniausia medinė šventovė Rokiškio rajone ir viena seniausių medinių bažnyčių šalyje. Ją gelbėti nuo sugriuvimo ėmėsi netoliese esančio Ilzenbergo dvaro savininkas Vaidas Barakauskas, atnaujinimo darbams pradžiai skyręs per milijoną eurų.
Dosnus mecenatas žada remti ir tolesnius restauravimo darbus.
Pro išpuvusias vietas matėsi spalvoti piešiniai
Po naujam gyvenimui prikeliamą bažnyčią žvalgomės su Juodupės parapijos klebonu Aivaru Kecoriumi.
Jis tikino, kad bažnyčios išvaizda pasikeitė neįtikėtinai greit.
„Vietiniai gyventojai dažnai vaikšto aplink, stebi ir džiaugiasi. Jiems tai stebuklas. Kai prasidėjo remontas, vyresnės moterys padejuodavo, ar besulauks jo pabaigos, netikėjo, kad per porą metų bažnyčia atrodys kaip nauja“, – perduoda parapijiečių reakcijas.
Senutėliu raktu klebonas atrakina nuo pat bažnyčios pastatymo naudojamą šoninių durų spyną.
Matyti, kad tašytų rąstų vidaus sienos kadaise buvo nudažytos baltai ir išpieštos tamsiai mėlynais ornamentais. Tie piešiniai, išlikę nuo pat bažnyčios pastatymo, restauratoriams ir menotyrininkams buvo didžiulis atradimas.
Iki remonto visas bažnyčios vidus buvo nutinkuotas.
„Nuspėjom, kad po tinku kas nors bus, nes nutrupėjusiose vietose buvo matyti lyg ir raštai, o ten, kur buvo išpuvę ir tinkas gabalais iškritęs, aiškiai matėsi piešiniai“, – sako palydovas.
Pirminis bažnyčios dekoras po storu tinko sluoksniu buvo paslėptas 1892-aisiais, praėjus 113 metų nuo jos gyvavimo.
Tuo metu Onuškio dvarą valdę bajorai Komarai senus lentų altorius keitė naujais. Iš pagrindų buvo atnaujintos ir sienos: ant senųjų ornamentų užkaltos nendrės ir viskas nutinkuota. Tokia pat technika paslėptos ir ištapytos lubos. Pusantro šimto metų niekas nežinojo, kas slepiasi po tinku.
Nukrapščius tinką atsivėrė lobiai: barokinio stiliaus ornamentika.
Klebonas rodo kai kur dar kadaruojančias nendrių atplaišas. Ta sausa gamtinė medžiaga piešinius ir apsaugojo nuo išblukimo.
Ties centrinėmis durimis anuomet darant remontą, lubos buvo ne nutinkuotos, o apkaltos lentomis, paliekant oro tarpą. Apkalimą nuardžius pasirodė ypač gerai išsilaikę gan ryškūs ornamentai.
Užraktas be spynos tebeveikia
Centrinį altorių užstoja pastoliai ir uždanga.
„Restauracija ilgas procesas, šitą gabaliuką ketvirtas mėnuo tvarko“, – paaiškina klebonas.
Restauratoriai mano, kad nebūtina viską iškart restauruoti, atidengti sienų piešiniai kuriam laikui gali likti ir tokie.
Restauruojant bažnyčios duris, kurios jau atitarnavo 250 metų, specialiai palikti naujais dažais nepadengti gabalėliai. Durų išorė atnaujinta lygiai taip, kaip buvo bažnyčios gyvavimo pradžioje: nudažyta įstrižais baltais ir žaliais dryžiais.
Klebonas pademonstruoja centrinių durų užraktą. Nėra nei spynos, nei rakto, durys iš vidaus užšaunamos storu ąžuoliniu pagaliu. Kad galėtum jį nuimti, tereikia ištraukti per vidurį įtaisytą ploną kaištelį. Nė viena dalis nekeista, visa išlikę nuo senovės.
Šioje bažnyčioje vargonų niekad nebuvo, bet yra puošnus balkonas chorui. Ažūrinė tvorelė jau restauruota. Turėklai palikti seni, o mediniai ornamentai pagaminti nauji, nes nuo senųjų, daug kartų dažytų perdažytų, nebebuvę įmanoma nuskusti dažų.
Trūkstamas plytas lipdė rankomis
Neseniai į bažnyčią atkeliavo pagal senųjų pavyzdžius naujai pagaminti klauptai, jie pastatyti į vietas, bet, kol restauruojamas altorius ir kyla dulkės, pakuotės dar nenuimtos.
Klebonas rodo į grindis po klauptais, jos nugludintų akmens plokščių. Bažnyčios pakraščiuose grindys pereina į raudonų plytų grindinį. Viskas autentiška, taip, kaip buvo bažnyčios statytojų sugalvota.
Iki restauravimo niekas nė ne-įtarė, kad anuomet tikintieji žengė tašytu akmeniu.
Buvo manyta, kad nuardžius senas medines, daug kur sukritusias ir nuo drėgmės išpuvusias grindis po jomis bus kitas medinis pagrindas. Kai atsivėrė grindinys, teko koreguoti projektą ir palikti akmenines grindis.
Dolomito plokščių praktiškai nė nereikėjo restauruoti, jos kuo geriausiai išsilaikė. Plytos akmens tvirtybei neprilygo, restauruojant klojinius pirkta dalis senų plytų ir dalis pagaminta naujai senoviniu rankiniu būdu.
Pasak klebono, paaiškėjo, kad akmens plokštės visu šimtu metų senesnės nei šioji bažnyčia, iš pradžių jos buvo suklotos pirmuose Antašavos katalikų Dievo namuose, pastatytuose 1674 metais ant kalvelės, kur dabar tebėra kapinės. Anoji bažnyčia sugriuvo.
Lubose visas Jėzaus kelias
Laikas smarkiausiai buvo pagraužęs vieną bažnyčios kampą, jis puvo, smego ir taikėsi su visu bokštu nugriūti.
„Siena ir apatinis rąstų vainikas protezuoti, kampai sutvirtinti“, – rodo buvusias problemiškiausias pastato vietas.
Keliam akis į viršų. Kaip sienos, taip ir visos lubos kadaise buvo nudažytos baltai ir dekoruotos mėlynais ornamentais. Tarp jų, per visą bažnyčios ilgį nuo choro iki centrinio altoriaus, vos vos matyti nutapyti 5 paveikslai: Jėzus meldžiasi alyvmedžių sode, Jėzus nuplakamas rykšte, Jėzaus vainikavimas erškėčiais, kryžiaus nešimas, Jėzaus nukryžiavimas. Dar yra pora paveikslų ir šonuose, tik šie beveik neįžiūrimi.
Centrinio altoriaus lubose nutapyta Jėzaus mirtis ant kryžiaus.
Visi lubų paveikslai žiūrint iš apačios susidėlioja į kryžiaus formą.
Dabar religinės scenos vos matosi, norint išryškinti visą jų pirmykštį grožį dar turės ilgokai paplušėti specialistai.
Pasižvalgome ir bažnyčios palėpėje, kur visos medinės konstrukcijos išsilaikiusios nuo pastatymo, nauji tik sienų ir lubų sutvirtinimai.
Atskleidė apleisto sandėlio paslaptį
Klebonas atrakina ir šventoriaus kampe esančio akmeninio pastato duris. Pradinė jo funkcija buvo ledainė. Daugybę metų akmens namas vadintas sandėliu, ten krauti nebenaudojami daiktai, visoks šlamštas.
Kad tai buvo ledainė, sužinota tik remontuojant, kai buvo atkastas po visu statiniu buvęs gilus rūsys.
„Sandėlio neplanavom tvarkyti, bet kai atkasė akmenimis grįstą rūsį, kai pasimatė patalpos ledams ir maisto produktams laikyti, darbai vėl buvo pakoreguoti“, – klebonas pasakoja, kad su kiekvienu atradimu vis plėtėsi restauracijos apimtys.
Kokiais marcipanais išdažytos sienos?
Rima Valinčiūtė-Varnė, menotyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė
Literatūroje buvo rašoma, kad 1774 metais statyta Onuškio bažnyčia esą buvo perstatyta, tad yra neobarokinė. Po atliktų tyrimų mūsų laukė siurprizas, paaiškėjo, kad ji senesnė, neperstatyta, išlikusi XVIII amžiaus pabaigos architektūra ir yra tikrai barokinė.
Vertybė yra pati jos architektūra ir visa, kas viduje, ant sienų.
Rastos autentiškos akmeninių plokščių ir raudonų plytų grindys. Šaltiniai sako, kad plokštės perkeltos iš pirmosios Antašavos bažnyčios.
Iš tašytų akmenų suformuotas kryžius, atkartojantis bažnyčios formą.
Bažnyčios architektūra unikali tuo, kad ji vienanavė ir labai plati, pastatyta be jokių piliorių bei atramų, naudojant medines vinis ir sunėrimus be geležies.
Išlikęs kryžiaus planas ir bokštai.
Rasti uždengti langai, restauruojant jie atidengti.
Šaltiniuose buvo minima, kad sienos ištapytos marcipanais, inventoriuje daug kartų įvardyti marcipanai. Mums buvo didelis klausimas: ką tai reiškia?
Yra žinoma marcipaninė spalva, ji panaši į sumaltų migdolų riešutų masę ar dramblio kaulą. Bet čia matom mėlynus ornamentus.
Išsiaiškinome, kad XVIII amžiuje naudotas terminas „marcipanai“ reiškė nėrinius. Vadinasi, ištapyta nėriniais, taip įvardyti rokailio ornamentai, kurie tuo metu buvo madingi. Arba, kitaip sakant, kiaurapjūviu ažūriniu ornamentu.
Autentiška sienų tapyba, ji datuojama apie 1776 metus, nes tuo laiku bažnyčia buvo pašventinta, vadinasi, visi įrengimo darbai baigti.
Didžiausia vertė – barokinės architektūros bei sienų tapybos autentiškumas ir visa ko vieningumas. Kryžiaus formos pastatas, kryžiaus planas lubų tapyboje, kryžius grindyse, kryžius sienų tapyboje, ir visa tai veda į žmogaus aukščio Nukryžiuotojo skulptūrą didžiajame altoriuje. Ji irgi išliko iš baroko laikų.
Tai labai vieninga, nuosekliai pasakojanti ikonografinė programa.
To laikotarpio sienų tapybos atrasta Palūšės bažnyčioje, bet ten viskas uždažyta, o čia niekas nepaliesta. Taigi tokia medinė bažnyčia šalyje vienintelė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Taip Onuškio bažnyčios išorė atrodė prieš remontą.
2. Po išgražėjusią bažnyčią pavedžiojo ir vertingiausius čia rastus kultūrinius lobius parodė klebonas A.Kecorius.
3. Nukryžiuotasis ir akmeninis indas švęstam vandeniui yra bažnyčios amžiaus.
4. Šoniniai altoriai dar laukia kruopštaus specialistų prisilietimo.
5. Atidengti marcipaniniai, mėlynais dažais ištapyti sienų ornamentai.
6. Akį traukia ryškus atnaujintos bažnyčios vitražas.
7. Prieš restauruotojams pradedant darbą vidaus sienos buvo nuteptos storu tinko sluoksniu.
8. Atidengus senąjį akmeninį grindinį ir sienų bei lubų dekorą bažnyčia tapo gerokai didingesnė.
9. Nuvalytas ir sutvarkytas senas zakristijos baldas jau paruoštas naujai tarnystei.
10. Jau sutvarkyta ledainė, ilgus metus buvusi šlamšto sandėliu.
11. Vietomis lubų ornamentai yra itin gerai išsilaikę.
12. Jėzaus kelio scenos ant lubų vos įžiūrimos, prie jų restauratoriams bus daug darbo.
13. 14. Geležinės durų spynos paliktos kokios buvusios nuo senovės.
A.Švelnos nuotraukos
15. Rima Valinčiūtė-Varnė, menotyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė.
