„Kas mano – tas visų“
Aleksandrijos kaimas vasarą apsipylęs ryškiaspalviais žiedais. Kur bepasisuksi – gėlių darželiai. Gėlės akį džiugina ir loveliuose po palangėmis, ir vazonuose prie durų. Niekur kitur neteko tiek matyti.
Tvyro visiška ramybė, net neįtartum atsidūręs visai šalia Kupiškio. Bet iš tiesų kaimas tik per porą kilometrų nutolęs nuo miesto. Ranka paduoti ir iki judraus kelio, bet triukšmą sulaiko medžiai, krūmai.
Prie savo namų sutikta Bronė Tebelškienė kuklinosi, kad didesni kaimai dar labiau puošiasi negu Aleksandrija, bet prisipažįsta ką tik ėjusi pažiūrėti savo gėlių.
Ji akį užmetė ne tiktai į savo augalus, bet ir į kaimynų. Mat šešiabučio namo gyventojai pasiskirstę po žemės lopinėlį, juose augina gėles, o kas nori – medelį ar krūmą pasodina.
Turi ir šiltadaržių, juose noksta pomidorai. Įrengtos ir sūpynės vaikams.
Kaimą laiko prestižiniu
B.Tebelškienė šypsojosi, kad su kaimynais draugiškai dalijasi ne tik uogomis, obuoliais, bet ir darbais, kasdieniais rūpesčiais.
„Kas mano – tas visų. Kaip tik dabar vieni kaimynai ilsisi prie jūros, kiti darbe, todėl, jei reikia kurį nors augalą palaistyti, – palieju, negi sunku“, – kalbėjo moteris.
Tas pat ir žiemą kūrenant krosnį – dažnas malkų įmeta ir į savo krosnį, ir į kaimyno.
„Aleksandrija – prestižinis kaimas. Netoli miestas, geležinkelio stotis, čia pat Slavinčiškio miškas. Puiki vieta“, – džiaugėsi B.Tebelškienė.
Ji pasakojo, kad prieš kelis dešimtmečius mūriniai namai buvo pastatyti miško darbininkams apgyvendinti. Moteris atsikėlė su šeima. Smagu buvo su tuomet mažais vaikais kurti savo lizdą dažais kvepiančiame bute.
Kaimynai įsikraustė irgi tuo pačiu metu. Ir kiti naujakuriai buvo miško darbuotojai. Todėl vieni kitus pažįsta gal net geriau nei kai kuriuos gimines, nes tik išeik į lauką ir sutiksi kieme besidarbuojančius kaimynus.
„Jei keletą dienų ko nors nesutinkame, sunerimstame: ar nenutiko kokia bėda, gal pagalbos reikia?“ – sakė pašnekovė.
Ir virusas – jau ne bėda
Taip, taip, kaip tik apie bėdas ir norėjome paklausti! Ar tiesa, kad kadaise kaimas vadinosi Bėda?
„Girdėjau Bėdos pavadinimą, bet man labiau patinka vadinti Aleksandrija. Nėra pas mus didelių bėdų ir jų neieškome. O kam ieškoti – dar imsi ir prisišauksi“, – juokėsi B.Tebelškienė.
Koronaviruso pandemiją ir karantiną kaimas išgyvenęs palyginti ramiai. Pašnekovė jau pasiskiepijusi.
Ar nesibaimino vakcinos, nes dabar sklando tiek sąmokslo teorijų?
B.Tebelškienė atsakė, kad baisiau susirgti kovidu nei pasiskiepyti. O ir sūnus vis ragino nedelsti, nejuokauti su likimu.
Moteris tikisi, kad jai dabar ir klastingasis virusas – nebe bėda.
Namus patys griovė, degino
Bėdos pavadinimą yra girdėjusi ir kitoje Aleksandrijos pusėje gyvenanti Bronė Petrylienė.
Kadaise apie Bėdą jai pasakojo motina, bet juk tik suaugę susigriebiame, kiek daug įdomių istorijų praleidome pro ausis būdami vaikais.
Ir B.Petrynienė purtosi tokio kaimo pavadinimo.
„Ar norėčiau, kad kaimas vadintųsi Bėda? O ne! Nes dar ims ir bėdos apipuls“, – net rankomis sumojuoja.
Jos vyras beveik dvi dešimtis metų dirbo miškininku, bet 4 vaikai pasirinko kitas specialybes.
B.Petrylienė prisiminė, kad Aleksandrijoje nuo seno aplinkui telkšojo balos. Panorai įlįsti į miško gilumą – eik aplinkui, ieškok sausesnės vietos.
Gal kaip tik todėl turėjo praeiti nemažai laiko, kol jiedu su vyru Aleksandrijoje prigijo.
Jiedu iki atsikraustydami gyveno tėviškėje – netoli Migonių kaimo. Bet ėjo melioracija, gyventojai turėjo išsikelti.
„Savo namus teko patiems griauti. Atvažiavo traktorius, nuvertė – ir viską į laužą“, – širdį tebedraskančiais prisiminimais pasidalijo moteris.
Dar liūdniau, kad jos motina neatlaikė tokio gyvenimo išbandymo, sunkiai susirgo. Dabar ten, kur stovėjo sodybos, – plynė.
Neprisimena, ką ir kuomet girdėjo
Bėdos ir Aleksandrijos kaimų pavadinimų mįslės nepadėjo išpainioti ir kiti sutikti gyventojai.
Jie atviravo, kad kažką seniai seniai girdėjo, bet ką tiksliai – nebesupaisys.
Kaipgi taip nutiko, kad miškininkams statyta gyvenvietė vadinama Aleksandrija?
Lygiai taip pat vadinasi ir Egipto miestas, garsėjantis kelių ir geležinkelių mazgu, naftos perdirbimo, chemijos, cemento, tekstilės, mašinų gamybos, laivų statybos pramone. Manoma, kad miestas, tarptautinės prekybos centras, gavo 332 metais prieš mūsų erą jį įkūrusio Aleksandro Makedoniečio vardą.
Aleksandrijos kaimas yra ir Šiaulių rajone. Jis taip pavadintas grafo Nikolajaus Zubovo žmonos Aleksandros garbei.
O Skuodo rajone kaimą vadinti Aleksandrija imta pagal žemės valdytojo, Žemaičių ir Vilniaus vyskupo Aleksandro Sapiegos vardą.
Kada ir kaip šis pavadinimas prigijo kaimui šalia Kupiškio?
Smuklėje užpuldavo bėdos
Vienas iš „Kupiškėnų enciklopedijos“ sudarytojų ir autorių Alvydas Totoris paaiškino, kad Bėdos karčema buvo paminėta dokumentuose dar 18-ajame amžiuje, o atidaryta veikiausiai dar anksčiau. O štai Aleksandrijos palivarkas atsirado vėliau – 19-ajame amžiuje.
„Faktai – gyventojų surašymo medžiaga, žemėlapiai, planai – rodo, kad kurį laiką egzistavo ir Bėdos karčema, ir Aleksandrijos palivarkas“, – sakė.
A.Totoris tęsė, kad ir legendos atsiranda tam tikru pagrindu. O senoliai pasakodavo, kad šioji užeiga buvusi tikra bėda. Nuošalioje, pelkėtoje vietoje žmones vis ištikdavusios nelaimės – tai dingdavę arkliai, tai baloje įklimpdavę vežimai, tai kelią pastodavę plėšikai. Arklius greičiausiai pavogdavę niekadėjai.
Taip karčemai ir prigijo Bėdos pavadinimas.
Pavadindavo savo ar žmonos, dukters vardais
„Kupiškėnų enciklopedijos“ sudarytojams pavyko rasti duomenų, kad 1903 metais Aleksandrijoje gyveno 24, o Bėdos vienkiemyje – 3 gyventojai.
Veikiausiai tuo laiku smuklė buvo uždaryta, o vienkiemyje įsikūrė gyventojai.
Nuo 1913-ųjų kaimas priklausė Liudvikui Šuazeliui de Guffie.
A.Totoris svarstė, kad kaimą imta vadinti Aleksandrija, nes vienas iš Šuazelio giminaičių buvo Aleksandras.
„Palivarkus pavadindavo vardais – savo, žmonos, dukters... Oficialiai neįregistruodavo, bet pavadinimai prigydavo. Dėl šios Aleksandrijos pavadinimo kilmės tai tik prielaida. Kad ją įrodytume, turėtume rasti rašytus laiškus ar kitus dokumentus. Bet ši versija labai tikėtina“, – svarstė pašnekovas.
Jis patikino, kad po Pirmojo pasaulinio karo Bėdos pavadinimo neliko. Veikiausiai vienkiemis natūraliai įsiliejo į Aleksandrijos kaimą.
Tokius pat duomenis pateikė ir Kupiškio etnografijos muziejaus istorikė muziejininkė Aušra Jonušytė.
Kupiškio seniūnas Žydrūnas Vanagas sakė, kad dabar Aleksandrijoje – arti pusės šimto gyventojų.
Prierašai po nuotraukomis:
1. B.Tebelškienė džiaugiasi, kad namo kaimynai puikiai sutaria ir vadovaujasi taisykle: kas mano – tas visų.
2. Prie namo susodintos ir rūpestingai prižiūrėtos gėlės plyšta žiedais.
3. Yra ką veikti ir į svečius atvykstantiems anūkams, jų laukia sūpuoklės.
4. Suaugusieji susėda pavėsyje pasikalbėti, pasitarti.
5. Gražiai sutvarkytoje gatvėje – krepšinio stovas.
6. Vazonai su gėlėmis užkariavę kone visą bendrą teritoriją.
7. Daugiabučiai buvo pastatyti miško darbininkams apgyvendinti. A.Švelnos nuotraukos
