Vos vienas kilometras – tiek arti Rusijos sienos dar nebuvau šiame kare atsidūręs. Išties net neketinau tiek rizikuoti, planavau vykti į miestelį, esantį penki kilometrai nuo pasienio, bet klaidingu keliu nurodė važiuoti telefone turima „Vase“ programėlė. Važiuojant Lietuvos ar Lenkijos keliais ta ir kitos panašios programėlės yra labai naudingos – parodo, kur yra kelio kamščiai ar įvykusios avarijos, greičio matuokliai, ir parenka greičiausią maršrutą.
Ukrainos vakaruose bei centrinėje dalyje „Vase“ irgi pasiteisina, tačiau ten, kur vyksta mūšiai, bei Rusijos pasienyje tokiu internetiniu kartografijos „konsultantu“ pasikliauti, pasirodo, yra rizikinga. Popieriniu žemėlapiu remtis irgi nelabai galima, nes kai kur sugriauti tiltai, kai kur keliai uždaryti, o žemėlapiuose tokios informacijos nėra.
Ypač sudėtinga keliauti buvo karo pradžioje, kai ukrainiečiai, norėję apsunkinti priešo skverbimąsi, plentus ne tik blokavo barikadomis bei užtvaromis, bet ir naikino kelio ženklus su vietovių pavadinimais. Dėl tos priežasties buvo labai sunku orientuotis, kokioje vietoje esi, nes internetinės žemėlapių programėlės irgi buvo specialiai išjungtos.
Vėliau, okupantų puolimui užstrigus ir priešui atsitraukus nuo Kijevo, daugumoje šalies teritorijų kelio ženklai buvo iš naujo atidengti bei atstatyti. Tačiau Rusijos pasienyje bei pafrontės vietovėse ir toliau keliauti dažnai tenka „aklai“, todėl kariškiai žurnalistų prašo vieniems nevažiuoti, kad per klaidą neįriedėtų į susišaudymo zoną ar priešo užimtą teritoriją.
Taip apie keliavimo Rusijos pasienyje pavojų kalbėjo Charkovo kontržvalgybininkas, prisistatęs Nikolajumi. Kad mane ištardytų, jį iškvietė patikros posto, esančio netoli Hoptivkos kaimelio, kariai. Kelią užtvėrusio „blockposto“ savanoriai buvo linkę patikėti mano tvirtinimu, kad iki jų nusigavau suklaidintas „Vase“ programėlės, tačiau apie nelauktą atvykėlį privalėjo pranešti viršininkams. Mat nuo tos vietos iki Rusijos sienos tiesia linija per miškus yra vos vienas kilometras, todėl čia galioja ypatingos saugos režimas.
„Pasitaiko, kad priešai apšaudo visus, net Raudonojo Kryžiaus bei mašinas su užrašu „Press“, be to, kelyje galima susidurti su slapta įsiskverbusiais Rusijos diversantais ir žvalgais, todėl žurnalistams po vieną važiuoti čia neleidžiama, juos lydi kariškiai, o jūs, vienas keliaudamas, natūraliai sukėlėte įtarimų“, – draugiškai paaiškino vienas „blockposto“ kariūnas.
Mane paleido, tačiau suplanuotos kelionės į kitą gyvenvietę teko atsisakyti, nes kontržvalgybininko atvykimas bei apklausa užėmė nemažai laiko ir vakarop keliauti pasienio zonoje, dažnai apšaudomoje, nesinorėjo.
Užtat Nikolajus pažadėjo dar vieno patikros punkto karius įspėti, kad kitą dieną mane praleistų be detalaus patikrinimo. Belaukdamas minėto kontržvalgybininko, susibičiuliavau su Rudžiu – šunimi, kuris po to, kai iš Hoptivkos kaimo išsilakstė beveik visi gyventojai, likęs be šeimininkų apsigyveno patikros punkte. Iki karo Hoptivkoje gyveno tūkstantis žmonių, o dabar čia likę vos keliasdešimt.
„Rudis labai bijo sprogimų, išgirdęs griausmus iš karto lenda po stalu ar lova ir gailiai inkščia. Mes jį tada glostom, guodžiam, nors patiems į galvą lenda mintis – o gal kita bomba bus nutaikyta į mus, esame lengvas taikinys priešui ir bet kada raketa gali atskristi“, – kalbėjo kitas karys.
„Blockposto“ savanoriai nesutiko būti fotografuojami ir neleido nieko aplinkui fotografuoti, tad prisiminimui teko įamžinti vien Rudį. Nuotrauką darydamas šovinių gilzes šalia šuns specialiai pabėriau, nes čia kovos buvo labai aršios ir kelias tiesiog yra nuklotas gilzėmis bei bombų skeveldromis.
„Jūs, lietuviai, esate šaunuoliai, nuo pat pradžių daug mums padedate, o dabar nebeįleidžiate mašinų su RU numeriais, rodote visai ES pavyzdį“, – sakė trečias savanoris.
Jam sunkiausios kovos buvo Bachmute, ten žuvo du bičiuliai, su kuriais anksčiau kartu saugojo vieną patikros punktą. Minėtas karys prisipažino, kad yra patyręs kontūziją, todėl dabar kaire ausimi prasčiau girdi.
„Man 32 metai, esu kilęs iš Vinicos regiono, namuose laukia žmona ir dvi dukrelės, Iržina pirmokė, o Lena vos dvejų metų. Labai apmaudu, kad negalėjau Iržinos palydėti į pirmą jos pamoką mokykloje ir nepamačiau, kaip mažylė Lena pradėjo vaikščioti, labai to gailiuosi, bet nesigailiu, jog savanoriu išėjau į karą, mano prosenelis buvo kazokas, kraujas neleido ramiai sėdėti priešui užpuolus“, – kalbėjo vyriškis.
Karys kartu išsidavė, jog namiškiams neprasitarė, kad Bachmute patyrė kontūziją, tik sakė, kad buvo lengvai sužeistas į koją.
Dauguma vienmečių draugų kovoja fronte arba savanoriauja humanitarinėse organizacijose, renka lėšas armijai, veža pagalbą kariams, tačiau yra ir tokių, kurie slepiasi nuo armijos, o vienas net sugebėjo papirkti pareigūnus ir išvykti į užsienį.
„Rudį visi pamilome, jisai liks pas kažkurį iš mūsų, mes, kariūnai, keturkojų draugų neišduodame“, – išgirdau atsakymą.
Kitą rytą šeštą valandą Charkove iš lovos išvertė prasidėję garsūs sprogimai. Miestą sudrebino septynios priešo raketos, o oro pavojaus signalai įsijungė kaip visada pavėlavę, nes iki Rusijos miesto Belgorodo yra tik 88 kilometrai, ir raketos iš ten atskrenda greičiau, nei kad spėjama apie pavojų pranešti.
Suplanuotos pakartotinės kelionės į gyvenvietę, nutolusią penkis kilometrus nuo sienos su Rusija, vis dėlto neatšaukiau. Ji praėjo saugiai – tuo metu kaimas nebuvo apšaudytas, nors į jį bombos atlekia beveik kasdien.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Kelias daug kur išraustas tokių duobių, likusių po bombų sprogimų.
2. Pakelėje daug kur matomi tokie kraupūs vaizdai.
3. Ant šio subombarduoto namo puikuojasi užrašas – „be mūšio nepasiduosiu“.
4. Benamiu per karą tapęs šuo Rudis tapo karių šeimos nariu.
E.Butrimo nuotraukos
