Tyrinėja akiai nematomą pasaulį
Kupiškyje gimusi ir augusi 24 metų Žyginta Einorytė, Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto gyvybės ir cheminės fizikos mokslų magistrantė, visa galva yra pasinėrusi į paprastai žmogaus akiai nematomą pasaulį.
„Mane dominanti sritis, į kurią dabar gilinuosi, yra teorinė chemija, kitaip sakant, kompiuterinis molekulių modeliavimas“, – pašnekovė veria duris į mokslo pasaulio paslaptis.
Anot jos, naudojant teorinius modelius, galima atkurti, kaip vyksta cheminės reakcijos, kaip jų metu elgiasi molekulės, skyla arba jungiasi, reaguoja į tam tikras aplinkas.
Studentė primena, kad molekulė – tai mažiausia kurios nors medžiagos dalelė, turinti visas jos savybes.
Medžiagų tyrinėjimas molekuliniame lygmenyje mokslininkams yra dar neišsemti klodai, o kiekvienas atradimas gali visokeriopai prisidėti prie žmonijos gerovės bei sveikatos.
Padeda išsiaiškinti ir šalutinius vaistų poveikius
Ž.Einorytė sako, kad atkurti molekulę kompiuteryje yra ne tas pats, kaip ją grafiškai pavaizduoti popieriuje. Tai darydavome mokykloje – piešdavome jas kaip pagaliukus ar burbuliukus.
Kompiuteryje atkurtos molekulės juda, virpa, tarpusavyje sąveikauja. Būtent tai, kaip jos elgiasi, mokslininkams ir svarbu.
Fiziškai stebėti tą procesą gana sudėtinga, o šiuolaikinės kompiuterinės technologijos leidžia pasidaryti imitacinę molekulę ir ją stebėti kompiuterio ekrane.
„Imkim, pavyzdžiui, vaistus. Sakykime, geriame paracetamolį. Yra viena molekulė, kuri yra veiklioji medžiaga – numuša temperatūrą, malšina galvos skausmą. Be to, ji ir dar kai ką veikia. Jei ta mūsų aktyvi molekulė veikia, pavyzdžiui, kokį nors baltymo fermentą, tai mes galime sumodeliuoti, susidėlioti kompiuteryje, kaip atrodo tas baltymas, kaip iki jo atjudėjusi molekulė prisijungia, kas toliau vyksta, kaip galbūt ta molekulė suskyla, kokios gaunamos medžiagos“, – aiškina mergina.
Pašnekovė sako, kad dėl tokių moduliacijų galima nuspėti apie vaisto šalutinius poveikius, efektyvus jis bus ar visai neveiks.
„Taip galima palengvinti darbą eksperimentuotojams, jau bandantiems tuos metodus praktiškai“, – priduria ji.
Tyrinėjo vaistų nuo vėžio efektyvumą
Polinkį gamtos mokslams, – prisipažįsta pašnekovė, – ji jautė jau mokykloje, o kas yra laboratorija, sužinojo būdama visai maža, mat Kupiškio pieninės laboratorijoje dirbo jos mama, maisto technologė.
„Ten, žinoma, jokių mokslinių tyrimų nebuvo, bet balti chalatai ir gausybė indelių kūrė paslaptingą atmosferą“, – prisimena vaikystės įspūdžius.
Mokykloje jai sekėsi viskas, bet mėgstamiausias dalykas buvo matematika, lankė ir matematikų būrelį. Dar ėjo į muzikos mokyklą, grojo pianinu ir mokėsi chorinio dainavimo.
Vyresnėse klasėse ji jau susikoncentravo į gamtos mokslus bei chemiją, pagal tuos pomėgius ieškojo ir studijų. Pirmoji jų pakopa – biochemijos bakalauras.
„Į klasikinę laboratoriją Vilniaus universiteto gyvybės mokslų centre nuėjau besimokydama antrame kurse“, – prisiminė mergina.
Laboratorijoje ji dirbo laisvu nuo paskaitų metu. Tas darbas nė iš tolo nepriminė to, ką veikia dabar. Tada ji dirbo prie svarbių tyrimų, aiškinosi, kiek vėžinės ląstelės yra atsparios priešvėžiniam vaistui.
„Jokio sėdėjimo prie kompiuterio, ten buvo tikras „šlapias“ darbas auginant bakterijas: mėgintuvėliai, traukos spintos, apsaugos priemonės… Palikęs bakterijas eini dirbti su tikrom vėžinėm ląstelėm. Jos yra labai jautrios, tad visos tos apsaugos priemonės – ne dėl mūsų, o kad nepažeistume ir nesugadintume mėginio“ – pasakoja.
Bandė įminti geltonojo pelėsio paslaptį
Po kurio laiko chemikė suprato, jog nenorėtų ilgiau užsibūti prie tokio pobūdžio veiklos.
„Įdomu, bet ne visai tai, ko norėčiau“, – sako ji.
Pasitarusi su kvantinės chemijos grupėje dirbusiu dėstytoju, pasirinko darbą prie molekulių modeliavimo.
„Dabar mano darbo įrankiai – kompiuteris ir superkompiuteris, galiu dirbti iš bet kur, kur yra prieiga prie šios technikos“, – kalba apie visai kitokio pobūdžio mokslinę laboratoriją.
Bakalauro studijų metu ji nagrinėjo vieno mikotoksino citrinino, išskiriamo iš tam tikros rūšies pelėsinių grybų, molekulių savybes.
„Aiškinausi, kokiose formose citrininas būna tam tikruose tirpikliuose. Tas grybas labai geltonas, realiai aš jo nemačiau. Jo išskiriamas toksinas labai nuodingas, todėl jį stengiamasi kuo anksčiau aptikti. Tas pelėsis veisiasi ant sausai laikomų grūdų ir kitų produktų. Dar nėra aišku, kaip organizmą apnuodija. Žinoma, kad būna apsinuodijimų, bet nežinoma kaip. Kiekvienas tyrimas, kuris paaiškina apie citrininą truputį daugiau, pavyzdžiui, kokių formų jis gali būti, padeda ieškant jo veikimo mechanizmo ir kuriant priešnuodžius jam“, – pasakojo studentė.
Druska – tobuliausias tirpiklis?
Ž.Einorytė netrukus su kolegomis pradės darbą joninių skysčių srityje.
„Natrio chloridas, kitaip sakant, druska, pavertus ją skysčiu, būtų sudaryta vien tik iš natrio chlorido jonų. Darysime tokių joninių skysčių molekulines simuliacijas, stebėsime, kaip tos molekulės jungiasi, kokiais vandeniliniais ryšiais susijusios. Tai bus mano baigiamasis magistro darbas“, – sako mergina.
Anot pašnekovės, joniniai skysčiai gali būti vadinami tobulais tirpikliais todėl, kad juos, skirtingai nei kitus organinius ir neorganinius tirpiklius, galima patiems susimodeliuoti.
„Tai reiškia, kad gali įdėti kokius nori jonus – teigiamus ar neigiamus. Praktiškai galime padaryti tirpiklį su tokiomis savybėmis, kokių mums reikia, naudoti jį ištirpinti medžiagoms, kurios kituose tirpikliuose netirpsta“, – aiškina apie būsimus tyrimus.
Ką tik grįžo iš Švedijos
Pirmąjį šių metų semestrą Ž.Einorytė gyveno ir mokėsi Švedijoje, Lundo universitete. Ten vyko pagal studijų mainų programą.
„Išvažiavau vasaros gale, kai čia dėl pandemijos visur reikėjo dėvėti kaukes. Nuvykus į Švediją patyriau malonų šoką: ten beveik nebuvo jokių karantininių suvaržymų, nes daug žmonių skiepijosi. Nereikėjo kaukių, universiteto gyvenimas vyko gyvoje aplinkoje, buvo labai smagu sugrįžti į bendravimą akis į akį“, – dalijosi įspūdžiais.
Visgi dalis paskaitų ir ten vyko nuotoliniu būdu, bet pratybos visada – tik gyvai.
Švedijoje skirtumų pačiame mokymo procese ji teigė nepastebėjusi. Greičiausiai todėl, kad visur yra ir gerų, ir prastesnių kursų, o jai pasitaikė labai puikus kursas pavadinimu „Molekulinės jėgos ir cheminiai ryšiai“.
Po jo, praktikos metu, mokslininko Ulfo Ryde grupėje kupiškietė testavo metodą junginių prisijungimo energijoms skaičiuoti.
Pasak Ž.Einorytės, studentiškas gyvenimas Švedijoje gerokai aktyvesnis, nes yra daug studentų klubų, sąjungų, rengiančių kassavaitinius renginius, tokius kaip „atviro mikrofono“, stalo žaidimų, teminės muzikos vakarus. Galima ne tik dalyvauti renginiuose, bet ir prisidėti prie jų organizavimo, o tai dar labiau sustiprina bendruomenės jausmą.
Vasarį mergina grįžo pas bendramokslius į Vilniaus universitetą.
Svajoja apie doktorantūrą
Magistro diplomas jau čia pat, o kas toliau?
Anot merginos, cheminės fizikos pritaikomumas gyvenime labai platus: chemijos pramonė, medicina, gamtosauga, net restauracija, menotyra, kai tiriant kūrinio amžių neapsieinama be laboratorinių tyrimų.
„Šios srities specialistai reikalingi bet kokioje laboratorijoje, kur yra mėginys ir reikia sužinoti, kas jame yra. Taip pat ir taikant spektroskopijos (tyrimo šviesa) metodą“, – vardija galimus pasirinkimus.
Tačiau kupiškietė linkusi likti dirbti mokslinio darbo ir rinktis doktorantūros studijas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Jaunoji mokslininkė kurį laiką darbavosi ir tikroje laboratorijoje. Į ją reikėjo eiti su specialiomis apsaugomis.
2. Po mokslų Švedijoje iki prasidedant studijoms Vilniaus universitete Ž.Einorytė viešėjo pas tėvus Kupiškyje.
3. Lundo universiteto fakulteto pastatas, kuriame kupiškietė vieną semestrą lankė paskaitas.
4. Taip rudenį atrodė centriniai Lundo universiteto rūmai, kai lietuvaitė atvyko čia mokytis.
