Bet, taip sakant, visais atvejais daug kas priklauso nuo žmogaus, o ne nuo aplinkos. Žodžiu, svarbiausia, į kokio mediko rankas pakliūni.
Taigi, pandemija. Šeimynykštį užklumpa liga. Ne „corona“.
Žmogus vemia, alpėja. Greitoji pagalbą teikia greit ir efektyviai. Deda deguonies kaukę, vietoje daro skubų kraujo tyrimą. Paaiškina, ką pasiimti į ligoninę.
Medikė, matydama išsigandusią šeimą, paguodžia, kad gali būti ramūs bent dėl to, jog „covido“ jie neatvežė, jau pasiskiepiję.
Ligoninė. Kovidinė vienutė, kur laukiama testo atsakymo. Visą parą.
Savaime suprantama, tą parą nėra jokių tyrimų diagnozei nustatyti ir jokio gydymo.
Ligonis maldauja bent lašinės. Netekęs daug skysčių, dėl to visiškai nusilpęs. Pačiam nuropoti iki kriauklės ir įsipilti stiklinę vandens nėra jėgų.
Medikė nesiginčija, po kurio laiko įdardina stovą, į veną įveda kateterį ir prijungia fiziologinio skysčio maišelį.
Iš penktadienio diena persirita į šeštadienį. „Covido“ testas neigiamas, tad numatomas žygis į normalaus skyriaus palatą.
Kraustymasis užtrunka, ligonis skyriuje atsiduria tik pavakary.
Gydytoja įkiša galvą, iš savo popierių garsiai paskaito, ką buvo užrašę greitosios medikai, ir vėl uždaro duris. Antrą kartą užėjusi šio bei to paklausinėja ir sukasi eiti. Ligonis klausia, kas jam yra. Simptomai stiprėja.
Daktarė patrauko pečiais, reiks tirti. Bet dabar šeštadienis, ne darbo diena. Be pirmadienio jokie tyrimai nebus atliekami.
Ligonis viliasi, kad gaus pagalbą. Juk yra ligoninėje, neleis numirti. Tyso leisgyvis, o kai užeina blogumas, vemia iki putų.
Ryšys su pasauliu – telefonas. Atsiliepimo mygtuką dar pajėgia nuspausti.
Namiškiai klausia, ar šiandien, šeštadienį, gavo bent kokią pastiprinančią lašinę? Negavo.
Artimieji primygtinai spiria šauktis bent slaugytoją, jei jau daktarai be pirmadienio nežiūrės. Ir prašytis bent lašinės.
Ligonis prašo. Sako, kad visą dieną vemia. Slaugytoja taria, jog niekas nieko čia jam nestatys. Kol nežino, kas yra, nežino ir kokį skystį lašinti. Bet po geros valandos vis dėlto įdardina lašinės stovą, prijungia butelaitį fiziologinio tirpalo. Ne vaistai, aišku, bet savijauta vos vos pagerėja.
Šeštadienis persirita į sekmadienį.
Budinti medikė pastovi galukojy, paklausia to paties, ko vakar, ir išeina. Mat sekmadienis yra sekmadienis. Ne darbas. Jokių lašinių.
Ligonio vaitojimas ir klausimai, kas man yra, aiškiai sunervina vakarykščio stovo atėjusią pasiimti slaugytoją. Ji duoda aukso vertės patarimą: „Guli, nieko neveiki, prisijunk telefonu prie interneto ir skaityk. Į guglą įvesk simptomus ir gausi keliolika atsakymų.“
Ligonis, kai nevemia ir nealpėja, taip ir daro.
Pagaliau sekmadienis pereina į naktį, pasivarčius ir pasikankinus ateina ir pirmadienio rytas, su juo malonus darbinis triukšmas: durų trankymas, tvarkytojų bildesys, kraujo tyrimus imančių slaugytojų skubrus bėgiojimas.
Tada jau viskas kaip per sviestą. Palatos gydytoja atidi ir maloni, skiria gausybę tyrimų: echoskopavimą, širdies kardiogramą, encefalogramą, kompiuterinę tomografiją, net magnetinį rezonansą. Priklausomai nuo atsakymų skiria ir medikamentus.
Savaitės gale ligonis jau gerokai paremontuotas, toliau gali gydytis namie.
Išleidžiant dar įteikiami siuntimai pas keletą specialistų.
O ten sėkmė priklauso nuo to, pas ką pakliūsi.
Pirmadienį artimieji žmogų veža pas specialistą. Tas, paskaitinėjęs ligoninės išrašą, siunčia į kitą pastatą kraujo tirti. Nuėjus paaiškėja, kad tas tyrimas yra atliekamas tik trečiadienį. Kraujo ėmėjos kraipo galvas, stebisi, kad gydytojas žmogų siuntinėja be reikalo, juk aiškiai žino atliekamo tyrimo grafikus.
Gerai, ligonis neburba, eina atgal pas gydytoją. Tas nė nesureaguoja į savo liapsusą, liepia registruotis iš naujo ir ateiti tuomet, kai bus pridavęs kraują.
Kitą dieną ligoniui priklauso dar vienas tyrimas. Dar kitame pastate. Artimieji nuveža. Tyrėjai pyksta, kad tas iš namų, o ne iš ligoninės. Kas čia negerai – nepaaiškina.
Žmogui liepia rengtis, o tada liepia rengtis atgal. Tai yra nebesirengti. Pasirodo, tyrimas jam nebepriklauso, jį padarė ligoninėje, bet slaugytoja ligoniui pamiršo pranešti, kad išėjus iš ligoninės procedūros kartoti nebereikės.
Ligonis ir čia nepyksta, sunkokai kinkuoja į artimųjų mašiną.
Pyksta artimieji. Karantino metu tiek reikėjo tampytis be reikalo rizikuojant bet kur pasigauti užkratą. Be to, atrodo, net ir mirdamas geriau nevažiuok į ligoninę savaitgalį – vis tiek niekas negelbės.