Tuokė ir krikštijo – vienintelį kartą
Biržų rajono Kuprių kaimo kapinaitėse stovinčia Šv. Stanislovo koplyčia ilgus metus apylinkių gyventojai naudojosi kaip mirusiųjų šarvojimo vieta.
Prieš dešimtmetį mažutėje šventovėje nutiko negirdėtas dalykas – pirmą kartą per visą beveik trijų šimtų metų gyvavimą per jos slenkstį žmonės žengė ne su liūdesiu, o pilni džiugesio – čia vyko vestuvės ir krikštynos.
Daugiau koplyčios skliautai nei santuokos, nei krikšto sakramentų neregėjo.
Tą karštą 2010 metų rugpjūtį Kuprių koplytėlėje susituokė iš Čypėnų kilęs Remigijus Indrikonis su panevėžiete Vilma.
Jaunavedžiai tuo pačiu metu pakrikštijo ir savo pirmagimę dukrą, močiutės garbei davė jai Adrijos Bernadetos vardą.
Indrikoniai sako nenorėję nieko šokiruoti netradicine tuoktuvių vieta, tiesiog pats gyvenimas taip sudėliojęs įvykius.
„Prieš metus buvo mirusi vyro mama, vieną dieną koplyčioje buvo jos metinės, o kitą dieną priėmėm santuokos sakramentą“, – paaiškina V.Indrikonienė.
Ar emigruoti, ar geriau jau grįžti į tėviškę?
Juos sutuokė Krekenavos bazilikos klebonas Gediminas Jankūnas, buvęs nuotakos klasiokas Panevėžio V.Žemkalnio gimnazijoje.
Tų metų rugpjūčio 14-ąją, per tuoktuves, tvyrojo 36 laipsnių karštis, žmonės koplyčios viduje ėmė alpti. Kunigas pasiūlė visiems eiti į lauką,
Kadangi sakramentas turi būti bažnyčioje, jis aukojimo stalą pastatė prie pat slenksčio. Taip neįprastai ir vyko ceremonija: dvasininkas viduje, o tuokiamoji pora lauke.
Indrikoniai susipažino Panevėžyje, sporto klube, abu ten lankėsi dėl sveikatos problemų.
Praėjus porai metų po vestuvių pora persikraustė į kaimą ir ėmė ūkininkauti.
„Buvo toks laikas, reikėjo apsispręsti – ar emigruoti, ar grįžti į tėviškę“, – sako vyras.
Iš pradžių augino ekologiškas uogas, avietes ir šaltalankius, vėliau perėjo prie javų.
43 metų R.Indrikonis dabar yra Čypėnų seniūnaitis, o 40-metė V.Indrikonienė – viena iš vietinių aktyvisčių, buriančių kaimo bendruomenę. Poros vaikams jau 11 ir 10 metų.
Velionį įneša tik vienai kitai valandai
„Dabar į koplyčią retai kada mirusįjį beatlydi, o kad už velionį čia būtų laikomos dar ir mišios, atmena tik vyriausieji aplinkinių kaimų gyventojai“, – sako Čypėnuose lengvai pritapusi V.Indrikonienė.
Ji palydi pas 74 metų čypėniškę Ireną Muralienę. Ši moteris mums ir papasakoja apie anuometes laidojimo apeigų tradicijas ir sulygina jas su dabartim.
„Anksčiau, kol mirusį duobėn paguldydavo, užtrukdavo 3–4 dienas, tą laiką jis koplyčioje pašarvotas ir gulėdavo. Dabar jei koplyčion atveža, tą pačią dieną ir laidoja. Paskutinė čia buvo pašarvota Vanda, neturėjo vaikų ir jokių artimųjų, ją atvežė iš slaugos ligoninės. Kai be savų ir be laidotuvių, atvažiuoja duobkasiai, ir viskas“, – pasakoja, kiek trumpai velionė koplyčioje tegulėjo.
Kartais būna ir taip. Velionis pašarvojamas Vabalninko, Salamiesčio ar Ramongalių laidojimo salėje, tačiau, atvežus į kapus, artimųjų pageidavimu, dar užnešamas trumpam atsisveikinimui ir į koplyčią.
Kolūkiui bulviakasis svarbiau už merdintį
„Kai mirė mano tėvelis, tebuvau 13 metų, bet viskas iš tų dienų įsirėžė iki smulkmenų“, – apie laidotuvių papročius pasakoja iš savos patirties.
Ėjo 1958-ieji, jos tėvas Jonas Latvėnas sirgo skrandžio vėžiu, mirė sunkiai, namiškiams ant rankų. Prieš tai ilgą laiką gulėjo ant patalo.
„Gyvenom neturtingai, gryčiutė maža, tik virtuvė ir seklyčia, visi vaikai matėm tėvelio mirtį“, – graudinasi moteris.
Buvo paskutinės vasaros dienos, kolūkio pirmininkas šeimą varė kasti kolūkio bulvių. Kad ligonis ant patalo – ne pasiteisinimas. Jei neis, atims karvei skirtą šieną.
Palikusi merdintį vyrą vyriausios 13-metės dukters priežiūrai, žmona lėkė į bulviakasį.
„Nei rugsėjo 1-ą, nei 2-ą į mokyklą nenuėjau, prie tetės sėdėjau“, – prisimena ji.
Mirė savų vaikų akyse
„Ateidavo mamos brolis padėti ligonio pakelt, kai reikėdavo keist patalus. Tą vakarą tetė jam sako, kad dar neitų namo, pabūtų, nes jaučiąs, kad jau miršta“, – pasakoja.
Vaikai sugulė miegot, o mama juos kelia: „Tetė miršta.“ Visi nuskubėjo prie merdinčiojo. Degė šventinta žvakelė. Žmogus paskutinį kvapą išleido ir amžiams akis užmerkė vaikų apsupty.
Tada jau žmona vyrą paskutinį kartą numazgojo, aprengė, paguldė į karstą ir išvežė koplyčion.
Karstą vežė arkliu, vežimas buvo apkaišytas jaunais berželiais, tokia anuomet buvusi mada.
Pasak pašnekovės, anais laikais labai retai kas namie šarvodavo, nebent gyveno didelėj troboj. Gerokai vėliau, kai žmonės labiau prakuto, erdvesnius namus pasistatė, šermenis rengdavo pas save, nebe ankštoje koplytėlėje. Galiausiai į koplyčią ėmė vežt tik tuos, kurie nieko neturi arba kurie prieš mirtį buvo nurodę, kad nori būti pašarvoti ne kur kitur, o kapų koplytėlėje.
„O tuo laiku, kai tetė mirė, veždavo velionį koplyčion ir palikdavo 3–4 dienoms“, – kalba moteris.
Artimiausieji budėdavo prie karsto, o likusi šeimyna pjaudavo gyvulį, darydavo alaus, ruošdavo maisto laidotuvėms.
„Prisimenu, ir mes puolėm taisyt, kept, virt, kol tetė koplyčioj gulėjo“, – sako I.Muralienė.
Nebesimeldžia, o kalba apie gyvenimą
Buvo tvirtai įsišaknijusi tradicija, kad visą paskutinę naktį prie mirusiojo turi sėdėti savieji.
Mažesnių vaikų to daryti neversdavo, bet vyresnieji turėjo išbūti bluosto nesudėję.
„Prieš 20 metų tas paprotys dar gyvavo, man pernakt teko su drauge prie jos tėvo karsto sėdėt“, – įsiterpia V.Indrikonienė.
Jauna moteris nurodo ankstesniųjų ir dabartinių laidotuvių skirtumus.
Anot jos, dabar laidotuvės – proga giminei suvažiuoti. Seniau 3 dienas prie velionio visi ištisai meldėsi, o dabar ateina samdyti giedotojai, jie litanijas ir išgieda.
„Savieji nebesimeldžia, tarp savųjų vyksta pokalbiai apie gyvenimą“, – sako ji.
I.Muralienė pastebėjo dar vieną pokytį.
„Seniau prie nabašninko kunigas mišias laikydavo. Dabar dvasininkai taip daryt nebenori, prie pašarvoto žmogaus nebevyksta, mišias savo bažnyčioj atlaiko“, – paaiškina.
Paprastai mirusįjį dabar ne tik miestuose, bet ir kaimuose palaidoja per vieną dieną, keliadienių atsisveikinimų nebeliko.
„Dabar ir kunigai stebisi, jei velionį dvi dienas laikai“, – sako ji.
Koplyčion įleido ir baliauninkus
I.Muralienės sūnus Antanas Muralis primena, kad kartą Kuprių kapinių koplyčia buvo panaudota ne pagal paskirtį: joje vyko kraštiečių susitikimas.
Jau daug metų kilusieji iš šių apylinkių gimtinėn sulekia gegužės pirmą sekmadienį, per Šv. Stanislovo atlaidus. Po mišių išsiskirstyti neskuba, aikštelėje šalia kapinių statomi stalai ir suolai, dedamos suneštinės vaišės ir iki sutemų liejasi seniai besimačiusiųjų kalbos.
Vienais metais po atlaidų užėjo baisi liūtis, tad kad kraštiečiai turėtų kur pasišnekėti, klebonas jiems leido pašurmuliuoti koplyčioje.
Vėliau kraštiečiai po atlaidų ėmė burtis Muralių kieme, šeimininkė tam reikalui nutarė atiduoti pradėtą statyti pirtį.
„Sūnui nebebuvo kur dėtis, teko tą pastatą įrengt, dabar čia per įvairias šventes renkasi visas kaimas“, – sako Aušra Jurkevičienė, Muralių marti.
Santuokos nutraukimas (nekartu.lt)
Prierašai po nuotraukomis:
1. I.Muralienė kaimo bendruomenės reikmėms atidavė savo pirtį, svetingame jos kieme dabar renkasi kraštiečiai.
2. A.Muralis ir jo žmona A.Jurkevičienė po atlaidų visus kraštiečius sukviečia pas save.
3. Iš Krekenavos atvykęs klebonas G.Jankūnas kapinių koplyčioje porą sutuokė per slenkstį.
4. Kuprių koplyčia vieną kartą regėjo ir krikštynas, Indrikonių mergytei buvo duotas Adrijos Bernadetos vardas.
5. Po ilgamečio liūdesio koplytėlė pagaliau sulaukė ir džiugios kompanijos, jungtuvių ir krikšto sakramento.
A.Švelnos nuotr.
