Nuspalvina ir fantazija
Prieš panevėžiečio menininko Artūro Stančiko parodos „Pievos“ atidarymą salėje tvyro lengvas prislopintas šurmulys.
Žiūrovai žvalgosi į Dailės galerijos antrame aukšte ant sienų besirikiuojančias įvairiausių variacijų pievas: paslaptingas, miglotas, nupjautas, atžėlusias, su paukščiais ir be jų, pievas – sapnus, pievas – prisiminimus su vienišais vaismedžiais ir nuojautom, kad kažkur šalia yra ir visas sodas su stirksančiom ražienom, nuvilnijančiom vizijom, kai pro kavą gurkšnojančius vyrus praplaukia banginis.
Pirmiausia akys mato beveik bespalves pievas, vos žalsvas, gelsvas, pilkšvas, bet ilgiau žiūrint asmeninė fantazija spalvyną gerokai praplečia, kai pradedama matyti nebe akimis, o vidinėmis pajautomis.
Dvi mokinukės, sustojusios prie vos keliais potėpiais nupiešto zuikio, taria toliau esant tankų eglyną. Ant ilgaausio tikriausiai lyja, antraip kodėl jis būtų toks blyškus? O eglyno proskynoje gal net saulėta, gal yra ir žemuogių pievelė...
Tarsi pasidavę kūrinių spinduliuojamai ramybei bei subtiliai spalvų elegancijai žiūrovai prisiderina prie meninio fono ir kalbasi beveik pašnibždomis. Kad neišbaidytų magiškos tylumos atmosferos.
Mažai kartais reiškia labai daug
Pirmas įspūdis – melancholija ir liūdesys.
Autorius užginčija – netapė liūdesio. Na, gal truputį. Visgi vos vos liūdnumo yra, bet jis ne tragiškas, jo drobės sako, kad galutinis rezultatas – viskas bus gerai.
„Šiandien pasaulis nėra labai spalvotas, tad ir mano tapyboje toks periodas. Vėliau bus kitokios spalvos“, – pažada.
Stabtelime prie kūrinio, kurio apatiniam kairiajam kampui tarsi neužteko dažų, per paliktą balkšvą lopelį nuvarvėję keli latakėliai iš tamsžalės pievos, o gal vandens.
„Jei štai čia nebūtų tos baltos dėmės arba anos linijos, nebebūtų paveikslo. Tapant minimalistiškai viena linija ar taškas visą paveikslą arba sutvarko, arba pagadina.
Panaikinkit tą dėmę – ir viskas subyrės“, – paaiškina, kad mažai jo darbuose reiškia labai daug.
Vienam skaičiai, kitam ražienos
Prie didžiosios dalies drobių tas pats pavadinimas „Pieva“, vos keli paveikslai įvardyti konkrečiau.
Dėl „Dvaro paukščių“ viskas aišku, tolumoje vos įžiūrimas statinys su kolonom.
„Laisvas kritimas“ irgi suprantamas, personažas tuoj tuoj bumbtels ant žemės, o štai „Banginio pasirodymas“ pievoje jau mistika. Žiūrovės svarsto, kas tai, ar sapnas?
„Sėdi du personažai, kažką gurkšnoja, filosofuoja. Čia kaip „Belaukiant Godo“, ateis – neateis. Jis pasirodė, o jie gal jo net nemato“, – autorius ne kaži kiek įlieja aiškumo.
Kuri pieva pačiam arčiausiai dūšios?
Rodo į didelio formato diptiką, šviesų ir tamsų, kuris iš abiejų pusių turi tęsinius iš fragmentų, nupieštų ant degtukų dėžučių.
Du didelio formato paveikslai nuo viršaus iki apačios išrašyti vienetais.
„Norėjau parodyti, kaip atrodo ką tik nupjauta žolė. Gal kiti mato vien skaičius, o man čia ražienos“, – šypteli.
Paneigia, kad viename diena, kitame naktis, nors iš spalvų būtent taip galėtum manyti. Sudėjo du į vieną, nes diptikas geriau žiūrisi.
„Visokių tų pievų būna, ir nupjautų, ir žydinčių. Ir karo pievų. Čia nėra tiesiogiai apie karą, bet visgi realijų atspindys. Karo netapau, per daug viskas sunku, nežinau, kaip tai parodyti, lieku prie šiek tiek gražesnių dalykų“, – paaiškina.
Upe nubrenda ne kilometrą
Tapyboje A.Stančikas itin darbštus ir produktyvus, o štai žodžiui taupus, sunkoka prakalbinti. Kodėl „Pievos“?
„Aš gamtos žmogus, ornitologija domiuosi, žvejoti mėgstu, dažnai laukuose ir prie upės būnu. Betapant paveikslus „Pievos“ išėjo savaime“, – sako.
Pievos jam yra pievos tiesiogine prasme, kai brendi rasota žole, kai sėdint svajoji tarp aukštų smilgų, kai visa galva ir širdimi būni pasinėręs į tą gamtos grožį.
„O būna, kartais pats išeini į „pievas“. Taigi pievos man yra vidinė laisvė ir nepriklausomybė. Tapydamas būnu laisvas, taigi išėjęs į „pievas“, – juokiasi.
Gyviai tapytose pievose yra iš natūros, anksti išvažiavęs į gamtą ne kartą matė pėdas mėtančius zuikius, iš upelio geriančius elnius, visokius paukščius.
Žvejojimui turi mėgstamą vietą – Nevėžio atkarpą už Krekenavos.
„Turiu iki pažastų užtraukiamus bridbačius, brendu vandeniu, kartais net nežvejoju, o tik grožiuosi gamta. Būna, stoviu upėj ir mėtau spiningą, taip vandeniu nueinu 10 kilometrų, paskui grįžtu atgal“, – pasakoja savos žvejybos ypatumus.
Ypatingiems – plunksnų kėdė
Trys A.Stančiko instaliacijos iškalbingos. Pirmoji pratęsia autoriaus tradiciją „žaisti“ su degtukais: senos surūdijusios svarstyklės, kurios, pasak autoriaus, jau savaime yra kaip meno kūrinys, sveria nemažą kalną degtukų. Objektas vadinasi „Kaina sutartinė“.
„Gyvenime viskas perkama ir parduodama. Dabar, pagal šių laikų geopolitiką, už didelius pinigus galima nupirkti valstybes ir tautas. Kaina sutartinė, svarbiausia susitarti. Noriu, kad žiūrovai pagalvotų, jog visgi ne viskas perkama ir parduodama, yra neįkainojamos vertybės, jokiais pinigais neišmatuojamos“, – išsamiau paaiškina.
Kitas kūrinys „VIP kėdė“ – linksmas ir švelnus. Seno baldo sėdimoji dalis prismaigstyta baltutėlių plunksnų.
„Atėjus į renginį paprastai dvi eilės būna vipinės, kur paprastam žmogui nevalia prisėsti“, – pasufleruoja ką sukūręs.
Objektas, kur prie sunkių anglinių lygintuvų pritvirtinti balti balionai, neša žinią apie perspaustas ekologines problemas, kai saugant gamtą ji labiau žalojama.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Santūrios A.Stančiko drobės turi savus gerbėjus, parodos atidaryme netrūko ir jaunimo, aptarinėjančio minimalistine maniera nutapytus paveikslus.
2. Kūrinys „VIP kėdė“.
3. Ekspozicijoje „Pievos“ žvalgėsi ir parodos autoriaus žmona Renata Stančikienė (pirma iš dešinės) su giminaitėmis.
4. Žiūrovai grožėjosi ramybe alsuojančiais kūriniais ir žavėjosi menininko gebėjimu minimaliais potėpiais perteikti emocijas bei siužetus.
Tik iš pirmo žvilgsnio A.Stančiko drobės atrodo mažaspalvės, įsižiūrėjus bei pagavus minties siūlą prasiplečia matymo ribos ir asmeninė fantazija spalvyną gerokai praplečia.
A.Švelnos nuotraukos
