Birželio 3-ioji – Sąjūdžio diena.
2025 metų balandžio 15-ąją Seime iškilmingai paminėtos monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-osios gimimo metinės (1925-01-21–2014-07-17). Ta proga perskaičiau atsiminimų knygos „Nepataisomasis“ I ir II tomus, išleistus leidyklos „Naujasis lankas“. Tai knyga ne tik apie neeilinį Lietuvos katalikų dvasininką, Kristaus kareivį, disidentą, net 22 metus įvairiuose sovietų kalėjimuose ir lageriuose kalėjusį politinį veikėją, 1991–1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo deputatą, karo kapelioną, atsargos pulkininką, mylėjusį ir atidavusį visą save Dievui, Tėvynei ir Laisvei, už tiesą pasirengęs galvą guldyti, bet ir apie A.Svarinsko bendražygius.
Knygoje rašoma ir apie man labai gerai pažįstamus bei artimus žmones, kolegas iš Rokiškio – gydytojus Girmantą ir Marijoną Rudnickus, su kuriais praleidau tiek daug gražių ir įsimintinų akimirkų Sąjūdyje, o vėliau kuriant TS/LK Rokiškio skyrių, Gydytojų sąjungą ir kurių dėka ne kartą esu artimai bendravęs su pačiu monsinjoru. Pats Girmantas už tai, kad nepasidavė KGB verbavimui būti informatoriumi, stoti į TSKP, po daugelio metų atsidavusio darbo Rokiškio ligoninėje neteko terapijos skyriaus vedėjo pareigų.
Abiejuose knygų tomuose daug rašoma ir apie tėvynės išdavikus, prisitaikėlius, skundikus, tarp jų ir paties monsinjoro skriaudikus. Jie ir šiandien šalia mūsų, gerai visiems pažįstami ir net gerbiami, apdovanoti ordinais.
Apie tai rašau Sąjūdžio gimimo išvakarių proga, nes mes vis labiau tolstame nuo pamatinių žmonių vertybių – meilės ir idealų ištikimybės, už kuriuos tiek daug mūsų lietuvaičių paaukojo gyvybes. Kasdien girdint to paties okupanto grasinimus susigrąžinti tai, kas jam nepriklauso, mano sutiktų ir paminėtų bendražygių gyvenimo ir kovos pavyzdys ne tik užkrečiantis, bet ir pamokantis. Žmogus didvyris yra gyvas tol, kol minimas jo vardas, to nesant – lieka tik istorijos užmarštyje. A.Svarinsko darbai ir nueitas kryžiaus kelias kalba apie istorinių asmenybių dramatišką gyvenimo pasirinkimą. Dabar kaip niekada mums ypač svarbu puoselėti Laisvės kovų istoriją ir priminti visuomenei Laisvės kovų kainą, okupacijos žiaurumus ir niekada nepamiršti, ką teko išgyventi tiems, kurie pasirinko kilniausią ir sunkiausią kelią – kovoti.
Ir pirmiausia šią knygą „Nepataisomasis“, o ir mano knygą „Pakilę Laisvėje gyventi!“ rekomenduoju TS-LKD Rokiškio skyriaus nariams, rajono tarybos nariams, kurie tik iš knygų ir mūsų prisiminimų žino, kas buvo tas Sąjūdis ir ką jis davė.
Tai, kad ir šiandien daugelis net nežino, kas yra tie komunistai, užtektų užsukti į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą – į šiurpą keliančius tardymo požemius ir paskaityti komunistui Justui Paleckiui, atvežusiam Stalino saulę į Lietuvą, rašytus tremtinių, kankinių laiškus, kuriuose – mūsų partizanų ir tremtinių, kankinių maldavimai ir prašymai bent leisti pasimatyti su savo artimaisiais, vaikais, būti kartu net lageriuose su savo šeima. Kompartijos nomenklatūra savo valdžiai stiprinti kūrė ir stiprino represinį aparatą, kuris vykdė lietuvių tautos genocidą. Todėl niekas ir niekada nenuneigs, kad kompartija buvo tiesioginis savo sukurto represinio KGB organo šeimininkas. Ir todėl kalbant apie KGB nusikaltimus pirmiausia būtina pabrėžti jų šeimininkės – komunistų partijos – vaidmenį ir nusikaltimus, kur kiekvienas komunistas buvo ir yra jos ištikimas kareivis. Ir kol bent vienas jos kareivis bus gyvas, tol mes privalome apie tai ne tik kalbėti, bet ir priminti visų jų pavardes, reikalauti atgailos.
Kiekvienas lietuvis komunistas tuo metu buvo savo šalies, jos gyventojų interesų išdavikas, svetimos valstybės agentas, skundęs ir šnipinėjęs. Tačiau, pasirodo, ir to nepakako. Buvo reikalaujama, kad komunistas aplink save burtų žmones, kurie jam teiktų informaciją, t. y. partijos narys tarsi taptų rezidentu, turinčiu būrelį agentų. Beje, pokario metais daug kur taip ir buvo. Tai, kad kai kurie partijos komitetai dalyvavo operatyviniame darbe, rodo Antano Sniečkaus kalba 1947 m. sausio 11 d. vykusiame LKP(b) CK XII plenume. Jis kalbėjo: „Mes reikalaujame iš partijos apskričių komitetų dalyvauti visame operatyviniame darbe kovojant su nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis, išdėstant jėgas, nes partijos komitetai už tai atsako. [...] Jūs geriau už mus žinote apskritį, žinote žmones, turite laiku padėti kartu su MVD ir MGB organais dalyvauti sudarant operatyvinius planus.“
O neįvykęs dekomunizacijos procesas 1990 metais Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę – vis dar šių dienų problema ir Sąjūdis šį neužbaigtą darbą privalo atlikti.