Ir žydintis grožis, ir apsamanoję slenksčiai
Meilūnuose svečiuojamės per karantiną.
Kaimas nemažas, bet jame nė gyvos dvasios: gatvės tuščios ir kiemuose žmonių nematyti, vartai užkelti.
Mūrinuko kieme moteris džiausto skalbinius. Šūktelim nuo gatvės, klausiame, gal galėtume per atstumą pasikalbėti.
„Oi ne ne!“ – iš tolo atsišaukia ji.
Sako, dabar netinkamas laikas, visi meilūniečiai saugosi, tarpusavyje mažai susieina, o šiuo laikotarpiu bendrauti su svetimais tai jau tikrai niekas nenori. Esą jei pasibelstume į bet kurį namą, vargu ar būtume įleisti vidun, šeimininkai ir prie vartelių pasišnekėti neitų.
Daugiau į kalbas nesileidžia, nuskuba vidun.
Riedame per keistai tuščias gatves, pro dar žydinčius rudeninius darželius, belapes, bet obuolių pilnas obelis, raudonom uogom apkibusius ir dėl to labai puošnius erškėtkrūmius. Pro išpuoselėtus mūrinukus ir medinukus, ir pro sodybas užkaltais langais, kur kiemuose apsamanoję šuliniai ir slenksčių akmenys.
Knygas nuveža tiesiai į kiemą
Sukame į Meilūnų biblioteką. Ji, kaip ir kaimo ambulatorija, įsikūrusi buvusioje mokykloje.
Į laiptelių turėklus atremti du dviračiai – bibliotekininkės ir slaugytojos transporto priemonės.
Pravėrus duris toliau kelio nėra, praėjimas užtvertas apsaugine juosta, čia pat stalelis su dezinfekcinėmis priemonėmis.
Medikė Vida Zazienė ligonius įsileidžia po vieną, vedasi į procedūrinį ar apžiūrų kabinetą.
Bibliotekininkė Sandra Bieliauskienė su skaitytojais karantino metu bendrauja tik per slenkstį, patiems rinktis knygų neleidžia, atneša tai, ko kas pageidauja.
„Dabar dažniausiai skaitytojams knygas gabenu tiesiai į namus. Paskambina ir pasako, ko nori, o aš atrenku ir dezinfekuotas nuvežu į kiemą. Šitaip visiems saugiau, ypač vyresniems“, – pasakoja.
Mes patys matome – meilūniečiai pavyzdingai laikosi karantino ir vengia nereikalingo bendravimo.
Svečius sodina prie ilgo stalo
Taip tykiai ir uždarai gyventi meilūniečiams neįprasta, anksčiau šį kaimą gausiai lankydavo turistai.
Net ir šią vasarą, pasibaigus pirmajam karantinui, kaime klegėjo iš Žagarės atvykęs jaunimas, senjorų ekskursijos ir filologai iš Vilniaus universiteto.
Svečius meilūniečiai sutinka ypatingai: surengia parodomąjį duonos kepimą, o paskui sodina prie moliniais indais padengto ilgo stalo ir vaišina „čiupka“.
„Visi jauni tokį patiekalą pirmą kartą ragauja, bet vyresni, būna, dar prisimena, kad jaunystėje tekę čiupkos srėbti, tik kituose kraštuose ji vadinta ubagiene“, – kalba bibliotekininkė.
Ir paaiškina, kaip turistai atokiuosius Meilūnus aptinka.
Turizmas į šį kaimą prasidėjo nuo Biržų Jurgio Bielinio bibliotekos darbuotojos Liudos Prunskienės sumanymo rengti literatūrines keliones po rašytojų Balio Sruogos ir Mamerto Indreliūno gimtines. Vienos tokios, pavadintos „Dideli Vabalninko lygumų krašto žmonės“, maršrutas driekėsi visai šalia Meilūnų.
Kolegė paskambino kaimo bibliotekininkei ir paklausė, ar negalėtų meilūnietės sugalvoti kokio kulinarinio paveldo patiekalo, kad būtų galima užvežti ekskursantus atsipūsti.
Taip buvo prisiminta „čiupka“.
Duonos kepaluose – ir vaikų rankų žymės
„Čiupką ir mano mama, ir baba darydavo“, – sako S.Bieliauskienė.
Užkandis, regis, pats paprasčiausias: į vandenį pritrupini duonos, įberi cukraus, išmaišai ir srebi.
„Iš vaikystės atsimenu: per šienapjūtę į bidonėlį šulinio vandens šliūkšteli, pasaldini, duonos įmeti ir eini šieno grėbt“, – pasakoja pašnekovė.
Bet su pirktine duona „čiupka“ ne ta. Visai kas kita, jei iš saldaus vandens gaudai namų krosnyje keptos ruginės duonos gabaliukus. Taip radosi ir parodinis duonos kepimas.
Atvykėlius į savo namus įsileisti ir rodyti, kaip iš jau užrūgusios tešlos duonos kepalus nulipdyti, šonus įspausti, brūkštelėjus šlapiais delnais viršų sulyginti ir į karštutėlę krosnį pašauti, pasižadėjo geriausiai šį amatą išmananti vyresniosios kartos meilūnietė Dalina Urbonienė ir perpus jaunesnė Aida Atkočiūnienė.
Dabar tie duonos kepimai vyksta ne tik laukiant ekskursantų, o ir per įvairias šventes. Šiais laikais tikra duonkepė krosnis jau retenybė, tad pažiūrėti proceso suguža pusė kaimo. D.Urbonienė užsiima ir su mažaisiais, leidžia vaikams ir tešlą paminkyti, ir duonos kepaluose savo pirščiukų žymes palikti.
Turi savo laimės žiburį
„Ekskursantams būtinai parodom ir savo laimės žiburį“, – sako bibliotekininkė.
Žiburys tas dienos metu visai neišvaizdus: ant stulpo viršaus iš kaži kokių vamzdelių suraityta saulė, grožis atsiskleidžia vakare, kai ji nušvinta.
Tai savotiškas paminklas paskutiniam šalyje apšviestam kaimui. Iki 1964 metų čia nebuvo elektros. Tuo laiku žmogus kosminiu laivu jau buvo apskriejęs Žemę, kosminiai aparatai taikėsi į Mėnulį, o Meilūnuose žmonės tegyveno pasišviesdami žibalinėmis lempomis.
„Aš kilusi nuo Papilio, ten elektra jau buvo, bet kai atvažiuodavom pas tetas, prisimenu, virtuvėje stovėdavo didelė žibalinė lempa, kita tokia su žibale mirkstančiu knatu buvo kambaryje“, – vaikystės vaizdus atpasakoja pašnekovė.
Kai pagaliau ir Meilūnuose užsidegė lemputės, žmonės džiūgavo.
„Viena bobutė net juokėsi, kad dabar apšvies visus kampelius, matysis visi vorotinkliai“, – tarmiškai jos žodžius atkartojo bibliotekininkė.
Meilūnais virto iš didelės meilės
Bibliotekininkė yra užrašiusi Meilūnų pavadinimo kilmės istoriją. Ją prieš keliolika metų paporino 1902 metais gimusi Marijona Kairienė.
Esą senais laikais į gretimais esantį Šalnių kaimą atsikraustė naujakurių pora.
Jie namus pasistatė tolėliau, ten, kur dabar ir dunkso Meilūnai.
Toji pora nuo vietinių labai skyrėsi tarpusavio bendravimu, esą vienas kitą nuolat vadino „mano meile“.
Būdavo, tik nueina žmona toliau į laukus, vyras vos žvilgsniu nebeužgriebia ir šaukia: „Kur esi, mano meile?“
Tokie pat šūksniai skriejo ir vyro adresu, jei tas kur žmonai iš akių prapuldavo. Taip nuo ryto iki vakaro Šalnių pakraščio laukuose tik ir skardėjo: „Mano meile, mano meile!“
Žmonės meiliais žodeliais orą drebinusiems naujakuriams tuoj pravardę prilipdė – „meiliūnai“.
Jei kas ton pusėn eina, tai ir sako: „Einu pro meiliūnus, užsuksiu pas meiliūnus.“ O kad tarmiškai šnekant „i“ raidelė prapuolė, taip ir liko Meilūnai.
Sunkiausia ištverti be laikraščių
Kaimo bibliotekoje S.Bieliauskienė dirba 37 metus. Į Meilūnus atvažiavo baigusi Rokiškio kultūros mokyklą, ištekėjo už vietinio jaunikio ir čia liko su visam.
Šių metų pradžioje uždarė 6 kaimo padalinius, o Meilūnų biblioteka išsilaikė, dabar ji yra vienintelė Vabalninko seniūnijoje.
Kitąmet biblioteka švęs gyvavimo 70-metį.
Draugauti su knygomis vietinius įpratino mokytojas S.Gailiūnas, 1951 metais Lamokėlių kaimo gryčioje atidaręs pirmąją skaityklą ir biblioteką. Per ilgus gyvavimo metus biblioteka kraustėsi iš namo į namą, veikė kultūros namuose, o galiausiai atkeliavo į vieną mokyklos kambarėlį.
Kai švietimo įstaigos neliko, biblioteka gavo papildomai erdvės, remontas buvo padarytas padedant vietiniams žmonėms.
Anot S.Bieliauskienės, vietiniai tiesiog suaugę su knyga, prieš dabartinį karantiną daugelis nerimavo, kad liks be skaitinių, kaip iš pradžių buvo per pirmąjį.
„Žmonės visą gyvenimą skaitė, tai jiems sunku apsieiti be knygų. Skambino, diktavo, ko norėtų, o aš ir tada nešiau knygas į namus“, – kalba bibliotekininkė.
Per karantiną skaitytojai labiausiai pasigenda periodinių leidinių. Toli gražu ne kiekvienas šiais laikais laikraščius užsisako, ne visi išgali, o atitrūkti nuo gyvenimo nenori, tad spaudą skaito bibliotekoje.
Iki karantino pabaigos skaitykla bus uždaryta.
Dukrą mato tik kartą per metus
Per abu Lamokėlių ir Meilūnų kaimus yra beveik 200 gyventojų, o nuolatinių skaitytojų – 150.
Žmonės į biblioteką suka dėl visko: ir pasišnekėti, pasitarti, asmeniniais klausimais, buities reikalais. Pašto juk nebėra, tad kai reikia kokią žinią išsiųsti, tai padaro bibliotekininkė – siunčia elektroninį laišką. Net jei kas ką nors nori internetu nusipirkti, vėlgi talkina bibliotekininkė.
Tvarkant kokius nors rimtus dokumentus irgi be bibliotekos neišsiverčia, eina čia atsišvieti pasų, gimimo ar santuokos liudijimų.
Būna, vaikai nuperka tėvams kelionę ar lėktuvo bilietus skrydžiui pas juos, užsieniuose gyvenančius. Kurgi lėktuvo bilietus atsispausi, jei ne bibliotekoje?
Bibliotekininkės vienturtė dukra Sandra Bieliauskaitė irgi jau 10 metų gyvena toli nuo namų. Tėvų aplankyti parskrenda tik kartą per metus.
Mergina baigė kineziterapijos mokslus. Pagal specialybę normalaus darbo negavo, o dirbti už minimumą nenorėjo, tad išvyko į Airiją.
Dabar ji gyvena Galvėjuje. Šiame mieste yra sutelkta medicininės įrangos gamybos pramonė. Mergina dirba medicininės įrangos laboratorijoje. Joje kuriami stentai galvos kraujagyslėms.
Šiemet lietuvė įstojo į Galvėjaus universitetą studijuoti medicininės inžinerijos.
„Iš pradžių su vyru dar tikėjomės, kad grįš, o dabar jau nebetikim“, – apgailestauja moteris.
Kai dukra grįžta, visa jų šeima leidžiasi į turą po Lietuvą, šią vasarą visi trys irgi nemažai pakeliavo.
„Anksčiau niekad tiek savo šalyje nekeliavome, o dabar jau esam išmaišę atokiausius kampelius, visokius parkus“, – šypsosi bibliotekininkė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Iš vyresniųjų duonos kepimo išmokusi A.Atkočiūnienė turi ir medinį duonkubilį, ir duonkepę krosnį lauko namelyje.
2. Šonais susiglaudusių Meilūnų ir Lamokėlių net nėra kaip atskirti, kaimai gyvena kaip vienas.
3. Šią vasarą Meilūnuose irgi viešėjo nemažai ekskursantų, visi buvo pakviesti prie ilgo stalo ir iš molinių dubenėlių gavo pasrėbti „čiupkos“.
4. D.Urbonienė ekskursantams rodo ir kaip duonos tešlą užmaišyti, ir kaip ją krosnin pašauti.
5. Per parodomąjį duonos kepimą ir vaikams leidžiama į kepaliukus įspausti savo pirštų žymes.
6. Daugelis kaimo kiemų labai gražiai sutvarkyti, apjuosti gėlių, kurios net ir vėlų rudenį dar žydi, darželiais.
7. Meilūnuose matyti ir nebegyvenamų sodybų su apleistais šuliniais.
8. Vienas išradingas vyras iš apkerpėjusių medžių sukonstravo skelbimų stulpus, jie dabar – gatvės puošmena. A.Švelnos nuotr.
