Nesitraukė net nuo urnos
„Iki anūkės žūties labai skeptiškai vertindavau pasakojimus apie antgamtinius katinų sugebėjimus gydyti šeimininką. Prie manęs nei gyvūnai, nei vaikai nesiartina, o prie velionio vyro ir anūkės jie tiesiog kaip prie magneto bėgo. Jai sakydavau: nebetempk į sodybą jokių gyvūnų, turim šunį ir dvi kates kieme, užtenka. Bet kur tau, būdama paauglė parsinešė tokį mažą leisgyvį katinėlį, rastą per lietų gatvėje. Prašiau: tik nepratink prie kambario, tegul gyvena sandėliuke, tačiau miegodavo apsikabinę“, – taip pasakojimą pradėjo 63 metų Irina Pasmor.
21 metų jos anūkė Darija žuvo pirmąją karo savaitę, vos įstojusi į armiją ginti tėvynės, kai prie vadavietės atskrido rusų raketa „Iskander“. Merginos kūną iš po griuvėsių atkasti pavyko tik po trijų parų, o rasti gelbėtojams pavyko tik jos galvą ir vieną ranką.
„Pelenus laidojom po mėnesio, kai po žiemos speigų atšilo žemė. Visą tą mėnesį katinas nesitraukė nuo ant stalo padėtos urnos, o kai grįžom po laidotuvių, namus radom siaubingai apverstus: buvo nutrauktos užuolaidos, išvartytos gėlės, sudaužyti indai. O kai išleidom į lauką, išbėgo ir daugiau jo nebematėm“, – sakė senelė.
Įsitraukė į patriotinę veiklą
Praėjus dešimčiai mėnesių po anūkės žūties mirė ir Darijos senelis, Irinos vyras Valerijus. Jis prie anūkės buvo labai prisirišęs, mat po patirtos stuburo traumos tapo nedarbingas, tad Dariją lydėdavo į darželį, mokyklon, skaitydavo knygas, žaisdavo. Niekuo nesiskundė, net valerijonų lašų nebuvo ragavęs, tačiau po anūkės mirties pasislėpęs kasdien raudodavo, o vieną rytą nebeatsibudo – ištiko insultas.
„Kaimynės sako, kad Darija iš dangaus globoja mūsų namą ir visą gatvę, nes per karą nė karto čia nesprogo, nors aplinkui per bombardavimus degė namai, žuvo žmonės. Jos mama, mano duktė, planavo kurti naują šeimą, todėl Dašą auginau nuo mažens. Gimė ji Drakono metais, buvo be galo aktyvi ir drąsi, dar mokydamasi technikume įsitraukė į patriotinę veiklą. Pamatė kažkokio renginio skelbimą, nuėjo, o ten – „Azovo“ pulko veteranai ir futbolo komandos „Metalist“ aistruoliai, vien vyrai. Jie kartu suformavo Nacionalinės gvardijos skyrių, o pirmąją karo dieną visi drauge įstojo į pačių įkurtą karinį „Kraken“ būrį“, – pasakojo senelė.
Iki karo Darija su draugais rengė patriotines akcijas, vežė paramą kovotojams į Donbasą, rengė gynybos kursus moterims bei karinio parengimo stovyklas jaunimui, inicijavo kraujo davimo dienas, gabeno pagalbą vaikų namams ir gyvūnų prieglaudoms, pensininkus mokė naudotis kompiuteriu ir mobiliuoju telefonu.
Mergina dar suspėdavo lankyti paskaitas technikume, dirbti muilo fabrike, kas trečią parą globoti sunkiai susirgusią prosenelę. Tokį jos ryžtą pastebėję Nacionalinės gvardijos padalinio vadai merginai pasiūlė dirbti vadavietės administratore. Dėl to Darija ruošėsi studijuoti vadybą, bet kilo karas.
Žuvo lydėdama kariais panorusius tapti asmenis
Pirmąjį karo rytą Irina atsibudo išgirdusi tolimų sprogimų aidus ir pamatė anūkę, jau stovinčią prie durų, skubančią į vadavietę. Į senelių prašymus likti namuose nereagavo, sakė yra pasižadėjusi atvykti, eis ginti miesto. Anūkė prašė jai neskambinti ir neieškoti, nes būrys rinksis vis kitose vietose.
„Kraken“ būrio vadai nuspėjo, kad rusai į juos taikysis, nes kariuomenė iš miesto pasitraukė, o jo ginti liko vien savanoriai. Taip ir buvo. Pirma raketa Charkive atskriejo į jų būstinę, bet niekas nežuvo, nes žmonės jau buvo persikraustę kitur. Charkive buvo pilna išdavikų, todėl bombos skrido visur, kur įsikurdavo „Kraken“ vadavietė.
Kovo 1-ąją raketa, pataikiusi į Nepriklausomybės aikštėje stovintį šešių aukštų regiono administracijos pastatą, kurio vestibiulyje buvo įkurtas savanorių gynėjų registravimosi štabas, pražudė pusšimtį karių bei jais norinčių tapti asmenų.
Darijai tada pasisekė – ji buvo kiek tolimesnėje pastato vietoje ir sužeidimų nepatyrė. Pasisekė ir tada, kai raketa gretimame pastate pražudė šešis gynėjus. Tačiau kovo 3-ioji buvo lemtinga. Darija su bičiuliu tuo metu lydėjo į sugriauto pastato rūsyje įrengtą štabą kelis kariais panorusius tapti asmenis. „Iskander“ raketa sprogo tuo metu, kai naujokai leidosi laiptais į rūsį, o Darija su bičiuliu ruošėsi leistis. Abu žuvo akimirksniu, daugiau aukų nebuvo.
Laidojo su vestuvine suknele
„Tuo metu Charkive neveikė jokios parduotuvės, bet Dašos bičiuliai sugebėjo gauti vestuvinę suknelę, kad pagal tradiciją netekėjusi mergina būtų palaidota baltai aprengta. Po sprogimo iš jos kūno beveik nieko neliko, tačiau, nors karste buvo vien galva ir dalis rankos, viskas buvo gražiai pridengta vestuvine suknele. Atsisveikinant Dašos skruostus išbučiavo vien senelis, o aš nepajėgiau žvelgti į taip sudarkytą anūkę, norėjau išsaugoti mintyse tik gyvos atvaizdą“, – pasakojo Irina Pasmor.
Darijos istorija susidomėjau prieš kelias savaites kavinėje „Keliautojas“ pamatęs jos nuotrauką. Mat prisiminiau, kad panašią mačiau kapinėse įrengtoje Didvyrių alėjoje pirmaisiais karo metais. Tada antkapių buvo nedaug, tik kelios dešimtys, o Darija buvo vienintelė mergina, todėl ją ir įsidėmėjau.
Kadangi Darijos kapas buvo kraštinis prie tako, jos nuotrauką visada regėdavau apsilankęs Didvyrių alėjoje, net ir tada, kai kariams skirtų antkapių padaugėjo nuo keliasdešimties iki keliolikos tūkstančių.
Kavinėje „Keliautojas“ kabo žuvusių specialaus diversinio žvalgybinio armijos padalinio „Kraken“ narių nuotraukos.
Mat tokiu būdu kavinės savininkė Jelena Avilova nori išpildyti žuvusio sūnaus svajonę turėti kavinę ir tuo pačiu jį su bendražygiais garsinti.
Pamatęs tos pačios, kaip ir kapinėse, merginos nuotrauką, pasidomėjau, kas ji, o sužinojęs nusprendžiau susisiekti su senele.
Juolab kad peržiūrėjęs 2022 metų kovą Charkive darytas nuotraukas pamačiau, kad esu įamžinęs Dariją pražudžiusios raketos išraustą duobę ir suniokotą mašiną.
Ukrainietiškoje mokykloje tapo patriote
„Nors suprantu, kad viskas yra Dievo rankose, po Dašos žūties ilgai raudojau ir keikiau visus – Viešpatį, Putiną, save. Su tokia lemtimi neįmanoma susitaikyti, norisi matyti ją gyvą, o ne paminklą ir medalius. Tačiau praėjus keleriems metams džiaugiuosi, kad Dašos nepamiršta nei kariai, nei draugai, jie lanko kapą, rūpinasi manimi. Džiugu, kad mokykloje jai buvo atidengta atminimo lenta, kad įteikė du pomirtinius medalius, kad prie kapo svetimi padeda gėlių. Apie tai, kas galėjo nutikti jai ilgiau būnant fronte, negalvoju“, – sakė senelė.
Pasidomėjus, kuo po anūkės žūties moteris kaltino save, Irina papasakojo, jog raudose sau priekaištavo, kam Dariją nuvedė mokytis į ukrainietišką mokyklą. Pagalvojo, kad jei būtų lankiusi rusišką, nebūtų tapusi patriote, nebūtų įstojusi į „Kraken“ ir gyventų toliau. Vėliau Irina susitaikė su mintimi, kad viskas įvyko pagal Viešpaties planą, kurio pakeisti neįmanoma.
Irinos teigimu, Charkive dauguma mokyklų buvo rusakalbės, tačiau ji nusprendė, kad nepriklausomoje Ukrainoje anūkė turi gerai mokėti protėvių kalbą, nes prosenelis buvo kilęs iš Lvivo, kur tokia kalba dominuoja.
Svajones sugriovė karas
Kadangi tušti anūkės ir sutuoktinio kambariai kėlė Irinai skausmingus prisiminimus, moteris pardavė namą ir įsikūrė bute. Gautus pinigus padovanojo „Kraken“ padaliniui, o kas mėnesį dalį už Darijos mirtį gaunamos pašalpos irgi dovanoja armijai.
Darijos bendražygiai ją lanko, nuveža prie kapo, o buvęs anūkės mylimasis, pirmas ir vienintelis gyvenime, beveik kasdien paskambina ar parašo iš fronto.
„Vaikystėje Darija svajojo tapti dainininke, vėliau norėjo eiti mano pėdomis ir būti kirpėja, baigė tokius mokslus, tačiau nedirbo, nes tapo administratore.
Patriotinėje veikloje ji jautėsi laiminga, tikino atradusi savo pašaukimą, ketino studijuoti aukštojoje mokykloje.
Laiminga buvo ir todėl, kad pagaliau sutiko išsvajotą vaikiną, įsimylėjo, o ją matydami džiugią, ir mudu su vyru buvome laimingi. Viską sugriovė karas, dėl Darijos žūties yra kalta Maskva ir tik Maskva. Anūkei net nekilo mintis kilus karui bėgti iš Charkivo, ryžosi jį ginti.
Tėvynei pasitarnavo neilgai, tačiau yra verta, kad prisimintume. Papasakokite Lietuvoje, kad Darija buvo labai geros širdies, globojo našlaičius vaikus ir senelius, gyvūnus, kad svajojo gyventi taikoje, mylėti ir būti mylima, pamatyti pasaulį, sukurti šeimą, o žuvo gindama savo idealus“, – ašaras braukdama kalbėjo didvyrės senelė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Karo išvakarėse Darija įsimylėjo, jautėsi laiminga, planavo aukštojoje mokykloje studijuoti vadybą.
2. Darija labai mylėjo gyvūnus ir juos globojo.
3. Darijos nuotrauka kavinėje „Keliautojas“ kabo šalia kitų žuvusių „Kraken“ padalinio kovotojų.
4. Irina Pasmor dažnai lanko anūkės kapą. Aplink vis daugėja karo didvyriams skirtų antkapių.
5. Senelė gedi anūkės, tad naujajame bute įrengė kambarį jai atminti.
6. Tokią duobę Charkive prie daugiaaukščių pastatų paliko žudikiška raketa „Iskander“.
7. Dariją prie įėjimo į rūsį užmušusi raketa metalo laužu pavertė šalia stovėjusį automobilį.
E.Butrimo nuotraukos
