Atlaikė visus išbandymus
„Daugelis vertina „Laisvės“ grožį, bet jos poveikis daug gilesnis ir platesnis. Skulptūra sutelkė šalį susivienyti vienam tikslui – iškovoti laisvę. Ji skatina prisiminti praeitį ir pritaikyti jau išmoktas pamokas. Nėra žodžių apibūdinti „Laisvės“ vertei. Ji peržengia fizinį pasaulį, paliečia žmonių širdis, jų sielas“, – taip apie Juozo Zikaro sukurtą „Laisvės“ skulptūrą korespondentei taisyklingai lietuviškai parašė jo anūkė, Amerikoje gyvenanti Eglė Zikaraitė-Calabrese.
Kūrėjo anūkė teigė, kad „Laisvė“ yra svarbiausias J.Zikaro darbas ir galbūt didžiausias Lietuvos dailės paminklas.
„Žavėjimasis menu yra labai subjektyvus ir asmeniškas dalykas. Žmogus gali įvertinti paveikslą ar skulptūrą, nes jie yra gražūs, bet svarbiausias menas yra tas, kuris turi prasmę, gali atlaikyti laiko išbandymą, atskleisti emocijas, jausmus ir tapti simboliu kūrėjui, žmonėms ar šaliai. „Laisvė“ įprasmina visus tuos dalykus ir dar daugiau“, – tęsė moteris.
Dvi išskirtinės datos
E.Zikaraitę-Calabrese susiradome neatsitiktinai. 2021-ieji paskelbti Panevėžio rajone, Paįstrio seniūnijoje, Paliukuose, gimusio pirmojo šalies profesionalaus skulptoriaus J.Zikaro metais.
Lapkričio 18 dieną nuo šio įvykio sueis 140 metų.
O Kaune stovinčiai jo „Laisvei“ išskirtinis laikas – suėjo 100 metų, kai ji buvo sukurta dabartinėje Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje.
Su savo vyru ir vaikais E.Zikaraitė-Calabrese prieš 8 metus lankėsi savo garsiojo senelio gimtinėje, kur būsimasis skulptorius buvo sumanęs įgyvendinti svajonę – nuo namo stogo pakilti link debesų. Po pirmo kryčio nepasidavė – sudraskė motinos sijoną ir manė iš jo pasigaminęs patikimus sparnus. Už tokį ryžtą gavo beržinės košės.
Svečiai lankėsi ir tose vietovėse, kur bėgo skulptoriaus gyvenimas ir kur jį primena sukurti darbai.
„Visa mūsų šeima buvo labai laiminga, kad pagaliau vykstame į Lietuvą. Mano keturi vaikai niekada čia nėra buvę, bet visą gyvenimą girdėjo kalbant apie Lietuvą, gyveno pagal lietuviškas tradicijas ir klausydavo apie mano šeimos istoriją. Pirmoji ir svarbiausia stotelė buvo Panevėžio apylinkės“, – prisiminė moteris.
Didybė – iš kuklios pradžios
E.Zikaraitė-Calabrese džiaugėsi, kad jie buvo sutikti kaip šeimos nariai. Ji tikino iškart pajutusi labai gilų ryšį su žmonėmis, kurie su jais praleido dieną, ypač Stasei Mikeliūnienei ir Liudvikai ir Petrui Knizikevičiams. Brangios draugės namuose jų laukta ne su bet kokiais, o su tradiciniais lietuviškais pietumis.
Bet giliausi įspūdžiai liko sekant senelio pėdomis po Paįstrį ir Paliukus.
„Negaliu žodžiais apibūdinti džiaugsmo, kurį ten patyrė mūsų šeima, jausdama žmonių gilią pagarbą ir pasididžiavimą Zikaru. Pamatyti namą, kuriame jis gimė, buvo neįtikėtina. Iš tos kuklios pradžios atsirado tokia didybė“, – rašė ji apie Paliukus.
Visa šeima nuščiuvo, kai įžengė į Juozo Zikaro gimnaziją Paįstryje, muziejų. J.Balčikonio gimnazijoje ji išvydo mokinio darbus, kuriuos sukurti įkvėpė J.Zikaro pavyzdys. Vadinasi, didžiojo mokytojo atminimas gyvas tų mokinių prisiminimuose ir jų kūryboje.
Garsiausiai juokėsi Zikaras
Paprašyta pasidalinti prisiminimais apie senelį, E.Zikaraitė-Calabrese atsakė, kad niekada nebuvo jo sutikusi, bet vis viena ją užplūsta jausmas, tarsi gerai jį pažinotų. Senelį ji vadina tėvuku.
Su broliu Šarūnu augdami jiedu žinojo apie tėvukų, o ypač J.Zikaro tragišką likimą.
Moters tėvas Vainutis Zikaras pasakodavo, kad senelis stipriai jautė visas emocijas. Ir nesvarbu, ar tai buvo džiaugsmas, pyktis ar liūdesys.
Labai retai, bet jei supykdavo, tai staigiai. Bet taip pat greitai pyktis ir praeidavo. Niekada nelaikė nuoskaudos.
„Labai mėgo juoktis. Kai teko nueiti į filmą ir pamatė komedijos duetą „Laurelis ir Hardis“, teatre garsiausiai juokėsi Zikaras“, – prisiminimais dalijosi skulptoriaus anūkė.
Kurdamas J.Zikaras pasinerdavo į darbą visa esybe, niekad nesitenkino rezultatu, nemanė, kad jau pasiektas tobulumas. Todėl jam buvo sunku kurti ir vertinti rezultatą.
Vaikai – visas pasaulis
Bet dosnios širdies kūrėjas nuolat prisimindavo tuos sunkius laikus, kai jo šeima buvo vargšai...
„Kai Zikaras mieste matydavo kokį nors benamį ar elgetaujantį, visada duodavo pinigų arba nupirkdavo maisto, o tai suerzindavo žmoną. Man tai pasakojo tėvelis“, – prisiminimais dalijosi skulptoriaus anūkė.
Bet savo žmoną Anelę Tūbelytę jis labai giliai mylėjo, o vaikai jam reiškė visą pasaulį.
Jam patiko žaisti su vaikais, niekada nerūpėjo tai, kad pats elgiasi kaip vaikas.
„Mano tėvelis prisiminė savo tėvą – malonų, mylintį ir rūpestingą šeimos vyrą. Toks pat buvo ir mano pačios tėvelis. Zikaro mirties aplinkybės ir priežastys įrodo, kaip jis giliai mylėjo savo šeimą“, – tęsė.
Pašnekovės motina Aldona Mikulskytė-Zikarienė – pagrindinė J.Zikaro atminimo saugotoja, bet tėvas vengdavo kalbėti apie karą, ypač apie tai, kaip šeima išsiskyrė ir broliai pabėgo iš Lietuvos.
„Galėjau nujausti, kad mano tėvelį apimdavo didžiulis liūdesys, kai jis galvojo apie savo tėvus ir seserį. Kaip ir daugelyje karo suplėšytų šeimų, jis į klausimus apie Zikarą atsakydavo: mums buvo taip skirta“, – apgailestavo ji.
Vaikai vaidino skulptūras
Apie E.Zikaraitės-Calabrese viešnagę rašėme prieš 6 metus. Tuomet šnekėjomės su šeimą globojusia ir lydėjusia buvusia bibliotekininke tautodailininke S.Mikeliūniene. Ji šypsojosi prisimindama skulptoriaus dukters Alytės pasakojimą, kaip jiedu su dvyniu broliu išdykavo vaidindami skulptūras.
Už sukurtas lietuviškas lito monetas J.Zikaras gavo nemažą atlygį ir dabartinėje P.Puzino gatvėje pasistatė namą, o prie jo įrengė kolonėles savo sukurtiems kūriniams statyti.
Dvyniai kartą sugalvojo: kam rodyti dirbtines skulptūras, jeigu jie patys kuo puikiausiai gali jas vaidinti.
Kažkuriam kilo klausimas: betgi skulptūros būna nuogos?
Atsikėlę anksti rytą, brolis ir sesuo sustingo atsistoję ant tų kolonų visiškai nuogi.
Vakare J.Zikaro žmonai skambina kaimynė ir teiraujasi, kuo gi prasikalto jų vaikai, kad tokią baisią bausmę jiems skyrė.
Mirė palaužtas sielvarto
Tuomet rašėme ir apie tragišką skulptoriaus likimą.
J.Zikaras su žmona turėjo 4 vaikus – sūnus Vaidutį, Teisutį ir Vainutį bei dukterį Alytę.
Gyvenant Kaune ir užėjus karui vokiečiai išsiuntė jo sūnus kasti apkasų. Jaunuoliai dingo kaip į vandenį, kažkas pranešė radę jų kuprines ir skeveldrų žemėmis užverstas duobes.
Maža to, kad tėvas sielvartavo dėl, jo manymu, žuvusių vaikų, jį ėmė tardyti saugumas, reikalaudamas išduoti, kur yra jo sūnūs.
Palaužtas skausmo, tardymų ir sielvarto, J.Zikaras ištarė paskutinius žodžius: „Aš išeinu pas vaikus“, ir išgėrė mirtiną dozę vaistų. Jis mirė taip ir nesužinojęs, kad sūnūs yra gyvi, nukako iki Amerikos ir Australijos.
Kaune likusi dukra Alytė tėvų name gyveno su motina. Tėvo dirbtuvėje ji įrengė kone slaptą J.Zikaro darbų muziejų, o po mirties jį ir namą paliko Nacionaliniam M.K.Čiurlionio muziejui.
Bene garsiausi J.Zikaro kūriniai – „Laisvės“ ir „Knygnešio“ skulptūros yra Kaune, bet gipsinius jų maketus galima pamatyti Panevėžio kraštotyros muziejuje. Čia saugomas ir skulptoriaus kurtas Jono Basanavičiaus biustas, Kazimiero Paltaroko bareljefas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. E.Zikaraitė-Calabrese su vyru Peteriu, dukra Kristina, marčia Meredit ir sūnumis Metju, Stefanu bei Marku aplankė J.Zikaro kapą Petrašiūnų kapinėse, Kaune. Nuotr. iš asmeninio albumo
2. „Iš tos kuklios pradžios Paliukuose atsirado tokia didybė“, – skulptoriaus palikuonys nuščiuvo išvydę namą, kuriame užaugo J.Zikaras.
3. J.Zikaro „Atlantai“ – vienas įspūdingiausių skulptoriaus darbų.
"Panevėžio kraštas", 2021 03 31
