Lankydavo, kai tik galėdavo
Rokiškio rajone esančio Žiobiškio bibliotekoje kabo grafikės Irenos Bajorūnaitės linoraižiniai ir tapybos darbai. Tai Vilniuje gyvenančios menininkės dovana gimtajam kraštui.
„Visi tikriausiai į tėviškes grįžtume ir ten būtume, jei gyvenimo sąlygos leistų. Žiobiškį lankydavau, kai tik galėdavau, bet ne taip dažnai, kaip norėjosi“, – sako ji.
Su 83 metų kūrėja bendraujame telefonu – pastarąjį dešimtmetį ji sunkiai juda, antri metai nebeišeina iš buto.
Gimtinėje grafikė lankėsi prieš 3 metus, tada atvežė savo kūrinių parodą. Trys stendai grafikos darbų buvo pakabinti Žiobiškio bažnyčioje, o 18 linoraižinių eksponuoti kultūros namų salėje.
„Į parodą dukra atvežė gulinčią, bet su dviem ramentais tada dar atsistojau“, – bent jau tuo pasidžiaugė pašnekovė.
Ačiū tėvui ir motinai
Žiūrovams tuomet atmintin labiausiai įstrigo autorės tėvams skirtas linoraižinys, kuriame buvę užrašyta: „Ačiū tėvui ir motinai mano už meilę gėriui, grožiui ir tiesai.“
Žodžiai tie sudėlioti ne dėl skambumo, grafikė augo išskirtinėje šeimoje – joje visą laiką tvyrojo meniška dvasia. Jos tėvas grojo įvairiais instrumentais, pats juos ir dirbino. Dažniausiai griežė smuiku.
Mama, kaimo siuvėja, skambino gitara, turėjo gražų balsą. Jie, trys vaikai, nuo mažumės gebėjo muzikuoti.
I.Bajorūnaitė muzikos keliu nepasuko, pasirinko tarnauti vaizduojamųjų menų mūzai, tačiau muzikiniai giminės genai prasimušė per jos šiuo metu Vokietijoje gyvenančius vaikus: sūnus Vilmantas Kaliūnas yra žinomas dirigentas, dukra Jonė Kaliūnaitė – smuikininkė, Kiolno konservatorijos profesorė. Tik trečias vaikas – dukra Rūta Kaliūnaitė baigė Kiolno dailės akademiją ir gyvenimą susiejo su grafikos dizainu.
Mama ligos patalan, vaikas – į kolūkį
„Gyvenimas buvo labai sunkus...“ – šneką pradeda nuo iki šiol atminty tebegulinčių įvykių.
Muzikalieji Bajorūnai gyveno Žiobiškio pašonėje, Pagados kaime. Irena svajojo tapti archeologe ir mokėti daug kalbų.
Likimas taip susidėliojo, kad jai, vyriausiam šeimos vaikui, teko ne pagal pečius sunki darbų našta.
„Mama susirgo širdies liga ir aš, dar visai vaikas, net 3 metus už ją ėjau į kolūkį dirbti“, – pasakoja ji.
Ne į gimnaziją, kaip troško, o į laukus su moterimis rauti linų, ravėti daržų, ganyti kolūkio gyvulių.
Prisimena, kad suaugusios darbininkės ją skriaudė, nesutiko, kad būtų užrašyta tiek darbo, kiek realiai padarė, o kaip vaikui – perpus mažiau.
Gal kolūkyje būtų nugarą lenkusi iki pat pilnametystės, tačiau kažkas paskundė, kad nė 14-os neturintis vaikas ne mokyklon eina, o kolūkyje dirba, tad tėvui teko dukrą išlydėti mokytis.
Baigusi 7 klases Irena su kaimynų mergaitėmis išvažiavo į Telšių amatų mokyklą. Iš jų išgirdo, kad ten galima įgyti keramiko profesiją, nors tuo metu net nebuvo svarbu, kur važiuoti, – kad tik greičiau pabėgti nuo sunkių ūkio darbų.
Maldavo nupiešti sąsiuvinyje
Telšiuose teko laikyti egzaminus, piešti natiurmortą.
„Iki tol apie menus nieko nežinojau“, – sako pašnekovė. Bet nupaišyti natiurmortą jai buvę juokai.
„Daug atvažiavusiųjų užsirašė į keramiką, pilna salė prisėdo. Mums paaiškino, kaip pieštuką prie akies prisidėjus daikto dydį pamatuot, sudėliojo natiurmorto kompoziciją. Žiūrėjau ir paišiau tą natiurmortą – pirmą kartą gyvenime“, – mena ji.
Tuo metu Irena nė neįsivaizdavo, kad kažkas gali nemokėti piešti, jai tai buvę lyg įgimta.
Vis svajojo nusipaišyti visą lėlių teatrą, tam reikalui buvo net ožiukų ragus pasislėpusi.
Mokykloje klasiokės vis kišdavo atminimų sąsiuvinius, kad ji joms ką nors nupieštų. Irena gindavosi – juk namie tenka gausybę darbų nudirbti, ilgiems paišymams laiko nelieka. Draugės maldaudavo, kad bent agurką nupieštų – toks jis gražus jos nupieštas – kaip tikras, su šiurkščia virkšte ir dygleliais ant žalių šonų.
„Nesupratau, kaip draugės nesupranta, kad piešti lengva“, – sako ji.
Tėvai vis pasišaipydavo
Tėvai į Telšius dukrą išleido, bet be didelio noro. Esą mokslai ten bus visai nenaudingi, geriau būtų į medicinos seserų mokyklą stojusi.
„Tėvai iš manęs šaipėsi: kokio gi amato mokysiesi? Pas mus kaime toks Aleksejus užvertęs galvą vaikščiojo, dažė tvoras ir tvartų sienas. Tėvai prikaišiojo: nei šis, nei tas, važiuoji mokytis to, ką Aleksejus be jokių mokslų dirba“, – prisimena pašnekovė.
Tik išlaikiusi egzaminus Irena sužinojo, kad mokykloje yra ir kitų profesijų, galima rinktis ką nori. Į keramikų grupę tuomet priėmė tik 6 mokinius, o į metalo apdirbimo – net 16-ka.
„Buvau pati mažiausia, bet išdrįsau paklausti, ko mes keramikos mokysimės. Ar paišysim, ar puodus žiesim? Pasakė, kad mokysimės visko, net ir sienas dažyti. Išgirdusi žodį „dažyti“ iš to siaubo perėjau į metalo klasę“, – juokiasi pašnekovė.
Juk negalėjo ji tėvams prisipažinti, kad gaišta laiką tam, ką bemokslis kaimo kvaišelis ir be to geba.
Suvaldyti metalą ji mokėsi be didelės aistros, bet ir be atmetimo. Išmoko nusikalti plaktuką, jį reikiamai nudilinti, valcuoti ir iškalinėti iš metalo lakštų išsipjautas lėkštes. Kaltukus tekdavo irgi pačiai pasidaryti.
Buvo ir juvelyrikos pamokų – darė apyrankes, auskarus, sages.
Antrame kurse iš 16 studentų liko tik 3: du vaikinai ir Irena.
Bijojo neįžiūrėti mokinių
Nuo mokyklos laikų I.Bajorūnaitė turėjo bėdų dėl regėjimo, būdama pradinukė jau nešiojo akinius.
Besimokant Telšiuose akys dar labiau nusilpo, tik prisikišusi artyn matė daiktų detales, iš tolo viskas skendėjo rūke. Kai reikėdavo nupaišyti už 3 metrų padėtą daiktą, prieidavo artyn, viską įsidėmėdavo ir piešdavo ne ką mato, o iš atminties.
Okulistas išrašė akinius, bet juos užsidėjus baisiai įsiskaudėdavo galvą.
„Gavau paskyrimą į mokyklą dėstyti darbelių, bet bijojau, kad vaikų iš toliau neįžiūrėsiu, jie iš manęs juoksis“, – pasakoja, kodėl nėjo atidirbti, o išvažiavo stoti į Dailės institutą sostinėn.
Čia vėl bėda. Institute pasakė, kad ją, puikiai baigusią Telšių mokyklą, į metalo meną ir juvelyriką priims be egzaminų ir iš karto siųs studijuoti į Taliną.
„Bijojau pasakyti, kad prastai matau, jei komisijai prasitarsiu, niekur nebepriims“, – pasakojo moteris.
Talino atsisakė, stojo į grafiką. Nė nenutuokdama, kas tai yra ir ką per egzaminą reiks daryti.
„Ką kaimo vaikas apie menus galėjo žinoti? Gudrūs buvo tik kauniečiai, jie žinojo, kur važiuoja, jie visko gimnazijose buvo mokęsi“, – dabar be apmaudo pasakoja prisiminimus.
Tada ji klausinėjo kitų stojančiųjų, ką reiškia grafika. Tie tik kraipė galvas. Viena mergina aptakiai paaiškino: „Skaitei „Švyturį“? Ten prie Jono Mikelinsko apsakymo nupaišytas nusviręs gluosnis. Manau, tai grafika.“
Kūrė ir reklamas, ir žaislus
Tik bebaigdama institutą I.Bajorūnaitė nuėjo pas akių gydytoją prašyti naujų akinių, mat su Telšiuose išrašytaisiais nebegalėjo išsiversti. Tada regėjimas jau buvo minus 12.
Gydytojas paaiškino, kad seni akiniai pagaminti neteisingai – vienas stiklas minus 6, kitas minus 8.
„Gyvenimas nebuvo lengvas, teko būti taupiai, vasarų stipendijas atiduodavau tėvams“, – mena sunkius sovietmečio metus dailininkė.
Dar mokydamasi būsima grafikė ėmė ieškotis darbo, ją priėmė į baldų fabriko reklamos skyrių, vėliau ten ir paskyrimą gavo.
Beveik visą gyvenimą I.Bajorūnaitė dirbo žaislų fabrike: kūrė reklamas, rūpinosi etiketėmis, prekių įpakavimo apipavidalinimu, darė gaminių eskizus, gamino suvenyrus. Pagal jos sukurtus brėžinius ir eskizus buvo pagamintas ne vienas stalo žaidimas.
Kaiman skraidė lėktuvu
„Mane visad traukė į gimtinę, tik ne visada galėjau ten lėkti. Auginau tris pametinukus vaikus, turėjau duoną uždirbti, vyras išvažiavo mokytis į Maskvą, vaikus iki mokyklos vasaromis prižiūrėdavo tėvai“, – atsidūsta ji.
Ir pralinksmėja prisiminusi anuometines keliones į kaimą.
Iš Vilniaus į Rokiškį tada skraidė lėktuvai. Net tris kartus per dieną. Bilietas kainavo 5 rublius.
„Jei skrendu ryte, viena su lakūnu einu į lėktuvą. Leisdavosi ant dvaro dobilienos. Jei skrendu pavakary, nusileidžiam Kupišky, pailsim 20 minučių, paimam paštą ir vėl kylam“, – kalba menininkė.
Anuomet prisiskraidė sočiai – vasaromis pas vaikus skrisdavo kas antrą savaitę.
Padange atlėkt iki Rokiškio buvo juokas, o štai pasiekti Žiobiškį buvo sudėtingiau, autobusai iki kaimo nekursavo, 11 kilometrų kaskart tekdavo įveikti pėsčiomis.
I.Bajorūnaitė į Žiobiškį nuolat grįždavo ir su savo kūryba, kai tik galėjo, vežė ir vežė ten parodas. Jos meno gimtinė mačiusi daugiau nei Rokiškio muziejus.
„Vienintelį kartą gyvenime buvau kūrybinių namų stovykloje, per 14 dienų sukūriau 16 paveikslų ir tiesiu taikymu lėkiau į Žiobiškį, kad tėtis pamatytų“, – menininkei buvę svarbu šeimai įrodyti, jog kadaise nuo ūkio darbų bėgo ne veltui.
Kai mamos ir tėvo neliko, parodyti savo kūrybą magėjo tėviškėje likusiai seseriai ir broliui bei jų atžaloms bei tolimesniems giminėms. Prieš kelerius metus talentinga moteris kraštiečiams pristatė ir pačios išsileistą poezijos rinkinį, į jį sudėjusi net 400 savo kūrybos eilėraščių.
Pilni namai žmonių
„Aš nesu viena“, – sako grafikė.
Gyventi vienai ne tas pats, kas būti vienišai.
„Prisipaišau ir pasikabinu ant sienų daug žmonių. Kasdien nupaišau vis po naują. Kasryt išsiverdu kavos ir padarau po 1–3 eskizus“, – pasakoja, kokia gausybė veidų ją supa.
Kai pažįstami bėdojasi, kad nuobodu, skauda tai šen, tai ten, menininkė juos ragina nedejuoti, o geriau imti į rankas pieštuką ir piešti bet ką, bet kaip.
„Geresnės meditacijos, kaip paišyt ir su piešiniu kalbėtis, tikriausiai nėra. Apie jokias bėdas tada negalvoji“, – aiškina pašnekovė.
Būna, kad kaimynė iš 4-to aukšto šaukia jai laiptinėje: „Tu viena, aš viena, ateik, pasikalbėsim.“
„Apie ką kalbėsim? Aš neturiu laiko“, – atšauna jai grafikė.
Neseniai dukros ir sūnus jos klausė, kur dės visus savo piešinius. Vaikai pasiūlė juos padovanoti Rokiškio muziejui.
„Kur sutalpins tiek? Jiems reiks atskiro rūmo“, – pajuokavo menininkė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Grafikė I.Bajorūnaitė su savo vaikais, muzikos profesore J.Kaliūnaite ir sūnumi dirigentu V.Kaliūnu per jos parodos atidarymą Rokiškyje.
2. Jauniausia dukra R.Kaliūnaitė pasuko mamos pėdomis, baigė dailės studijas.
3. I.Bajorūnaitės sukurtas ekslibrisas tėvui.
4. Žiobiškio bibliotekai dovanotas I.Bajorūnaitės linoraižinys.
5. Šis linoraižinys irgi kabo gimtinės bibliotekoje.
6. I.Bajorūnaitė labiausiai mėgsta piešti žmones, pagauti jų nuotaikas, būsenas.
7. Rokiškio gimtadieniui sukurtas ekslibrisas. Nuotr. iš asmeninio albumo
