Valgiai iš kraštotyros lobynų
Socialiniuose tinkluose plinta raginimas lėkti į Kupiškio rajone esantį nuošalų Antašavos miestelį ragauti neapsakomo gardumo senovinių kupiškėniškų patiekalų: diegtienės, šaltanosių, gurgūzų ir skrylių.
Jie pagaminti pagal garsių kraštotyrininkių seserų Elenos, Stefanijos ir Mikalinos Glemžaičių surinktą etnografinę medžiagą.
Daug Kupiškio kraštui būdingų maisto gamybos receptų E.Glemžaitė buvo sudėjusi į 1958 metais išleistą rinkinį „Kupiškėnų senovė“.
Pagal tą leidinį dabar Kupiškio etnografijos muziejus rengia atskirą knygą apie kupiškėnų valgius.
Kaip tie patiekalai atrodo realybėje ir ar gardūs, galima pamatyti ir paskanauti užsukus į kleboniją pas Antašavos bendruomenės moteris.
Tiesa, kad keistų pavadinimų patiekalai garuotų ant stalo, reikia iš anksto pasiskambinti virėjoms Vilmai Talačkienei bei Astai Čemerienei ir užsiregistruoti.
Vilioja kultūringus smaližius
„Neskleidžiam mes jokios reklamos, žinia eina iš lūpų į lūpas, ragautojų netrūksta“, – tikina bendruomenės vadovė Neringa Čemerienė.
Anot jos, senovinių patiekalų ketvertukas – visiška naujiena, būriai ragautojų dar tik rašosi į eilę, nors tų valgių degustacija jau įvyko. Pirmieji senoviškus kupiškėniškus valgius išbandė šv. Cecilijos dieną ką tik atšventę parapijos choristai.
Visus metus gurmanai klebonijon suko dėl kito istorinio valgio – šv. Jackaus pyragėlių.
N.Čemerienė pasakoja, kaip Antašava tapo istorijai ir kultūrai neabejingus smaližius viliojančia vieta.
Viskas prasidėjo nuo nepiktos replikos.
„Jūsų krašte nieko nėra, niekas nevyksta. O vieta tai gera, visi iš Kupiškio, Utenos ir net Vilniaus pro čia į Rygą ar Jūrmalą važiuoja“, – kartą išgirdo iš vieno žmogaus.
Ji su bendruomenės aktyvistėmis nusitvėrė minties, jog tiems visiems, Rygon lekiantiems, reikėtų kažką įdomaus pasiūlyti, kad Antašavoje stabtelėtų.
Net šventojo kepti pyragėliai
„Kaip geriau keliaujantį užlaikysi, jei ne pilvą pasotindamas?“ – šypsosi N.Čemerienė. Ir ne bet kaip, ne eiliniu pakelės užkandinės meniu, o istoriniu.
Antašava priklauso šv. Hiacinto, liaudiškai vadinamo Jackumi, parapijai.
Hiacintas buvo domininkonų vienuolis, didis keliautojas ir misionierius, Lenkijoje gyvenęs beveik prieš 800 metų.
Anot legendų, keliaudamas po bado išvargintą šalį Hiacintas pavalgydino visą kaimą, prikepęs pyragėlių iš to, ką varguoliai sunešė: bulvių, kopūstų ir grybų.
Pyragėliai pagal šventojo receptą Lenkijoje iki šiol labai populiarūs, jie net yra įtraukti į kulinarinio paveldo sąrašą.
„Kad jau mūsų parapija šv. Jackaus, nutarėm ir Jackaus pyragėlius kepti, pravažiuojančius kviesti į gastronominę degustaciją“, – pasakojo pašnekovė.
Panaršiusios internete bendruomenės aktyvistės rado autentiškų Jackaus pyragėlių receptą: tešla virtų bulvių pagrindu, o įdaras – raugintų kopūstų su voveraitėmis.
Prie kepinių moterys dar ėmė virti sezonines sriubas: rudenį trintų moliūgų, o kitu laiku įvairias trintas daržovienes.
Prie valgio dar pridedama ir porcija kultūros: pasakojimas apie Antašavos dvaro istoriją bei ekskursija po jį.
Klebonijoje neranda klebono
Pasak pašnekovės, klebonijos, kurioje vyksta valgių degustacija, vaizdas dažnai neatitinka ekskursantų lūkesčių. Žmonės tikisi atsidurti kuklią kaimo bažnyčią primenančiose patalpose, kur susikaupęs sėdi dievotas klebonas, o išvysta dvaro menes primenančius, baroko stiliaus baldais apstatytus kambarius. O dar jie ir dekoruoti neįprastai, sienos išdažytos gan ryškiai.
Kleboniją XIX amžiaus pirmoje pusėje klasicizmo stiliumi suprojektavo iš Kupiškio krašto kilusio architekto Lauryno Gucevičiaus mokinys Mykolas Angelas Šulcas. Interjerui jis buvo parinkęs ryškių spalvų gamą. Dabartinis pastato savininkas kunigas Rimantas Gudelis restauruodamas kleboniją išlaikė senąjį stilių. Atnaujintą pastatą jis išnuomojo Antašavos bendruomenei.
„Prie Jackaus pyragėlių žmonės per metus priprato, ieškojom naujų dalykų, o mūsų nauja – tai pamiršta sena. Turim savo tarmę ir papročius, bet Kupiškyje nerasit, kur kupiškėniškų patiekalų paragauti, todėl pagalbos kreipėmės į muziejų“, – aiškina moteris.
Pagardui tik taukai su spirgais
Muziejininkų pasiūlyti keturi receptai intriguoja net ir pavadinimais.
Išgirdus „diegtienė“ ne vienas perklausia, ar taip kupiškėniškai vadinamas alkoholis?
Ogi diegtienė – tai krosnyje apkepta rugių košė. Sumalti rugiai užpilami vandeniu ir tris dienas rauginami. Nukošus skystimą košė šaunama krosnin. Patiekiama su silke ir bulvėm su lupynom.
Gurgūzai – paprastas, sveikas ir sotus valgis. Imti ir išvirti neskaldytus žirnius. Juos nusunkus pridėti taukuose pakepintų svogūnų, žiupsnelį druskos ir išmaišytą masę gerai sugrūsti. Iš jos daryti kotletukus, dėti į troškintuvą ir, apipylus taukais su spirgais, dėti į krosnį pašutinti.
Skrylius ir šiomis dienomis dažna šeimininkė gamina, tik senoviškieji kitokie, jie daromi iš rupiai girnom sumaltų ruginių, kvietinių arba miežinių miltų, neatskiriant nė vienos grūdo dalies.
Skrylius išvirus pagal senovinį paprotį juos išgriebus iš puodo būtina po vieną išdėlioti ant suolo, kad apdžiūtų. Kai jau visai nusausėja, sumesti visus į ketaus puodą, užlieti tradiciškai taukais su spirgučiais ir šauti į krosnį kepti.
Įdomu, kad padžiovinti skryliai kepami nesulimpa, kuo gražiausiai iš puodo gali traukti po vieną.
Anuomet toks valgis būdavo skirtas laukuose dirbančių vyrų pavakariams.
Šaltanosiai – delno dydžio virtiniai. Tešla jiems daroma iš rupių ruginių, kvietinių ar miežinių miltų. Iškočiota tešla supjaustoma kvadratais. Ant vieno uždėjus mėsos ar varškės įdaro, kitu užklojama, o kraštai užlankstomi. Padažui šiukštu jokios grietinės ar sviesto, mūsų protėviai virtinius dažydavo tik taukų su spirgais pagarde.
Prierašai po nuotraukomis:
1. N.Čemerienė (kairėje) ir V.Talačkienė patiekalų receptų ieškojo net muziejuje.
2–5. Primiršti senoviški kupiškėniški patiekalai diegtienė, šaltanosiai, gurgūzai ir skryliai, tikimasi, vėl bus ant bangos.
6. Kiekvieną pyragėlį reikia kruopščiai užlankstyti.
7. V.Talačkienė virtuvės paslapčių pamoko ir jaunimą.
8. 9. Šv.Jackaus pyragėliai gaminami su keliais įdarais, apie jų gardumą žinia greit plinta iš lūpų į lūpas.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
