Kojų netekę kariai atgaivino pamirštą futbolo šaką

Atsitiesti padėjo futbolas

„Fronte abu su vyru buvome nuo 2016 metų, aš tarnavau virėja, o jis ėjo į mūšius. Koją praradau 2017-aisiais per artilerijos apšaudymą Avdijivkoje, vyras ramino, kad nieko tokio, ėmėm lauktis antro vaiko. Kai 2023-iųjų sausį sutuoktinis žuvo, emociškai tapo labai sunku, daug verkiau. Išgelbėjo sportas. Treneriui paraginus vėl ėmiau lankyti iki karo mėgtas bėgimo treniruotes, maratone JAV įveikiau 10 kilometrų.

Paskui pakvietė į buriamą Ukrainos moterų amp-futbolo rinktinę. Esu fiziškai stipri ir greita, tapau puolėja, mušu įvarčius, o draugės išrinko kapitone. Praėjusį lapkritį Pasaulio moterų čempionate Kolumbijoje iš dvylikos komandų užėmėme šeštą vietą. Kol nėra moterų čempionato Ukrainoje, žaidžiu už „Burevy“ vyrų komandą“, – pasakojo 37 metų Olia Benda.

Tai, kad futbolas padėjo atsitiesti po kare patirtų sukrėtimų ir sužeidimų, sustiprėti fiziškai bei psichiškai, prieš savaitę Kyjive man kartojo veteranai iš įvairių Ukrainos miestų. Su ramentais žaidžiamas futbolas pasaulyje yra vadinamas amp-futbolu, arba amputacijas patyrusių asmenų futbolas.

Į „Didžiųjų varžybomis“ pavadintą turnyrą Kyjive, antrą tokį karo metu, buvo sukviestos visos šalyje susibūrusios komandos, kurių per metus įsisteigė aštuonios. Tačiau po varžybų buvo pranešta, kad treniruotės prasidėjo dar šešiuose miestuose, todėl rudenį planuojama surengti pirmą čempionatą ir iš karto dviejų pajėgumų lygose.

Pasekė šveicarų pavyzdžiu

„Idėją karius burti į amp-futbolo komandas prieš dvejus metus pasiūlė Krokuvos vienuoliai seleziečiai, daug dėmesio skiriantys vaikų su negalia sportui.

Vienuolių vadovas Michailas Čabanas buvo nuvežęs vaikų su klausos bei kalbos negalia komandą į turnyrą Šveicarijoje ir ten pamatė vyrų su ramentais rungtynes. Kadangi yra seleziečių įkurto sporto centro direktorius ir pagal išsilavinimą futbolo treneris, M.Čabanas pasiūlė telkti komandą. Ją pavadinome „Pokrova-AMP“, o kadangi esame geriausi šalyje, Ukrainos futbolo federacija mane paskyrė būti atsakingu už amp-futbolo vystymą“, – pasakojo Bohdanas Melnikas iš Lvivo.

Vyras priminė, kad į pirmas treniruotes Lvive atėjo tik trys žmonės, tačiau po savaitės jau buvo keliolika.

Kadangi neturėjo su kuo varžytis, vyko rungtyniauti Lenkijon, įsiprašė į tenykštį devynių komandų čempionatą. Siekdami paskatinti steigti komandas kituose miestuose, kartu su Ukrainos futbolo federacija nusprendė rengti parodomuosius turnyrus „Didžiųjų lyga“.

Praėjusią žiemą surengtame pirmame turnyre dalyvavo keturios komandos, o prieš porą savaičių Kyjive vykusiame antrame – jau aštuonios. Abu turnyrus laimėjo šį sportą inicijavusi „Pokrova-AMP“.

Per turnyro uždarymą buvo paviešinta, kad dar šešiuose miestuose prasidėjo treniruotės, o rudenį startuos pirmasis šalies čempionatas. Be to, bus kuriamos moterų ir vaikų komandos.

Kol kas pavyko suburti tik moterų rinktinę, kuri, kaip kad ir vyrų, jau dalyvavo Pasaulio čempionate.

Komandoms teko išsiskirstyti

Ukrainoje amp-futbolas nėra naujovė, pirma tokia komanda pavadinimu „Afgan-Kyjiv“ buvo sukurta 1992 metais. Ją subūrė iš Maskvos karo Afganistane grįžę be kojų sovietinės armijos kariai. Po metų imta rengti čempionatą, kuriame dalyvavo trys komandos – Kyjivo, Charkivo ir Žitomyro.

Po keliolikos metų komandos iširo, nes jų nepapildė jauni žaidėjai. Dabar į komandas priimami ne tik karo veteranai, bet ir be kojų gimę arba jų dėl ligos ar avarijos netekę asmenys. Tačiau 80–90 proc. žaidėjų komandose yra karo su Rusija veteranai.

Amp-futbolas kiek skiriasi nuo paprasto. Mažesnėje aikštelėje žaidžia ne po vienuolika, bet po septynis sportininkus. Rungtynės tęsiasi trumpiau, žaidėjų keitimai neribojami.

Ramentu palietus kamuolį ar užkliudžius priešininko koją, kai šis varosi kamuolį, skiriama bauda. Tačiau tai išvengti nelengva, tad žaidėjai dažnai krenta ant vejos, neretai po kelis iš karto. Visi bičiuliški, padeda vienas kitam atsistoti, atsiprašo užkliudę.

Futbolo aikštėje – ir be abiejų kojų

Neamputuotomis kojomis leidžiama žaisti vien vartininkams, tačiau šie turi būti be vienos rankos.

Jei komandoje tokio žaidėjo nėra, į vartus leidžiama stoti ir dvi rankas turinčiam asmeniui, tačiau viena ranka jam prie kūno yra apvyniojama specialiu plačiu diržu, kad negalėtų judinti.

Būna ir išimčių – turnyre žaidė Vinicos komandos vartininkas Andrejus, kare praradęs ne tik ranką, bet ir koją.

„Mūšyje prie Kupiansko 2023 metais patekom į pasalą, daug žuvo, o man skeveldros nuplėšė dvi galūnes. Prieš karą žaidžiau mėgėjų lygoje vartininku, tad pasisiūliau ir dabar, priėmė. Su stipriais varžovais rungtyniauju trumpiau, nes kojos protezas neleidžia labai vikriai judėti. Džiaugiuosi, kad priėmė žaisti, aikštėje pamirštu visas problemas“, – kalbėjo 37 metų vyras, jį į varžybas atlydėjo žmona ir dvi dukros.

Dnipro komandos treneriu dirba 27 metų Saša Tabenkovas, mūšyje ties Zaporiže 2023 metais per minos sprogimą praradęs abi kojas.

„Norėčiau žaisti, bet neleidžia taisyklės, o ir neįstengčiau protezu stipriai ir tiksliai spirti kamuolio. Tačiau buvimas su komanda pakelia nuotaiką, esu tarp savų, jaučiuosi svarbus“, – sakė Saša.

Svarbiausia – ne rezultatai

Kyjivo komanda „Burevy“ („Uraganas“) iš visų išsiskyrė tuo, kad joje net trečdalis žaidėjų – merginos.

Žaidžiantis treneris Oleksandras Malčevskis sakė suprantantis, kad leidžiant į aikštelę vien vyrus pergalių pasiektų daugiau, tačiau rezultatai nėra svarbiausia, nes merginos veržiasi žaisti, o Kyjive moterų komandos dar nėra.

Šioje ekipoje rungtyniauja ir Vitalijus Loboda, su juo susipažinau prieš dvejus metus Dnipre. Veteraną geležinkelio stotyje užkalbinau, nes atrodė labai liūdnas.

„Fronte netekęs kojos maniau, kad tapau nereikalingas, tačiau amp-futbolas padėjo įveikti depresiją, nors prieš tai niekada futbolo nesitreniravau“, – taip dabartinį linksmumą aiškino Vitalijus. Vyras susirado darbą, vaikšto į treniruotes, daug laiko skiria dviem savo paaugliams sūnums.

Vitalijaus veržimąsi į aikštę gyrė ir „Burevyj“ atakų lyderis, Ukrainos rinktinės žaidėjas Maksimas Buzerukas. Vaikinas futbolo treniruotes lankė nuo penkerių metų, pateko į Mikolajivo regiono jaunių rinktinę, tačiau planus sugriovė kojos lūžis. Tapo kelių policininku.

Prasidėjus karui pasiprašė į frontą, o kovodamas Donecko regione užlipo ant minos.

„Svajonė žaisti šalies rinktinėje visgi išsipildė – pernai vykau į pasaulio čempionatą. Gyvenimas stabilizuojasi, daug pozityvių permainų – žmona laukiasi pirmagimio, o aš lankau išminuotojų kursus, vyksiu „valyti“ civilinių objektų. Kai kuriems bendražygiams blogiau – jų tėvai ar artimieji liko okupuotose teritorijose, nuolat dėl to sielojasi“, – kalbėjo 25 metų vaikinas.

Jei turėtų abi rankas – seniai būtų fronte

Moterų rinktinėje vartininke žaidžianti 31metų Oleksandra Zalotuchina per turnyrą Kyjive debiutavo kaip teisėja. Mergina gimė be vienos rankos, dirba pradinių klasių mokytoja, iki karo žaidė badmintoną, buvo paralimpinės komandos narė.

Futbolininke nusprendė tapti, nes apie tai svajojo nuo vaikystės, kai senelis vesdavosi į rungtynes stadione Dnipre.

„Esu patriotė, jei turėčiau abi rankas, seniai būčiau fronte“, – tvirtino teisėja.

Patriote save įvardijo ir Mila, jai su dukra teko sprukti iš rusų okupuoto Energodaro.

„Rusams okupavus miestą su dukra iš pykčio bute garsiai dainavom ukrainietiškai. Kažkas iš kaimynų įskundė, todėl teko bėgti. Vyras pasiliko, aukština Maskvą, susirado kitą moterį. Psichologiją iki karo studijavusi dukra įstojo į karo akademiją ir jau kovoja fronte, o aš su devyniolikmečiu sūnumi renku ir vežu paramą kariams. Pavardės nerašykit, nes okupacijoje liko tėvai, broliai“, – pasakojo 46 metų moteris, vyriausia iš futbolininkių.

„Dnipro komandos medike reabilitologe sutikau būti paprašyta fronto bičiulių. Iki karo lankiau bokso ir karatė treniruotes, fronte išbuvau dvejus metus, pasitraukti teko dėl patirtų sužeidimų. Amputacijų nepatyriau, tačiau suprantu, kad galūnių netekusiems veteranams yra dar sunkiau, nors man pačiai prireiks labai daug laiko, kad tapčiau normalia civile.

Futbolininkai mane nuteikia labai optimistiškai, jie daug griūva, kenčia, bet nedejuoja, o bėga į priekį, palaiko vieni kitus. Taip visa šalis turėtume – esam pavargę, iškankinti netekčių ir išgyvenimų, bet negalim sustoti ir pasiduoti, turim kovoti, eiti į priekį“, – kalbėjo 30 metų Oleksandra, irgi prašiusi neminėti pavardės.

Dešimtmetis tapo tikru talismanu

Šios futbolo šakos talismanu Ukrainoje netikėtai tapo dešimt-metis Michailas Paly. Berniukui buvo 7 metai, kai dėl nustatyto kaulų vėžio chirurgai iki kelio amputavo kairę koją. Vaikas nebepajėgė su vienmečiais dalyvauti visose jų šėlionėse, todėl pasijuto blogesnis, tapo tylesnis, liūdnesnis.

Viskas pasikeitė, kai protezų klinikoje mama išsikalbėjo su eilėje pas gydytoją laukiančiu kariškiu, o šis papasakojo, kad iš depresijos „išlipti“ padėjo amp-futbolas.

„Pagalvojau, gaila, kad nėra tokio vaikų klubo, o jau kitą dieną paskambino iš „Pokrova-AMP“ klubo, pakvietė Michailą dalyvauti treniruotėse, mat ateityje planuoja burti vaikų amp-futbolo komandą. Sūnus pažiūrėjo vaizdo įrašą apie šį sportą ir pasakė – noriu. Lakstydamas su tokiais pat be kojų kaip ir jis, vaikas pasijuto esąs tarp savų, atsigavo, ėmė pasitikėti savimi, pradėjo geriau mokytis“, – kalbėjo Michailo mama Oksana Paly.

Berniukas su tėvais gyvena per šimtą kilometrų nuo Lvivo nutolusiame kaime netoli Ivano Frankivsko, tačiau nenori praleisti nė vienos treniruotės ir tris kartus per savaitę su mama vyksta į jas traukiniu.

Kuklus kaimo vaikas netikėtai tapo Lvivo komandos talismanu. Karo veteranai jį ne tik vežasi į varžybas, bet ir kviečia prieš rungtynes kartu išbėgti išsirikiuoti aikštelės viduryje, pasispausti rankomis su priešininkų žaidėjais ir teisėjais.

Per šį turnyrą buvo surengtos parodomosios rungtynės, jose varžėsi kariai, pirmą kartą nusprendę aikštėje išbandyti šį žaidimą.

Kai su jais kartu žaidęs Michailas įmušė įvartį, jam plojo visas stadionas, o B.Melnikas pasakė: „Po kiek laiko jis tokius įvarčius muš už šalies rinktinę.“

Prierašai po nuotraukomis:

1. Vartininkas Andrejus neturi ne tik vienos rankos, bet ir kojos.

2. O.Benda po vyro dingimo išgyveno depresiją, ją įveikti padėjo futbolas.

3. Dešimtmetis M.Paly tapo amp-futbolo atgimimo simboliu Ukrainoje.

4. M.Buzeruko svajonė žaisti čempionate išsipildė netekus fronte kojos.

5. Moterų rinktinės vartininkė žaidžianti 31metų O.Zalotuchina per turnyrą Kyjive debiutavo kaip teisėja.

6. „Burevy“ komanda išsiskyrė tuo, kad net trečdalis žaidėjų joje – merginos.

7. Dnipro komandos žaidėjų susikaupimas prieš antrąjį kėlinį.

8. S.Tabenkovas mūšyje prarado abi kojas, žaisti nebegali, todėl tapo treneriu.

9. Po pralaimėtų rungtynių S.Fedorčuką guodė ne tik tėvai, bet ir senelė.

E.Butrimo nuotraukos