Šimtai tūkstančių Lietuvos komunistų, TSKP-LKP narių, metų metus buvo dori lietuviai. Maskvos akimis žvelgiant, jie buvo patikimi įgaliotiniai, įpareigoti neleisti abejoti TSRS imperijos sąranga ir integracija, su kurių pagalba buvo kuriamas ne tik Homo sovieticus, bet ir įtvirtinama okupacija. Ir štai gimsta Sąjūdis, kurio gretose vos ne kas antras TSKP-LKP narys. 2024 03 26 Seime – bandymas įstatymu komunistų partiją pripažinti nusikalstama organizacija. Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad Lietuvos komunistų partija pripažįstama nusikalstama organizacija, kuri okupuotoje Lietuvoje įtvirtino diktatūrą ir kovojo prieš lietuvių tautos valstybingumą, nepriklausomybės siekį. Siūlymą komunistų partiją teisiškai vertinti kaip nusikalstamą organizaciją, palaikė 53 Seimo nariai.
Rokiškio rajono sąjūdžio įkūrėjai – Algimantas Kuolas, Irena Ratkienė, Audronė Baltuškaitė ir aš žinojome ir supratome, kad pirmaisiais Sąjūdžio metais, o juo labiau Sąjūdžio gimimo išvakarėse negalima jokia takoskyra tarp komunistų ir kitų narių, nes tai sukeltų ne tik nepasitikėjimą tarpusavyje, bet ir sužlugdytų Sąjūdžio judėjimo gimimą rajone, juolab buvo labai sunku ne tik kažką pasikviesti eiti kartu, bet ir patikėti mažą darbelį. Todėl Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, kuri po savaitės išaugo iki 13 narių, dalyvavę komunistai sudarė daugumą ir darė didžiausią įtaką kitiems sąjūdiečiams. Tačiau tų žmonių dėka į Sąjūdį Rokiškyje jau po pirmojo LPS iniciatyvinės grupės mitingo prie kultūros namų 1988 metų rugsėjo 9 dienos ir po to, prisidėti prie mūsų buvo pakviesti daugelis komunistų ir net nusipelniusių Rokiškio kraštui žmonių, tačiau jie nebuvo aktyvūs Nepriklausomybės šaukliai ir nekvietė versti Tarybų valdžios. Tačiau toks buvo rajono žmonių pasirinkimas, kurį mes priėmėme kaip demokratijos pamoką. 1989 m gruodžio 2 d. LPS Rokiškio skyriaus II konferencijoje Rokiškio kultūros namų salėje LPS Rokiškio skyriaus pirmininkas Kęstutis Vyšniauskas savo pranešime akcentavo, kad būtina atimti bet kokią valdžią iš partokratų, eiti į rinkimus ir juos laimėti vardan ateities demokratijos. Jau tada jis rašė: „Bet koks judėjimas, bet kokia partija yra stiprūs tiek, kiek jie sugeba įgyvendinti savo politinius tikslus, kiek juos remia visuomenė“. Kad neįvyko dekomunizacijos procesas 1990 metais Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, nors apie tai buvo kalbama su mūsų signatarais K.Uoka ir E.Klumbiu, – pavėluota šių dienų problema. Aukštas pareigas ėję komunistai lyg šiol nepasmerkti, ir tai yra didžiulė klaida, nes partizanų, laisvės kovų dalyvių, tremtinių, nekaltai represuotų ir net jų vaikai, artimieji ne tik po karo, bet ir per visus tuos 50 sovietų okupacijos metus niekada negalėjo užimti atsakingų pareigų, įgyti norimo išsilavinimo, laisvai keliauti, dirbti pedagoginio ir kultūrinio darbo, mokytis dvasinėse mokyklose ir net buvo nepageidaujami savo namuose. Daugelis net po Stalino mirties privalėjo glaustis Latvijoje, toje pačioje Rusijoje, pasilikti tremties vietose. 1956 m. lapkričio 5 d. A. Sniečkaus pasirašytas griežtai slaptas LKP CK biuro nutarimas kreipėsi į TSKP CK Prezidiumą, prašydamas neleisti kai kurių kategorijų tremtiniams sugrįžti į Lietuvą nei apsigyventi kaimyninėse respublikose. Pažymėjus, kad didžiausias skaičius „nepageidautinų elementų“grįžo į Kauną ir išreiškus nuogąstavimus, kad sugrįžę tremtiniai užkrės kauniečius nacionalizmu, ragino priskirti Kauną prie specialaus režimo miestų, kuriuose būtų uždrausta priregistruoti tremtinius ir kalinius. Taigi ir tada LKP ir partiečiai „dirbo už Lietuvą“. Tuo tarpu po 1990 metų kovo 11 d. tie patys komunistai ir net sekretoriai, jų giminės ir vaikai, anūkai buvo skiriami į aukščiausius valdžios postus, renkami vadovais, diplomatais, net nepaklausus, ar jų šeimoje nebuvo stribų, nedirbo KGB ar kitaip nekenkė Lietuvai.
Geriausias to pavyzdys gali būti ne tik Justo Vinco Paleckio šeimos istorija, kurio tėvas Justas Paleckis 1940–1967 m. buvo LTSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininkas, vyko į Maskvą parvežti Stalino saulės, sankcionavo ministro pirmininko A. Merkio bei užsienio reikalų ministro J. Urbšio, daugelio Lietuvos sūnų bei jų šeimų trėmimą į Sibirą ir kurio anūkas Algirdas Paleckis dar praėjusiame dešimtmetyje nuteistas už sovietų agresijos neigimą per 1991 metų Sausio 13-osios įvykius, pareiškęs, kad tądien „saviškiai šaudė į savus“, iš laisvės atėmimo vietos ir toliau menkina pokario ginkluotos rezidencijos dalyvius, priskirdamas jiems tik neigiamus kovos motyvus ir nutylėdamas rezistencinės kovos tikslą ginti Lietuvos laisvę.
Didžiausia bėda yra ta, kad žmonės dėl to prarado pagarbą savo valstybei, nes kaip ir disidentai A.Patackas bei N.Sadūnaitė tuo pačiu Vyčio kryžiaus ordinu apdovanojami jų tardytojas ir generolas M.Misiukonis. Vienintelis aršus komunistas propagandistas Česlovas Juršėnas iš Seimo tribūnos lyg šiol viešai yra atsiprašęs bei atgailavęs.
Mūsų rajono sąjūdžio iniciatyvinė grupė nuo pat pirmų jos veikimo dienų sąmoningai buvo priėmusi sprendimą neturėti reikalų su rajono komunistų partijos viršūne, todėl per tuos Sąjūdžio gyvavimo metus vengėme bet kokių atvirų kontaktų su TSKP sekretoriais, tačiau to padaryti nepavyko su komunistais, dirbusiais vykdomojoje valdžioje. Todėl kai kurie tapo ne tik Sąjūdžio tarybos nariais, bet ir užėmė aukštas pareigas Sąjūdžio taryboje. Po 1990 m. kovo 11-osios Sąjūdžio komunistai ėjo už Nepriklausomybę su Sąjūdžiu, bet ne su komunistais LDDP ir už vadinamąjį Lietuvos suverenitetą. Už tai gerbiu juos iki šiol.
Ilgametis Rokiškio LDT Vykdomojo komiteto pirmininkas Vytautas Sketeris dar iki Sąjūdžio užgimimo Rokiškyje išvykęs dirbti į Ministrų tarybą Vilniuje su skausmu širdyje sutiko Nepriklausomybę ir jau tada man guodėsi, kadėl jį laiko Tėvynės priešu, nors tokiu jis niekada nebuvo? Į šį klausimą jam atsakiau klausimu: o kodėl sunkiai dirbę mano tremtiniai seneliai, tėvai ir aš pats, gimęs Sibire, visą šį laiką buvau ne tik svetimas, bet ir liaudies priešas? Ir šiandien Seime – buvę komunistai, propagandistai, ateistai. Jie slepia savo praeitį net paklausus.
„Tai, kad toks dalykas išlenda po 33 atkurto tautinio nacionalinio valstybingumo metų, rodo, kad mes vis dar tebegyvename LTSR diskurse ir kad net šiuo atveju visas įdomumas tame, kad net pačiose aukščiausiose valstybinėse struktūrose yra žmonių, kurie savo priklausymą Tarybų Sąjungos komunistų partijai sugebėjo nuslėpti visus tuos 33 metus“, – pažymėjo istorikas A.Kasparavičius po to, kai buvo paviešinti faktai apie prezidento G.Nausėdos nuslėptus faktus apie stojimą į komunistų partiją 1988 metais prieš pat užgimstant Sąjūdžiui.
Mūsų rajone rinkti Seimo nariai, išskyrus Petrą Šalčių, Algį Kazulėną ir Raimundą Martinėlį, – buve komunistų partijos nariai. Tačiau informacijos apie jų priklausomumą TSKP sunkiai surasite. Vytautas Saulis nurodo, kad 1978–1989 m. buvo TSKP, 1990 m. Lietuvos demokratinės darbo partijos, nuo 2001 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos Rokiškio rajono skyriaus narys.
Vidmantas Kanopa, išrinktas Seimo nariu 2019 metais, savo autobiografijoje kandidatuojant į Seimą nurodo, kad nuo 2013 metų yra socialdemokratų partijos narys. Tačiau kituose šaltiniuose galite surasti, kad 1995 m. buvo Lietuvos centro sąjungos narys, 1999 m. – Lietuvos valstiečių partijos narys, 2006 m. – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos, nuo 2010 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos Rokiškio rajono skyriaus narys. Tačiau apie narystę komunistų partijoje visiškai nutylima. Tarsi to nebuvo, kaip ir nebuvo LLKJS Rokiškio rajono III sekretoriumi 1982 metais. Prieš išvykstant į LKP XX suvažiavimą Vilniuje, 1989 m. lapkričio 21 d. „Gimtasis Rokiškis“ straipsnyje „Kokia alternatyva priimtiniausia“ V.Kanopa aiškiai pasisakė už demokratinius rinkimus ir daugiapartiškumą, tačiau už LKP, kaip tos sistemos sudėtinę dalį, ir kad liaudies išrinktąja juo dažniau būtų Komunistų partija, kuriai jis jau tada priklausė 10 metų. LKP XX suvažiavime atsiskyrė nuo TSKP ir priėmė partijos programą, įstatus bei pasmerkė LKP padarytus nusikaltimus lietuvių tautai ir žmogiškumui. Tačiau iki pat 1990 m. kovo 11 d. jautėsi chameleoniška komunistų pozicija Lietuvos nepriklausomybės klausimu.
Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra unikalus, ir išbandymai, kurie tenka kiekvienam iš mūsų, yra ypatingi. Bet jeigu nepatyrei savo kailiu, kas yra karas, okupacija, tremtis, represinis režimas, gyvenimas diktatoriaus valdomoje šalyje, tai vargu ar supranti, ką jautė tie žmonės, kokiomis mintimis ir jausmais gyveno.
Iš savo asmeninės patirties patyriau, kad nebūtinai tie, kurie dedasi didžiais patriotais, kai karo ir okupacijos nėra, išliks ir tokiais, jei tokios negandos, išbandymai kiltų. Juo labiau tie, kurie rado savo vietą sovietų sistemoje, garbino vėliavą ir šalį su kūju ir pjautuvu, o po to greitai tai užmiršo ir apsisiautė vėliavą su tautinėmis spalvomis bei tapo patriotais, stovėjo Baltijos kelyje. Jie buvo ir yra prisitaikėliai. O prisitaikėliškumas turi dvi puses. Viena – prisitaikėliškumas prie valdžios, santvarkos, pinigų. Kita pusė – prisitaikyti prie viešosios nuomonės, kad neišsiskirtų iš kitų.
Per visą Nepriklausomybės laikotarpį rajono meru buvo išrinkti 8 merai. Rokiškio rajono merai Vytautas Vilys, Vidmantas Kanopa, Stanislovas Dambrauskas, Rimantas Vėlykis ir net pirmasis TS/LK meras Vytautas Masiulis – buvo TSKP nariai. Apie tai, kada jie išstojo iš šios organizacijos, nerašoma.
Vienintelis Vytautas Masiulis man apie buvimą TSKP yra parašęs taip: „Kadangi I.Ratkienė mane kaip jauną ekonomistą atvedė į rajono tarybą ir pateikė kaip kandidatūrą nuo Sąjūdžio į rajono valdytojo pavaduotojo ekonomikai vietą vietoj Kurtinaičio, tada įstojau į komunistų partiją. Tačiau kai iš 50 tarybos narių gavau tik 3 palaikymo balsus, – parašiau prašymą ir iš partijos išstojau, bilietą kartu su kariniu sudeginau oficialioje akcijoje. Kai 1989 m. buvau priimtas į Sąjūdžio tarybą, partijai nebepriklausiau.“
Dar nuo sovietmečio LDT Vykdomojo komiteto pirmininku dirbęs komunistas Vitas Kačinskas ir bendradarbiavęs su rajono Sąjūdžio taryba, tyliai yra paprašęs parašyti jam raštą, kuriame atsispindėtų jo bendradarbiavimas su Sąjūdžiu, nes tai būtų savotiškas jo pasiteisinimas bei atgaila prieš savo anūkus ir giminę. Tuo tarpu visi kiti aukštas pareigas užėmę komunistai stengiasi ne tik nutylėti, bet ir apeiti buvimo TSKP klausimą jį slepiant, visokeriopai įrodinėjant, kad tai buvo ne klaida, o būtinybė ir net auka.
Galime nesutikti, kad 99 proc. to meto komunistų buvo sovietiniai kolaborantai. Čia tas pats, kad pasakyti, jog 99 proc. nacių nežudė žydų, neokupavo Klaipėdos ir Lenkijos. O 99 proc. Stalino ir Mao komunistų nedalyvavo represijose ir deportacijose. Arba tiek pat per Drezdeno bombardavimą žuvusių vokiečių nebombardavo Londono. Ir t. t., ir panašiai. Ką įrodo tie 99 proc „nekaltais arba patriotiškais“ komunistais „pogrindyje“? Nieko. Greičiau apsimestinis pasiaiškinimas savo anūkams, nes vaikai tuo jau nebepatikės. Jei 99 proc. negali suvaldyti to 1 procento pamišėlių ir žudikų, kuriems suteikia valdžią daryti nusikaltimus, tai už tai tenka brangiai mokėti tiems likusiems 99 procentams, be kurių pagalbos ir palaikymo nebūtų ir to vienintelio procento. Jie visi buvo ir tebėra prisitaikėliai, reikiamu momentu pasiruošę parduoti bet ką. Tad eidami į bet kokius rinkimus visi privalome suprasti, kad buvusių komunistų nėra.
Robertas Dargis taip atsiliepia apie šių dienų valdžią: „Kodėl mes per tuos 34 metus taip ir nesugebėjome pakeisti mūsų žmonių mąstymo, požiūrio į save ir savo pareigas? O kaip visuomenė galėjo pasikeisti, jeigu mes jos neugdėme, toliau štampuodami nemąstančius ir savarankiškai veikti nenorinčius žmones. Galų gale, ir tie geradariai politikai, svajojantys tapti stipriais vadais, yra išaugę toje pačioje terpėje – nėra siekio veikti ir keisti mūsų visuomenę. Yra tik noras ilgiau išlikti prie lovio, kur iš sandėlio per penkerius metus gali pasiimti dešimtis kilogramų kavos ir saldainių, kelis telefonus, naują kompiuterį, o miesto taryboje susirinkti čekiukus ir „pasigramboliauti keletą eurų“. O kai yla išlenda iš maišo, tai pasirodo, kad elementarus gėdos ir padorumo jausmas seniai miręs, nes juk „viskas teisėta“. Liūdna ir baisu, nes daugiau nei prieš trisdešimt metų visi turėjome vieną bendrą siekį – atkurti Nepriklausomą valstybę, atgauti laisvę veikti ir kurti, vėl tapti Europos ir pasaulio dalimi, iš kurio prieš pusšimtį metų buvome išplėšti jėga. Bet kartu su laisve veikti gavome ir atsakomybės naštą, kuri trukdo, kai pradedi galvoti, kad jau esi „nusipelnęs gyventi geriau“.
Mūsų žmonės pagaliau irgi turi suprasti, kad jokia valdžia jiems gyvenimo kokybės nepagerins, o visų mūsų neįgalumų šaltinis yra piliečius it vėžys graužiantis ir politikų toliau puoselėjamas socialistinis mentalitetas. Sovietmečiu nužmoginta mūsų visuomenė ne išsižadėjo, bet perkėlė socialistinės gerovės lūkestį į vakarietiškos demokratijos formą.