Prisiminė natūralią sanatoriją
Į ramų ir tykų pušyno pašonėje prisiglaudusį Žiobiškio kaimą Rokiškio rajone karantinas įnešė ne tylos ir sąstingio, o judesio.
Pakvėpuoti sveikatingu oru ir pasivaikščioti pušyno takeliais dabar čia savaitgaliais suvažiuoja miestiečių šeimos.
„Kurion pusėn pušyne beeisi, visur šeštadienį ir sekmadienį sutiksi tėvus su vaikais, jaunimo, pensininkų“, – sako vietinė gyventoja Aušra Kežutienė.
Žiobiškis nuo Rokiškio ranka paduoti, tik 12 kilometrų, o jei nebijai riedėti žvyrkeliu, bus dar arčiau. Vietiniai šypsosi, kad miestiečiai dabar tarsi iš naujo atranda Žiobiškį.
Dėl sveikatingų pušynų kaimas tarpukariu buvo ėmęs garsėti kaip kurortas, turtingesni rokiškėnai čia išsinuomodavo namus ir vasarodavo šeimomis.
Po to beveik 70 metų apie kurortines Žiobiškio savybes niekas neatsiminė, o štai pandemija žmones privertė iš naujo atrasti gamtą, tad rokiškėnai apsižiūrėjo turį pašonėje tiesiog natūralią sanatoriją.
Atvažiavusi į pušyną pasinaudoja ir kaimo biblioteka
„Mes gi mieste per karantiną uždaryti namie sėdim, laimė, kad čia dukra gyvena, pas ją atvažiuoju ir pušyne laisvai, be kaukės, pavaikštau“, – sako mūsų sutikta Alvyra Krasauskienė.
Moteriai 75 metai, jos tėvai gyveno Žiobiškyje, bet pati neliko tėviškėje, baigusi mokslus įsikūrė Rokiškyje. O štai dukra su šeima parvažiavo į močiutės namus.
„Seniau būdavo – miestiečiai vaikai važiuoja pas tėvus į kaimą, dabar atvirkščiai. Aš, miestietė, džiaugiuosi, kad dukra kaime gyvena, turiu kur atvažiuot“, – šypsosi moteris.
Pabėgusi iš ribojimais suvaržyto miesto ji Žiobiškio bibliotekoje ir knygas pasikeičia.
„Kaimo biblioteka man labiau patinka“, – paaiškina.
Iš ten dabar ir eina.
Biblioteka įsikūrusi buvusiame vaikų darželyje, jį iš visų pusių supa pušys. Prisėdam ant suoliuko. Moteris pasakoja apie savo vaikystę Kalpokiškio kaime.
Tebegyva šaškių turnyrų tradicija
Tam kaime dabar nė vieno namo nebėra.
„Aplinkui gyveno labai dainingi ir muzikalūs žmonės, pati 12-os metų jau akordeonu gegužinėse grojau“, – kalba ji.
Žiobiškyje dar Smetonos laikais gyvavo vietinio klebono organizuotas dramos būrelis, jame vaidindavo pavasarininkų organizacijai priklausęs jaunimas. Noru vaidinti buvo užsikrėtę ir aplinkinių kaimų gyventojai. Toji dramos ratelių tradicija aplink Žiobiškį gyvavo ir pokariu, ir kolūkių laikais.
Lipti į sceną, kad ir netikrą, vaikystėje teko ir A.Krasauskienei.
„Kaime buvo labai didelė gryčia, joje pasidarydavom sceną iš gūnių ir skarų, kitokių audinių tada nebuvo. Mes, vaikai, vaidint, o suaugę susirinkdavo šaškėm palošt, padainuot“, – mena ji.
Šaškėm lošti išmokė žiobiškietis Juozas Bajorūnas. Tuo laiku jau imti organizuoti ir šaškių turnyrai. Ji, maža, net suaugusius aplošdavo!
Šaškių turnyrų tradicija Žiobiškyje tebegyvuoja iki šiol, kasmet vyksta rajoninės varžybos, o kartą buvo organizuotas ir respublikinis šaškių bei šachmatų čempionatas.
Bernai padus kutendavo
Pasak A.Krasauskienės, Žiobiškio apylinkių žmonėms scenos menas buvo tiesiog į kraują įaugęs.
„Kai Rokiškio saviveiklininkų teatras 1958 metais gavo liaudies teatro vardą, atvažiuodavo rodyti spektaklių ir į Žiobiškį, nes čia jo laukdavo. Mokytojai į vaidinimus vaikų neleisdavo. Kartą mane pastebėjo, tai klasėje prie visų išbarė, kad štai panelė lanko spektaklius suaugusiems“, – juokiasi pašnekovė.
Vėliau kultūros srityje dirbančiai A.Krasauskienei teko Žiobiškyje rinkti etnografinę medžiagą, užrašinėti vietinių gyventojų Reginos Gagiškienės ir Aldonos Deksnienės atliekamas liaudies dainas.
Grįžtam prie Žiobiškio turto – pušyno temos. Pašnekovės vaikystės laikais po Šv. Baltramiejaus atlaidų žmonės namo neskubėdavo, išėję iš bažnyčios iki vėlyvo vakaro vaikščiodavo gatve iki pušyno ir atgal, vėl iki pušyno ir iš lėto dar kartą ratais aplink bažnyčią, taip su tolimesniais kaimynais susitinka, save parodo.
„Būdavo, per kermošių pasikloja pušyne ant samanų paklotus ir užkandžiauja“, – dalijasi prisiminimais.
Šiais laikais, sako, iš bažnyčios žmonės išeina akis nudūrę ir – tekinom namo prie televizoriaus.
Ypač kaimas atgydavo per majavas – gegužines pamaldas. Matyt, pavasario gražumai nuotaiką keldavo, o ir jaunimui didelė šventė, po giedojimų visad būdavo šokiai.
„Neturėjom batų, visi basi bažnyčioj klūpi. Bernai mergoms padus kutena, tos prunkščia, kunigas barasi, o mums, mažiems, kiek juoko!“ – mena ji.
Nuo pavasarininkų vaidinimų
Žiobiškietė Leonija Jočienė ilgus metus dirbo kultūros namų vadove. Jai teko tęsti ir tarpukariu įsteigto saviveiklinio teatro tradicijas, kartu su meno vadove Nijole Spitiniene, vėliau su marčia Gita Jočiene yra pastačiusi gausybę spektaklių.
„Nebuvo nė vieno žiobiškiečio, kuris nedainuotų arba nevaidintų“, – sako ji.
Kasmet statė po spektaklį, kartais ir po du. Buvo rodyti K.Sajos „Palangos liūtas“, A.Čechovo „Piršlybos“, B.Dauguviečio „Žaldokynė“ ir „Amerika pirtyje“, smulkesnes pjeses jau ir suskaičiuoti sunku. K.Binkio „Atžalyne“ vaidino vien mokytojai.
Moteris pasakoja, kad mėgėjų teatras Žiobiškyje prasidėjo nuo pavasarininkų – katalikiškos jaunimo organizacijos. Apie jų teatrinę veiklą jai pasakojo tėvas Petras Bajorūnas.
Prie bažnyčios veikusi pavasarininkų kuopa turėjo įsteigusi knygynėlį. Pagal pavasarininkų turimą literatūrą ir buvo statomi dramos veikalai. Knygynėlio ir kūrybingo jaunimo globėjas bei rėmėjas buvo kunigas Povilas Paškevičius.
Aptarinėjo artistų vaidmenis
„Tėvukas buvo savamokslis muzikantas ir pats gamino instrumentus: mandalinas, fisharmonijas, smuikus, gitaras. Mokėjo visais groti, bet daugiausia smuikavo. Dar buvo ir bažnyčios vargonininkas“, – apie išskirtine asmenybe buvusį P.Bajorūną pasakoja duktė.
Iš pradžių jaunimas vaidindavo svirnuose, paskui šalia bažnyčios parapija pastatė didelį namą, vadintą pavasarininkų sale, jį paskyrė kultūrinei veiklai.
„Dar nei grindų, nei langų nebuvo, o jaunimas ten jau vaidino“, – perpasakoja tėvo prisiminimus.
Pokariu Žiobiškis turėjo ir bažnyčios dūdų orkestrą.
Sovietiniai okupantai pavasarininkų salę pavertė grūdų sandėliu, bet 1957 metais ją vėl atidavė kultūrai. Jaunimas išvalė, sienas iškalė balanom, susinešė „liktarnias“ ir vėl vykdavo vaidinimai, šokiai ir koncertai.
„Žmonės buvo patenkinti, kad savi vaidina, aptarinėjo, kaip kuris vaidmenį atlieka. Nuo 1966 metų mano vyras Jonas Juozas Jočys buvo pagrindinis artistas“, – sako pašnekovė.
Nuolat į sceną kopdavo visa P.Bajorūno šeima: jis, žmona, sūnus ir dvi dukros.
„Visi buvom dainingi, sudarėm šeimos kapelą, mama grojo gitara, namie turėjom ir pianiną, juo ir akordeonu grot mums, vaikams, buvo juokų darbas“, – prisimena L.Jočienė.
Ji tebeturi ir tėvo sumeistrautą smuiką. Maža to, tėvas juo visą gyvenimą grojo.
Iki šių dienų išlikusi parapijai priklausanti pavasarininkų salė. Dabar joje įsikūrė bendruomenės namai, ten vyksta šventės, koncertai, įvairūs susibūrimai.
Gulėdavo hamakuose ir degindavosi
Remdamasi tėvo pasakojimais, moteris primena ir tai, jog Žiobiškis tarpukariu garsėjo kaip kurortas.
Iš Rokiškio suvažiuodavo vasaroti turtingų žydų šeimos.
Miestiečiai ypač vertino pušynus, iš kaimiečių išsinuomodavo namus prie pat miškelio ir gyvendavo po kelias savaites ar mėnesį. Žiobiškiečiai specialių vasarnamių neturėjo, tad vasarai užleisdavo savo namus, o patys persikraustydavo į svirnus.
Vieniems poilsiautojams išvažiavus, juos pakeisdavo kiti. Miestiečiai po pušyną vaikščiojo tarsi po kurortinį parką, pasidabinę gražiais drabužiais. Dar būdavo, tarp pamiškės medžių pasikabina hamakus, guli juose, skaito, deginasi.
Miestiečių antplūdžiu kaimas džiaugėsi, daugeliui iš to buvo naudos, mat vasarotojai pirko daržoves, vaisius, pieną, kiaušinius, vietinių miške surinktas uogas ar grybus.
Sanatorija – tik svajonėse
Jau 8 metai Žiobiškyje teatro nebėra.
„Nebeturim režisierių, o ir norinčių vaidinti žmonių nebėra“, – sako dabartinė kultūros namų vadovė A.Kežutienė.
Vienintelis likęs saviveiklos kolektyvas – folkloro ansamblis „Vengerinė“. Dar pavyko atgaivinti susidomėjimą skudučiais, yra jais grojančių būrelis.
Būdavo, seni žmonės dar pašneka, kad Žiobiškis galėjo tapti tikru kurortu. Sovietmečiu ta linkme buvo žengtas vienas žingsnis, 1975 metais užtvenkus Vengerinės upelį įrengtas dirbtinis ežerėlis, ant jo kranto pastatyta pirtis. Deja, ji buvo prieinama tik nomenklatūrininkams, pirty balius rengdavo dažniausiai kolūkių vadovai.
Atėjus nepriklausomybei žiobiškiečiai ėmė svajoti, kad gal kas pirtį nupirks ir jos vietoje pastatys kokią sanatoriją, panaudos pušyno teikiamus malonumus.
„Deja, iki šiol niekas mūsų kaime neįžvelgė galimo kurorto potencialo“, – apgailestauja A.Kežutienė.
Kai darbe su kitais geria kavą, ji, žvilgterėjusi pro langą į šalia siūruojančias pušis, nuolat pasidžiaugia, kad gyvena rojuje.
„Paukšteliai čiulba, apuokiukai burkuoja murjuoja, kur gražiau rasi?“ – džiaugiasi moteris.
Į miestą net varu neišvarytų
Šiandien kaime tuščių namų nebėra, nebent visiškai sugriuvusios, gyventi netinkamos lūšnos. Į geresnius parduodamus namus tuoj atsikrausto naujakuriai, dažniausiai jaunos šeimos. Užtat Žiobiškyje daugėja vaikų.
Dar viena džiuginanti tendencija: jaunimas grįžta į tėviškę, namus statosi šalia tėvų sodybų.
„Mes irgi iš Rokiškio atsikraustėm, dabar į miestą niekas net varu neišvarytų“, – sako 41 metų bibliotekininkė Gintarė Skardinskienė.
Ji paaiškina, kodėl šiokiadieniais kaimas lyg išmiręs. Taigi kad daugelis gyventojų dirba Rokiškyje. Bibliotekos duris pravėrusi skaitytoja Violeta Dilbienė irgi, pasirodo, grįžo iš Kauno į gimtą Rokiškio rajoną, o pasirinko Žiobiškį.
Filmą apie Žiobiškio kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Šiame name tarpukariu prasidėjo pavasarininkų teatrinė veikla, pastatas ir dabar naudojamas kultūrai, čia vyksta visi kaimo renginiai.
2. Žiobiškis – lyg kurortas, vienas kaimo galas remiasi į pušyną, šone miškelis, centre prie bažnyčios dar yra pušynėlis.
3. Atvažiavusi į Žiobiškį A.Krasauskienė ir dukrą aplanko, ir iš vietinės bibliotekos knygų pasiima, ir pušyno oru pakvėpuoja.
4. A.Kežutienė, dažnai einanti pasivaikščioti į pušyną, vis dažniau jame sutinka atvykėlių iš miesto.
5. Iš Rokiškio į kaimą su šeima atsikrausčiusi G.Skardinienė tikina, kad dabar jų į miestą net varu nebeišvarytų.
6. V.Dilbienė kadaise gyveno Kaune, bet paskui grįžo į gimtą Rokiškio rajoną ir dėl to nė dienos nesigailėjo.
7. Pušys Žiobiškyje auga ne tik pušyne, jos žaliuoja ir kaimo centre.
8. Dalis kaimo yra pačiame pušyne, per jį nutiesti mediniai pėsčiųjų takai. A.Švelnos nuotr.
