Vaikų, smagiai besiturškiančių fontane. Karštą dieną lendančių po vandens srovėmis ir krykštaujančių. Šaukiančių mamą ar tėtį pažiūrėti, kaip mokąs žaibu pralėkti per aukštyn besiveržiantį vėsinantį vandenį, kaip moka išvingiuoti zigzagais, apsisukti ant vienos kojos, arba kaip pavyksta delniukais „suimti“ vandens srautą.

Tėvai juokiasi kartu su laimingais mažyliais. Tuo irgi didina ponių nepasitenkinimą.

Viena madam jau gan garsiai išsako pastabas dėl mažylių triukšmo. Esą ji per pietus trokšta galvą pailsinti, o čia be perstojo aidi vaikų juokas, o tai baisiai nervina.

Kodėl tėvai jų nenusiveda kitur? Kodėl toleruoja maudynes viešoje vietoje? Kodėl patys, nusileidę iki savo neišauklėtų atžalų lygio, kvatoja visa gerkle.

Kaip tik tuo momentu tarp fontano srovių ima dviračiais važinėtis tėtis ir jo darželinukas sūnus, abu springsta laimingu juoku. Berniukas vis šūkteli: „Tėti, tėti, tave vanduo pagavo!“ Tėtis bando išsilenkti srovės, bet toji greitesnė, trykšteli sušlapindama visą nugarą. Tada abiem daugybė juoko, net turi sustot atilsio, kad nuo dviračių nenukristų.

Ponioms burbeklėms toji atrakcija – nauja tema pastaboms išlieti. Taip ir anaip liežuviais vainoja nesusitupėjusį gimdytoją.

Ponia nuo gretimo staliuko neištveria tokių valdininkių opumo ir mestelėja repliką: kai savivaldybė kasdien leisdavo muziką, kai savaitgaliais aplink aikštę esančius gyvenamuosius namus kartkartėm drebina abejotino meninio lygio koncertai, kai popsas iki vėlumos sprogdina ausis, tai viskas gerai? O mat vaikų linksmybės trukdo?!

Anos į diskusijas su nepažįstamąja nesileidžia, rūgščiom minom ragina viena kitą greičiau kilti.

Iš nueinančiųjų girdžiu, kad žmonės visai suįžūlėjo, klausosi ausis ištempę, galima sakyti, valstybės tarnautojas seka.