„Darbo dienomis triūsiu šachtoje, o savaitgaliais visada ateinu nemokamai padirbėti į kavinę, kaip ir daug kas iš kaimo. Mes juk gaminame maistą kariams. Nufotografuokite mane su aplankyti atėjusia anūke, kol nebuvo nėščia, ji kavinei irgi talkino, dabar turi kitų rūpesčių – vyrą fronte sužeidė“, – kalbėjo 63 metų Antonina Nesterenko.

Ši moteris buvo viena iš septynių Dmitrivkos kaimo gyventojų, tą popietę atėjusių padėti ruošti maistą kariams legendine tapusioje kavinėje „Čumacki Šliach“ („Paukščių takas“).

Kaimas yra 100 kilometrų nuo Dnipro ir 80 kilometrų nuo fronto mūšių apimto Pokrovsko, o kavinė įsikūrusi prie pat kelio, tad prie jos sustoja daugybė karių.

Nemokamo frontininkų maitinimo idėja kilo 53 metų Anatolijui Bilovolui, mat šis buvo girdėjęs senelės pasakojimą, kaip ši su kaimynėmis Antrojo pasaulinio karo metu kepė bandeles kariams. Dvejais metais jaunesnei žmonai Natalijai idėja patiko, ir ši sugebėjo pagalbon prikviesti 120 gimto Dmitrivkos bei kelių aplinkinių kaimų pagalbininkių.

Nusprendė nebėgti

„Buvo antra karo diena, aplink didelis chaosas – iš ten, kur kilo mūšiai, paniškai bėgo civiliai, o link fronto ėmė lėkti karių mašinos. Niekas nežinojom, kiek ilgai vyks karas ir kaip viskas pasisuks, tačiau su žmona nutarėm, kad liksim čia. Į kavinę ir parduotuvę buvom sudėję visas santaupas, patys viską nuo nulio pastatėm, tad nutarėm – nebėgsim, bet dirbsim frontui“, – kalbėjo Anatolijus.

Iš pradžių manė, kad bandelių kepimas bus papildoma veikla kavinei, tačiau vis didėjantis pabėgėlių bei karių srautas planus pakoregavo.

Populiariausi – barščiai

„Viskas išsirutuliojo savaime. Kai sustojo pirmas autobusas su kariais, skubančiais į frontą, ir mes pakvietėme į vidų nemokamos arbatos bei bandelių, vienas vaikinukas netikėtai paklausė, ar neturim barščių. Buvom išsivirę pietums šeimai bei darbuotojams, tad sušukau, kad išneštų katilą į lauką, o tada ir kiti kariai ėmė prašyti barščių“, – prisiminė Natalija.

Paskui stalus sustatė lauke ir ant laužo ėmė virti barščius, prie jų tradiciškai patiekė lašinių, česnako ir raugintų agurkėlių. Pirmomis karo savaitėmis per parą pamaitindavo net pusketvirto tūkstančio žmonių, o sriubą be perstojo virė 60 litrų katile ir per parą išdalindavo net 600 litrų barščių.

Baimės nejaučia

Kai Natalijos paklausiau, ar nebijo, kad rusai raketą gali specialiai nutaikyti į jų kavinę, nes jau kelis kartus susprogdino užeigas, kur rinkosi daug karių, moteris atsakė nebijanti.

„Talkininkėms trečius metus kartoju – ten, kur aš, ten karo nėra. Ir dar sakau – mūsų darbas apsaugos kaimą nuo okupacijos. Ukrainoje niekur dabar nėra visiškai saugu, tačiau negalim leisti baimei nugalėti. Jei mes išsigąsim ir užsidarysim, tai kokią žinią perduosim kariams? Būna, kad jaučiuosi pervargusi, tačiau karių padėkos atgaivina jėgas, be to, vis pagalvoju – gal ir fronte esantį mano 31 metų sūnų kažkas panašiai pamaitins“, – kalbėjo Natalija.

Maitina veltui

Viename kaime augę sutuoktiniai buvo pažįstami nuo vaikystės, tačiau draugauti ėmė Anatolijui grįžus iš armijos ir įsidarbinus šalia esančioje anglių kasykloje, kur kokybės kontroliere dirbo Natalija. Gimus trims vaikams Anatolijus nusprendė imtis verslo ir prie greitkelio pastatė kavinę su parduotuve bei pokylių sale.

„Gyvenom taupiai, nes viską investavome į verslo plėtrą. Taupiai sukamės ir dabar, išsilaikom vien iš nedidelės parduotuvės pelno, nes kavinėje maitiname veltui“, – pasakojo Anatolijus.

Vyrui apmaudu, kad tiek vietos valdžia, tiek vyriausybė ignoruoja jų prašymą kompensuoti išlaidas elektrai.

Aukojančių mažėja

Kavinei aukoti galima įmetant pinigų į stiklainį, esantį šalia pietų stalo, ar pervedimu į socialiniuose tinkluose skelbiamą sąskaitą. Produktus maisto gamybai suveža aplinkinių kaimų gyventojai bei žmonės iš visos šalies, atsiunčiantys jį paštu.

„Kol kas produktų dar užtenka, tačiau veža ir aukoja vis mažiau. Trimis pamainomis triūsiančių talkininkių irgi sumažėjo nuo 120 iki šimto, nes vienos pavargo, kitos persikėlė į saugesnį regioną, trečios susirado apmokamą darbą“, – pasakojo Anatolijus.

„Kavinėjė norėjome įrengti dušinę kariams. Trečią kartą atgabeno pirtį ant ratų, ji stovi kitoje gatvės pusėje“, – parodė Anatolijus.

Mums bekalbant į kavinę įėjo išsimaudžiusi pirtyje kariūnė, psichologė Viktorija. Iš Sumų regiono kilusi mergina iki karo dirbo mokykloje, vyrui savanoriu išskubėjus į frontą tėvynės ginti po pusmečio išvyko ir ji.

„Niekada nepravažiuoju čia nesustojusi ir neapsikabinusi su darbuotojomis, o kai atvežė pirtį, stengiuosi ir išsimaudyti, nes pačioje pafrontėje tokia galimybė pasitaiko retai“, – kalbėjo mergina.

Sulaukia pagyrų

Kavinę gyrė ir pietus tuo metu valgę savanoriai iš Jungtinės Karalystės bei Belgijos, prašę jų dėl tam tikrų sumetimų nefotografuoti. To nepabijojo 54-osios brigados vyresnysis seržantas Oleksandras Usas, fronte kovojantis nuo 2014 metų.

Vyras prieš karą turėjo pelningą transporto įmonę Kyjive, tačiau nusprendė, kad tėvynės gynimas yra svarbiau. Kvietė atvykti į jų dislokacijos vietą, žadėjo parodyti slaptą skraidyklių gamybos cechą bei savadarbę mobilią raketų paleidimo sistemą.

Vadina tarnyba tėvynei

Barščius valgę du kitos brigados kariai nepasisakė, į kokį fronto ruožą vyksta, tačiau nepaprastai gyrė „mamos barščius“.

Bulves virtuvėje skutanti 49 metų Julia Sera prisipažino, kad tą dieną pirmą kartą talkino kavinėje, bet sakė, kad nuo šiol ateis dažnai padėti. Mat prieš kelias savaites į armiją pašaukė šachtoje dirbusį jos vyrą Jurą, tad tokiu būdu nori prisidėti prie pergalės.

67 metų Marina Ustimenko kavinėje talkino jau trečią mėnesį. Moteris tą rytą atvežė savo darže užaugintų pomidorų ir paprikų. Visi trijų dukrų vyrai kariauja fronte, vienas Kurske buvo sužeistas, dabar guli ligoninėje, o kitoje ligoninėje guli gimdyti turinti jo žmona. Kariauja ir dar trys giminaičiai.

61 metų Olia Morkovceva kavinėje talkina trečius metus, iš pradžių viską darė, o dabar vien kepa bandeles. Moteris sako pavargstanti ir fiziškai, ir moraliai, nes renka iš kaimynų ir bičiulių paramą kavinei, tačiau jos mažėja.

„Tai ne darbas, bet tarnyba tėvynei. Vieni iš užsieniečių, kurie nuolat mus šelpia, yra lietuviai. Prieš savaitę pilną mašiną bulvių ir kitokių daržovių atvežė Mindaugas, prieš tai su dovanom užsuko 83 metų buvęs kariškis, o šiaip dažniausiai aplanko savanorė vardu Marija. Kartą kelios jūsų savanorių organizacijos net surengė pasitarimą pas mus. Perduokit padėką Lietuvai už paramą, to nepamiršim“, – atsisveikindama pasakė Natalija Bilovola.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Kavinės idėja gimė A.Bilovolui.

2. N.Bilovol su J.Sera bei M.Ustimenko darbuojasi kavinės virtuvėje.

3. J.Sera kavinėje talkino pirmą dieną, bet žadėjo nuolat padėti.

4. T.Kumackaja bandeles kepa nuo antros karo dienos.

5. A.Nesterenko su anūke Tania, slaugančia sužeistą vyrą.

6. Pasistiprinę visų pamėgtais barščiais šie kariai išskubės į mūšio lauką.

E.Butrimo nuotraukos