Dar vis plaukia padėkos
„Per „Širvynę“ tarsi ir nevyksta nieko ypatinga, bet visuomet būna labai gera. Net liūčiai pliaupiant žmonės nesiskirsto, priešingai, šoka basi ar su guminiais batais. Jeigu nelyja, ant žolės sutūpę vaikai piešia arba netoliese dūksta. Giminės, pažįstami sveikinasi, glėbesčiuojasi, aplanko kapinaites“, – apie Pauliui Širviui skirtą renginį jo tėviškėje – Degučių kaime, šalia Aleksandravėlės, pasakojo naujoji Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė Daiva Vilkickienė.
Net ir praėjus šventei į jos elektroninį paštą dar kurį laiką plaukia padėkos, linkėjimai, feisbuke dalijamasi įspūdžiais ir nuotraukomis.
D.Vilkickienė šypsodamasi tęsė, kad šiemet šventėje su šeima dalyvavęs Virginijus Kacilevičius parašė nesantis joks mistikas, bet vos tik atvyko į Degučių kaimą, pajuto žodžiais sunkiai paaiškinamą šiltą aurą.
Tema – Ukrainai palaikyti
Jau trylika metų, visad rugpjūtį, „Širvynė“ vyksta toje vietoje, kur kadaise stovėjo Širvių sodyba.
Renginio dalyvius pasitinka poeto atvaizdas paminkliniame akmenyje ir 100 berželių, primenančių garsųjį eilėraštį „Aš beržas“.
Atlikėjus nuo saulės ir lietaus saugo šieno žaginys.
Galima svajoti supantis ant Poezijos sūpuoklių, nusifotografuoti prie langinių.
„Kodėl rugpjūčio mėnesį? Todėl, kad Širvys dažniausiai čia atvažiuodavo per rugiapjūtę“, – paaiškino D.Vilkickienė.
Be būrio P.Širvio kūrybos gerbėjų, šventėje kasmet dalyvauja pulkelis profesionalių dainų atlikėjų, aktorių.
Šiemet daugelis vilkėjo geltonais, mėlynais ar žaliais drabužiais. Mat renginys dar turi savo temą, o šiemet ji buvo pasirinkta dėl karo Ukrainoje – „Sveika būk, laisve!“
Pašnekovė aiškino, kad žalia spalva simbolizuoja laisvę ir gyvybę.
„Nespėju su kiekvienu pasisveikinti, kiekvieno pastebėti, bet į akis krito Skemų komanda – ji buvo pasipuošusi šių spalvų apyrankėmis“, – kalbėjo rokiškietė.
Vanduo žliugsėjo batuose
Paprašyta prisiminti, kuriais metais šventė buvo pati įsimintiniausia, D.Vilkickienė atviravo, kad pernai labai nerimavo dėl lietaus. Šiemet irgi lijo.
„Trejus metus liūtys laimino „Širvynę“, bet pernai tiesiog pliaupė. Prisimenu vieną močiutę, klampojusią taku su guminiais batais. Ji sakė, kad niekur kitur, tik pas Širvį, tokiu oru eitų. Svarstėme, ar lietus neišbaidys dalyvių, bet niekas neišsilakstė. O tas jaudulys tik dar labiau sustiprino jausmus“, – prisiminė pašnekovė.
Keisčiausia, kad vos tik renginys pasibaigė – išlindo saulė. Tuomet visi puolė stumti įklimpusių automobilių.
Vienais metais taisant žaginį po šienu nebuvo paklota plėvelė, tad vanduo ėmė lašėti atlikėjams ant galvų.
Organizatorės juos saugojo laikydamos skėčius.
„Tuomet permirkau iki paskutinio siūlo. Einant vanduo žliugsėjo batuose“, – juokėsi pašnekovė.
Nesvarbu, ar būna liūdna, ar linksma, ji retsykiais nuvažiuoja į tą vietą – vaikšto, mąsto, paskęsta savo mintyse ir prisiminimuose.
Eilėraštį – užsikirsdamas iš jaudulio
Paklausta, ar kas metai organizuodama „Širvynę“ dar labiau pamilo P.Širvį, D.Vilkickienė sakė visuomet jį turėjusi savo širdyje, kaip ir kitus kraštiečius, pavyzdžiui, Eleną Mezginaitę ar Matildą Olkinaitę.
Iš Rokiškio rajono yra kilusių nemažai kūrėjų, ir kiekvienas tampa tau brangus, kai imi gilintis į jų darbus ir gyvenimą.
P.Širvio likimas buvo nelengvas ir banguotas, bet poetas žmones patraukdavo talentu ir paprastumu.
D.Vilkickienė prisiminė Rimanto Šavelio pasakojimą, kai į jo vestuves atvažiavo pulkelis poetų, tarp jų – ir P.Širvys prastu kostiumėliu. Rašytojo motina nustebo, negi tas jaunuolis taip pat poetas, juk labiau panašus į valkatą.
Bet susėdus prie stalų žmonės paprašė P.Širvio paskaityti kokį nors savo eilėraštį. Jis atsistojo ir jaudindamasis bei užsikirsdamas ėmė deklamuoti apie lietuvišką beržą. R.Šavelis atsisuko ir pamatė tarpduryje stovinčią savo motiną su ašaromis akyse.
Mylėjo su ydomis ir trūkumais
Šventės sumanytoja ir viena iš organizatorių Aleksandravėlės miestelio bibliotekininkė Alma Mekšėnienė pratęsė, kad vietos gyventojai labai myli P.Širvį ir nuoširdžiai didžiuojasi, kad turi jam skirtą šventę.
Ir kaip vadinti – sutapimu ar stebuklu, kad vos tik korespondentai su A.Mekšėniene ir kitais pašnekovais: Mariumi Tavoru, Vita Jonėniene, Genovaite Šajaukiene ir Marija Sinkevičiene – atvyko į „Širvynės“ vietą, ėmė kapsėti lietaus lašai.
„Apie Širvį pasakojama daugybė įvairių istorijų. Per „Širvynę“ nuskambėjo ir tokia frazė, kad Širvys pylė, tai ir per „Širvynę“ pila. Nepaisant jo ydų ir trūkumų, visi apie jį atsiliepia tik geru žodžiu“, – patikino A.Mekšėnienė.
Moteris šypsojosi, kad šventę rengiant – tik paprašyk žmonių pagalbos, nė vienas dar nėra atsakęs.
Prieš sodinant berželius kaime gyvenantį ir arklį, vardu Laputė, laikantį vyriškį ji paprašė atvažiuoti į talką. Jis atsakė, kad dėl P.Širvio – visada.
Tikėjosi šventės iki nakties
„Kai tik pradėjome tvarkyti šią vietą, tebuvo 7 beržai, apžėlusi pieva ir takelis. Ir va kaip šventę užauginome – kraštiečiai suvažiuoja iš įvairių miestų, ir ne tik kraštiečiai“, – pasidžiaugė A.Mekšėnienė.
Kurį laiką „Širvynė“ prasidėdavo vakare, dar renginiui nepasibaigus sutemdavo. Bet šiemet pradžia buvo po pietų.
„Šventė baigėsi, mes paskutiniai tvarkomės, ateina dvi moterys ir klausia, ar ruošiamės „Širvynei“. Sakau: „Ne, jau baigėsi, argi nematėt, kada pradžia?“ Sako žinojusios, bet manė, kad vyks iki nakties“, – stebėjosi A.Mekšėnienė.
Ji moterims tik tarstelėjo, kad žmones sukvietus pusei paros juos dukart reikėtų pamaitinti.
Svečiai vaišinami žolelių arbata ir žuviene, nes, pagal pasakojimus, į Degučius atvykdavęs P.Širvys prašydavo išvirti jam sriubos.
Kaimas plyšdavo nuo dainų
Netoliese gyvenanti Veronika Širvytė-Viršylienė, poeto giminaitė, labiau prisimena kitus dalykus.
P.Širvys jai buvo antros eilės dėdė, ne kartą yra viešėjęs šiuose namuose.
„Žadėdavo sukurti eilėraštį, o, būdavo, išeina pas kaimynus ir – negrįžta“, – prisiminė.
Ir nors vyrui koją kišo alkoholis, bet buvo visų mylimas.
„Paulius neskirstydavo žmonių į biednus ir bagotus... Visi jam buvo lygūs“, – patikino.
Turėjo gerą balsą, galbūt todėl buvo merginų numylėtinis. Netoliese gyveno garsieji Žukliai, kai visi susitikdavo, kaimas plyšdavo nuo jų dainų.
Jau kelinti metai po „Širvynės“ moters giminaičiai ir seni pažįstami susirenka jos sodyboje.
Filmą apie Aleksandravėlę žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Atvažiavai į „Širvynę“ Degučių kaime – būk viskam pasiruošęs, net ir šokiams.
2. P.Širvio kūrybos gerbėjams niekas nesukliudo atvykti į renginį – nei lietus, nei sveikata, nei laiko trūkumas.
3. Dalyviai neliks alkani – žuvienė jau kunkuliuoja puode.
4. Tai bent smagumėlis jaunimui – laužas!
5. M.Sinkevičienė, V.Jonėnienė, G.Šajaukienė, A.Mekšėnienė, M.Tavoras lietaus lašus pasitiko iškeltomis iš džiaugsmo rankomis. A.Švelnos nuotr.
6. Poetui P.Širviui skirta šventė Degučių kaime vyksta daugiau nei dešimtmetį, bet dalyvių pulkas nemažėja.
7. Per „Širvynę“ piešia ir suaugusieji, ir vaikai – kaip moka ir kaip nori.
8. Kai renginys įdomus, jo stebėti netrukdo ant stalo sudėti įvairūs daiktai.
9. A.Mekšėnienės (kairėje) ir D.Vilkickienės manymu, per „Širvynę“ dažniausiai pasipilantis lietus – tai poeto džiaugsmo ašaros, kad jis – nepamirštas.
Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos ir feisbuko nuotraukos
