Dangun – paukščio figūrėlė
Visi mes būsime paukštukais, išskrisiančiais į amžinąjį miestą. Apie tai byloja vienos iš Pasvalio menininkų klubo „Rats“ narių – Aidos Aurelijos Garastaitės – nuotraukos.
„Rats“ nariai šiuo metu savo darbus – skulptūras, keramiką, nuotraukas, tapybą, grafiką – rodo Pasvalio krašto muziejuje. Šiemet dalyvauja 13 autorių.
A.Garastaitė išskirtinė ne tiktai tuo, kad vienintelė parodai pateikė nuotraukas, bet ir tuo, kad jos darbai – labai asmeniški, persmelkti meile motinai.
Vienoje nuotraukoje mama – besišypsanti, kitose liūdnesnė, žvelgianti pro langą, kažką mąstanti saulėlydžio šviesoje. Yra nuotrauka ir be mamos, joje – amžinuoju miestu vadinamos Romos stogai ir dangun kylanti paukščio figūrėlė.
O dar vienas darbas – su siužetu, kurį gali papasakoti tik pati autorė.
A.Garastaitei geriausios nuotraukos atrodo tos, kuriose ji randa tai, ko nepastebėjo fotografuodama. Taip nutiko ir šįkart.
„Fotografavau prieš 42 metus. Pirmame kadre mama sėdi ant sofos, ji – su akiniais. Kitame – juos jau nusiėmusi. Žinau, kad tąkart ji ėjo iš balkono į virtuvę, buvo labai karšta, o aš sutrukdžiau jai dirbti. Bet svarbiausi yra akiniai“, – intrigavo autorė.
Primins apie artimuosius
A.Garastaitė girdėjo dvi versijas apie šiuos mamos akinius. Kai mama nuėjo į pasimatymą kine, gėdijosi, kad prastai mato. Tamsoje labai tyliai išsitraukė akinius ir paslapčiukais užsidėjo.
Fotografės tėvas jai savaip pasakojo apie šitą nutikimą. Jis pastebėjo, kaip išrinktoji atsargiai išsitraukė akinius, bet jam tai buvo visiškai nesvarbu.
Tad ir parodoje rodomose nuotraukose A.Garastaitės motina akinius nusiima. Bet nuotraukos mamai vis vien nepatiko. Kodėl? Ogi todėl, kad ji nespėjo nusirišti prijuostės.
„Na, taip, darbinėje aplinkoje nelabai norime būti fotografuojami“, – šyptelėjo pašnekovė.
Ji svarstė, kad parodos lankytojai šios istorijos nežino, todėl nuotraukos jiems tiek patiks, kiek primins jų pačių artimuosius ir jų gyvenimo istorijas.
„Kodėl parodai atrinkau šiuos darbus? Taip tiesiog nutiko, nesvarstant, negalvojant. Tarp negatyvų pasitaikė būtent šitie, ir supratau, kokios brangios man šitos nuotraukos. Kai kas baigiasi, o kai kas prasideda – taip jau gyvenime yra“, – kalbėjo autorė.
Turėjo sugalvoti pavadinimus
Iš kolegų darbų A.Garastaitė išskyrė Valdo Pukevičiaus „Cumulus“. Kūrinys jai atrodo netikėtas, kitoks, nei menininkas kuria. Jos akį patraukė ir Aldo Pleirio paukščiai paveiksluose „Anonimas“ bei „Sergėtojai“.
Naujų vėjų parodai suteikia naujas „Rats“ narys Paulius Ramanauskas. Parodoje jo du grafikos darbai: „Dviratininkas“ ir „Delikatesas“.
Autorius šypsojosi, kad savo darbams negalvoja pavadinimų, bet dabar buvo priverstas tai padaryti – kaipgi parodoje atrodytų niekaip neįvardyti darbai?
Jis tylėdamas stebėjo korespondentę, kol šioji, pakreipusi galvą, bandė paveiksle įžiūrėti visą dviratį: vienas ratas, rėmas, skambutis... Na, bet kurgi antras ratas?!
„Šis dviratis – po nelaimės“, – juokėsi vyriškis.
Jam labai įdomu, kaip skirtingai žmonės pamato jo darbus, ką juose įžiūri. Kai nėra pavadinimo, tai nėra ir nuorodų.
Žavi biomechaninis stilius
P.Ramanauskas savo darbus kuria brūkšniuodamas. Pradeda – ir kol pabaigia, mintyse susidėliotas vaizdas pasikeičia kelis kartus.
Bet kai užeina įkvėpimas, brūkšniuoti sėda vos tik grįžęs po darbo muziejuje ar po „Šėltinio“ folkloro ansamblio repeticijų. Savaitės vakarinio darbo paprastai užtenka.
O kartais, būna, nieko nenupiešia ir po pusmetį.
Pašnekovas paatviravo, kad jis vos ne vos pabaigė dailės mokyklą. Jam niekad nepatiko, kad mokiniai įrėminami, ką ir kaip privalo piešti. Jo manymu, pagrindus įgyti būtina, bet po to reikia atsiduoti vaizduotei ir savam pasaulio suvokimui.
P. Ramanauskas žavisi šveicarų menininko Hanso Gigerio darbais. Šis siurrealistas geriausiai žinomas dėl aerografinių vaizdų, kuriuose žmogaus kūno sudėjimas sumaišytas su mašinomis. Toks meno stilius vadinamas „biomechaniniu“.
„Kai dar mokykloje pamačiau Gigerio darbus, supratau, kad noriu kurti ką nors panašaus“, – paaiškino pasvalietis.
O šiuos du darbus parodai atrinko dėl dydžio. Mat paprastai piešia daug mažesnius kūrinius, bet žiūrovams įspūdį padaro didelio formato vaizdas.
Šakomis vaikšto ir karaliai
P.Ramanausko grafika šiek tiek panaši į jo kolegės Agnės Naunikaitės darbus. Šįkart ji parodai pateikė „Žvilgsnį“. Jame taškavimo technika išpiešta voveraitė net pasistiebusi žiūri į margą paukštį.
Kaip visuomet įspūdingas Balys Tuskėnas. Sieną puošia jo trys didžiuliai spalvingi kūriniai: „Įkyrios mintys“, „Šviesoje“, „Turintys paslapčių“.
O ką byloja akys Jurio Baliūno paveiksluose „Pamąstymai“ ir „Permaina“? Tarp jų susiraizgiusiose šakose vaikšto čiurlioniški karaliai.
Kęstutis Krasauskas rodo savo sukurtus eskizus ir medalius.
Arūnas Grušas kūriniuose kalba apie įtampą, virsmą ir apie tai, kad neišpainiojama tai, kas jau susipynę.
Valius Remeika pateikęs „Staigmeną“, o štai Nerutės Čiukšienės keraminių nėrinių su niekuo nesupainiosi.
Kaip įsivaizduoja „Įspūdžius lauktuvėms“, savo kūriniu aplinkiniams pasakoja Diana Augustinienė. Pranui Janulevičiui gražu žydintis krūmas, stiklainyje pamerktos alyvos.
Projektas „Krašto santakos“
Prierašai po nuotraukomis:
1. P.Ramanauskas parodai parinko didžiausius savo darbus – tokie labiau patraukia žiūrovų akį.
2. J.Baliūnas savo darbais kviečia pamąstyti apie permainą.
3. K.Krasauskas parodai pateikė medalius ir eskizus.
4. D.Augustinienė renka savo įspūdžius lauktuvėms.
5. A.Naunikaitė ištaškavo voveraitės žvilgsnį.
6. B.Tuskėno spalvingų paveikslų fone – N.Čiukšienės, A.Grušo, V.Pukevičiaus kūryba.
7. Ši A.Garastaitės nuotrauka byloja, kad visi išskrisime į amžinąjį miestą.
8. P.Janulevičius savo kūrybos mėgėjus šįkart kviečia pasidžiaugti jo nutapytomis vazose pamerktomis alyvomis ir žydinčiu krūmu.
9. A.Pleirio paukščiai turi savo paslaptį, juk ne veltui paveikslų pavadinimai: „Anonimas“ ir „Sergėtojai“.
A.Švelnos nuotraukos
