Mašina kvadratiniais ratais nevažiuos

Ant madų bangos nesisupa

Panevėžietis dizaino architektas Aidas Petrauskas nuolat kursuoja tarp Lietuvos, Vokietijos ir Norvegijos – vyksta ten, kur užsakovai kviečia.

Šiais laikais užsiimančių būsto projektavimu yra apsčiai, bet kviesdami pagalbon panevėžietį dauguma žino, kad antro tokio interjero, kokį jis sukurs, niekur daugiau nepamatysi.

Dizaino specialistas įsiklauso į būsto šeimininkų norus, tačiau tuoj pat pasiūlo ir originalių detalių, o tai erdves paverčia išskirtinėmis.

„Į savo darbą žiūriu šiuolaikiškai, bet ant madų bangos nesistengiu išsilaikyti. Madų tendencijos ateina ir išeina, o gerai ir praktiškai sukurtas interjeras, jei panaudotos kokybiškos medžiagos, moraliai nepasensta“, – šypsodamasis atskleidžia savo populiarumo paslaptį.

Neprigalvoja stulbinamų dalykų

Projektuodamas namų ar įstaigų vidų A.Petrauskas pirmiausia stengiasi būti realistas, neprigalvoja ore kabančių laiptų ar panašių stulbinamų dalykų, nes juos sunku įgyvendinti. Juk automobilis kvadratiniais ratais nevažiuos.

„Svarbiausia – kainos ir kokybės santykis, o paskui estetika“, – nurodo dar vieną taisyklę, kurios laikosi.

Daugelį dalykų, ką siūlo apipavidalindamas būstus, panevėžietis sukuria pats: ant sienų tapo freskas, išpiešia baldus, gamina krosnims vienetinius koklius, interjerams kuria skulptūras ir kitokias vaizduojamojo meno detales.

Kad tiek daug visko sugeba, yra kaltos juvelyrikos studijos – nuo jų ir prasidėjo žygis į menų pasaulį.

Abu lipdė sudėtingiausias pilis

Gyvenimas nuo mažų dienų kreipė būstų įrenginėjimo link. Buvo visai nedidukas, o jau piešdavo kambarių projektus, ūgtelėjęs ir lentynas savo kambariui susikonstravo.

Augo viename kieme su būsimu dailininku Ramūnu Grikevičiumi, tad vaikystėje abu lipdė sudėtingiausias pilis.

Betgi studijas pasirinko visai ne tos krypties, o nusekė dėdės juvelyro, tautodailininko Vytauto Petrausko pėdomis ir išvyko į Telšių dailės technikumą studijuoti meninio metalų apdirbimo.

„Telšiuose buvo labai stipri gamybinė bazė, mokslas neatsietas nuo praktikos. Ten išmokau kurti taip, kad menines idėjas būtų įmanoma įgyvendinti, tai padeda visą gyvenimą“, – pasakoja, kad juvelyrikos studijos ugdė kūrybiškumą, bet išmokė neatitrūkti nuo žemės.

Būna, kad užsakovai skundžiasi šiuolaikiais interjero dizaineriais, nes tie pripaišė keistybių, o kaip tai padaryti nepasakė.

„Tai ne apie mane, mano kūryba arčiau gyvenimo, viskas, ką pasiūlau, yra padaroma ir pastatoma“, – šypsosi pašnekovas.

Šv. Jurgį kalė be jokio atilsio

A.Petrauskas linksmai pasakoja apie darbinės karjeros pradžią, kuri niekaip nesisiejo nei su dabartine specialybe, nei su juvelyrika.

Savarankiškai užsidirbti duonos išmovė į pajūrį, Rūdaičiuose su draugu Rolandu Repšiu iš žemės ūkio bendrovės išsinuomojo dirbtuves ir ketino imtis skulptūrų kūrybos.

Bendrovė iškėlė sąlygą – už patalpų nuomą pradedantys menininkai Vasario 16-osios proga miesteliui turi sukurti Šv. Jurgio skulptūrą. Tam reikalui davė net tikrą arklį, kad miestiečiai prieš akis turėtų gyvą modelį.

Vyrams kūryba puikiai sekėsi, Šv. Jurgį ant žirgo nesunkiai nulipdė ir ketino jį Taline išlieti iš bronzos. Nuvažiavus pas estus tartis dėl užsakymo paaiškėjo, jog nieko nebus – tuo metu jie Kaunui liejo Vytauto Didžiojo skulptūrą.

„O jau buvo sausis, iš Talino grįžom nusiminę. Ką daryti? Draugas sako, gal iškalkim iš granito? Jauni ir neturintys patirties, bet entuziazmo pilni: kas čia yra, iškalsim“, – juokiasi prisiminęs aną užmojį.

Pasisamdė kraną, tas iš laukų atvežė 16 tonų sveriantį akmenį, vyrai jį perskėlė perpus, vieną pusę įbogino į dirbtuvę ir iš lietuviško granito ėmė kalti skulptūrą.

Terminui spaudžiant dirbo po 18 valandų per parą.

„Buvo iššūkis ir pamoka visam gyvenimui, kad įmanoma padaryti ir neįmanomus dalykus“, – sako.

Ironizuoja, kad jei būtų lieję bronzinę, metalų vagys gal ją būtų nugvelbę, o akmeninė Rūdaičiuose ir dabar stovi.

Užsakovai kilnoja antakius

Trumpai pasiblaškęs A.Petrauskas visgi ėmėsi jam mieliausios kūrybinės veiklos – pradėjo projektuoti interjerus.

Pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį interjerų architektų paklausa jau buvo, bet nebuvo tos srities kultūros, visi viską „mokėjo“ patys, specialistas užsakovams nuolat turėjo įrodinėti pasiūlyto sprendimo naudingumą ir vertingumą.

„Tie „visamoksliai“ dizainerių ir nesamdė, specialistų reikėjo tiems, kurie namus pradėjo statytis ne ūkiniu būdu“, – pasakoja, kad vietą po saule teko išsikovoti.

Anuomet nekilnojamasis turtas buvo lyg stebuklas, nusikračius sovietų ir grįžus teisei pirkti butus bei namus, žmonės su dideliu džiaugsmu ėmė įsigytus būstus puošti. Informacijos, kaip tą daryti, buvo mažai, elgėsi, kaip kurio fantazija ir lėšos leido. Išdažyti kambarius skirtingom spalvom irgi buvo šiokia tokia naujovė.

Kas samdė dizainerį, prašė jo ne tik funkcionalių, bet ir originalių sprendimų.

A.Petrauskas rodo vieną iš ankstesnių darbų: jo projektuotas židinys pasviręs, o priekio dalis „apsiūta“ varine plokšte.

Tokio interjero akcento daugiau niekur nėra, sprendimas neišėjo iš mados.

Anuomet jis pasiūlė ir mūsų šalyje dar nematytą naujovę – projektavo į viršų pakeltus ir prie sienų pritvirtintus bekojus baldus. Jie gerai atrodo ir patogūs valant grindis.

„Pagrindinis mano darbas ne sukurti gražų interjerą, o kalbėtis su užsakovu ir išsiaiškinti visus lūkesčius, jų norų niuansus. Nieko neprojektuoju, kol smulkiai neaptariam. Vieniems reikia individualiai kurtų baldų, kiti nori, kad parinkčiau iš esamų, važiuoju išrinkti šviestuvų ir plytelių, dangų atspalvių“, – pasakoja apie kūrybinę virtuvę.

Dvarui sukūrė freskas

Ar užsakovai lietuviai, ar užsieniečiai, dabar didelio skirtumo nėra, bet kartą iš norvegų gavęs užsakymą išbandė save ir kaip tapytojas.

„Tapiau jiems ant durų visokias scenas iš medžioklių ir iš trolių gyvenimo. Trolis jų – nacionalinis personažas“, – prisimena smagią patirtį.

Tiems patiems užsakovams panevėžietis jų rąstiniam namui projektavo krosnis, kurioms kūrė autorinius koklius.

Raudonus ir tamsiai mėlynus koklius su norvegiškais ornamentais pagamino Dvarčionių keramikos įmonė.

Vieno dvaro Vokietijoje savininkai irgi prašė panevėžiečio paslaugų. Atnaujinant interjerą ten taip pat teko tapyti, tik šįkart ant sienų kurti freskas. Dar dvarininkai pageidavo ir prabangaus, marmuru dekoruoto židinio.

Įamžino panevėžietį aktorių

Pasak pašnekovo, kartais reikia visai nedaug, kad eilinis baldas virstų išskirtiniu. Čia svarbiausia gera idėja.

„Baldų kojeles išliejau iš bronzos“, – sako, kaip kuklius daiktus pavertė prašmatniais.

Po pasaulį gerokai pasižvalgęs ūkininkas iš Panevėžio rajono įrenginėdamas naujus namus dizaineriui nurodė, kad jame būtinai turi būti kolonos.

Kurdamas būstui individualius masyvius ąžuolinius baldus dizaineris prie jų priderino ir iš ąžuolo išskaptuotas, tautiniais ornamentais puoštas kolonas.

Vilniuje esančio restorano šeimininkai dizainerio paprašė sukurti XIX amžiaus intelektualaus plevėsos skulptūrą, išskirtine figūra norėjo papuošti erdvę prie įėjimo.

„Paprašiau papozuoti panevėžiečio aktoriaus Andriaus Povilausko. Dabar jis, bronzinis, lankytojų atpažįstamas, pasitinka restorano svečius. Merginos skulptūrai šoka ant kaklo, tad kai kurios vietos jau nutrintos iki blizgėjimo“, – džiaugiasi savo kūrinio populiarumu.

Grindis išklojo akmenų takais

Svetimam pažiūrėti, kaip atrodo A.Petrausko įrengti namai, praktiškai nėra galimybės, šeimininkai saugo privatumą. Tačiau Panevėžyje ir sostinėje yra vietų, kur smalsieji gali lengvai patekti.

Viename pirčių komplekse vaizdas išties įspūdingas. Didžiuliai baltų ženklai ant sienų sufleruoja, kur eiti, nusileidus siaurais laiptais grindys virsta akmeniniais takais.

Darbuotojos stalas – ant milžiniškų riedulių pritvirtintas storo stiklo lakštas.

Čia pat platūs mediniai suolai klientui prisėsti, jie aptakių formų, tarsi per amžius vandens nugludinti. Kambaryje poilsiui suprojektuotos milžiniškos medinės lovos su šieno čiužiniais.

Akmenis po kojom dizaineris suklojo ne šiaip sau, einant basomis jie masažuoja.

Pušaloto gatvėje esančioje firmoje galima pasmalsauti, kaip dizaineris suvaldo stiklą. Ten pat galima apžiūrėti ir kaip atrodo dar neišpopuliarėjusios kiliminės plytelės vietoj įprastesnių grindų dangų.

Plastikinės gėlės pavertė niekais

Laikai, kai dėl kiekvienos idėjos tekdavo su užsakovais kariauti, jau praeityje.

„Dabar yra galimybė rinktis užsakovą, imuosi darbo tik tuomet, kai jaučiu, kad susitarsim ir vieni kitus suprasim“, – sako.

Nors ir dabar dar pasitaiko nuviliančių atvejų.

„Turėjau rimtą darbą, reikėjo labai smarkiai pasukti galvą, kaip suvaldyti sudėtingą erdvę. Šiaip ne taip pavyko, džiaugiausi rezultatu. Kai atvažiavau po mėnesio, įėjau į svetainę ir kojas pakirto! Priekyje pūpsojo du didžiuliai vazonai plastikinių gėlių. Žinoma, žmonės turi teisę gyventi kaip nori, kaip jiems gražu, bet kam tada samdyti būsto įrengimo profesionalą?“ – prisimena akibrokštą.

Ne visur vienodai vertinamos interjero architekto paslaugos. Biržuose ir Pasvalyje ne kartą girdėjęs replikų, jog dizaino kūrimas – joks darbas. Kuo arčiau Vilniaus, tuo rimčiau į tą profesiją žiūrima.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Panevėžietis dizaineris viename Vilniaus restorane įkurdino originalų savo kūrinį – bronzinę aktoriaus A.Povilausko skulptūrą.

2. Etno SPA centre lankytojų malonumui sukurta akmeninė vonia.

3. Į pirčių kompleksą dizaineris sudėjo akmenines grindis, o medžio baldai neturi kampų.

4. Sienų freskas A.Petrauskas sukūrė dvarui Vokietijoje.

5. Panevėžio rajono ūkininkui dizaineris pasiūlė erdvę papuošti ąžuolinėmis raižytomis kolonomis.

6. ir 7. Raudonai dažytas ir piešiniais papuoštas duris dizaineris kurė norvegams.

8. Klientus pasitinkančių darbuotojų stalus laiko lauko akmenys.

9. ETNO SPA maudynių kampelyje dizaineris sugalvojo pastatyti medines vonias.

10. Prieš daug metų dizaineris sukūrė vario plokšte „apsiūtą“ židinį.

11. Šiai krosniai kokliai taip pat buvo pagaminti Lietuvoje.

12. Norvegams suprojektavęs židinį A.Petrauskas koklius užsakė Dvarčionių keramikos įmonėje.

13. Štai taip dizaineris A.Petrauskas puošė norvegų sodybos išorę.

14. Taip atrodo poilsio zona ETNO SPA pirčių komplekso centre.

15. Didingai atrodantį marmurinį židinį, puoštą vario skulptūromis, panevėžietis kūrė dvarui Vokietijoje.

A.Švelnos ir asmeninio archyvo nuotraukos