Turi išeiginę ir kasdienę lazdas
Privačiame mūrinuke gyvenančią šimtametę Barborą Kazėnienę prieš pietus išvystame kiemo sūpynėse. Vaismedžių pavėsyje atsirėmusi į pagalvėles, ji mėgaujasi visu tuo, kas žydi ir vaisius nokina.
„Vasara man pats geriausias laikas, kasdien einu tarp žalumos pasėdėti“, – sako.
Ji nesutinka, kad sėsčiau greta ir kalbėtumėmės, svečius būtinai nori vestis į vidų, svetainėn, kaip pridera.
Nuo sūpynių kyla pasiramsčiuodama lazda ir aukštom gėlėm apaugusiu takeliu skuba link durų. Prie slenksčio susizgrimba, kad ne su ta lazda kieman buvo išėjusi. Linksmai aiškina, jog šioji, kur rankoje, gražiom vyšninėm gėlytėm dekoruota, yra išeiginė, o ta, kur prie laiptelių turėklo kabo, paprasto lygaus medžio, kasdienė.
Dideliame inde prie namo kampo sumerktos kelios prašmatnios puokštės. Jas moteris iš artimųjų gavo per šimtmečio jubiliejų.
„Maniau, ta proga giminaičiai suvažiuos pas mane į namus, bet ne, jie man puotą „Žaros“ restorane ištaisė“, – pasidžiaugia jubiliatė.
Laimė, kad turi kantrybės
„Prieš pora metų aš dar darže ropinėjau, o dabar jau tam jėgų nebeturiu, visame kame anūkas Antanas gelbsti“, – mosteli į iš lauko ją atlydėjusį tvirtą pusamžį vyrą.
Meiliai jį pavadina savo angelu. Anūkas su šeima gyvena Vilniuje, bet dabar viena koja ir Panevėžyje.
„Labai džiaugiuosi, kad jam kantrybės yra, ir bijau, kad tik manęs nepaliktų. Jam dar tik 52 metai, argi jaunimui sėdėt su babulka, bite zirziančia? Juk būna, kad ir susipykstam“, – prisipažįsta.
Bet neslepia – su Antanu ją sieja itin šiltas ryšys.
„Aš jį nuo mažumės auginau“, – tarsteli.
Gydytoja dirbusi dukra susilaukė penkių atžalų. Negalėjo ilgam eiti motinystės atostogų, nes būtų tekę vis iš naujo laikyti atestacijas.
„Visus penkis čia ir atsivežiau“, – šypsosi.
Nutaikiusi išsprunka pasidarbuoti
Senolė šypsodamasi pasakoja, dėl ko su mylimu anūku nesutaria: kaskart atvažiavęs prikiša pilną šaldytuvą maisto, o ji, apžiūrėjusi pirkinius, nesusilaiko nepapriekaištavusi, kad be to ar ano buvo galima apsieiti, kam be reikalo išlaidavo, kam ją lepina.
„Žinau, kad jaunoji karta dabar kitaip gyvena, kitokie jų norai ir galimybės, o aš, kaip nuo jaunumės įpratusi, viską taupau“, – sako.
Kai tik anūkas išeina į parduotuvę, ji, pasinaudojusi proga, skuba kieman ir bando vieną kitą piktžolę iš gėlynų išrauti.
„Pomidorus tai jis pasodino, bet šiaip lauko darbų nemėgsta. Pasakė: jei norės, tai augs. O aš negaliu žiūrėt, kai pamatau piktžoles lendant“, – kalba šimtametė.
Jei anūkas užklumpa besidarbuojančią, labai pyksta, klausia, ar vėl greitąją reiks kviesti?
„Dėl to labiausiai ir pykstamės“, – dūsauja pašnekovė.
Teisinasi, kad anūką užrūstina ne iš pikto, tiesiog nemoka sėdėti be darbo.
Namus palikti dar nėra reikalo
Anūkų moteris turi net septynis, jie jau padovanojo 11 proanūkių.
Didžioji dalis giminės gyvena Vilniuje. Kai dukroms pasidejavo, kodėl gi jos po mokslų į gimtąjį Panevėžį negrįžo, šios atsakė klausimu: „O kodėl gi mama pas jas į sostinę neatsikraustė?“
Jaunimas senolę ne kartą kvietė.
„Na jau ne. Pasakiau, kad iš savo gūžtelės mane išneš tik dėžutėje“, – šypsosi.
Ji mano, kad kraustytis pas artimuosius dar nėra jokios būtinybės.
Taip gerai, kaip dabar, niekad negyveno
Kokia ilgaamžiškumo paslaptis? Iš dalies – genų nuopelnas. Mama mirė perkopusi 90 metų ribą, o prieš pusantrų metų Anapilin palydėtai seseriai iki šimto stigo tik pusmečio.
B.Kazėnienė niekad gyvenime nesilaikė jokių dietų. Pats likimas taip buvo patvarkęs, kad vaikystėje ir jaunystėje negyveno pritekliuje, tad valgė tai, kas kaime ant stalo buvo: bulves, duoną, pieną.
„Tėvelis anksti mirė, mama viena mus, 9 vaikus, augino. Parleki iš lauko, čiumpi duonos kampą, užgeri savos karvės pienu ir ko daugiau reikia? Kai su vyru savo gyvenimą kūrėm, irgi teko kiekvieną kapeiką taupyti. Kol jis tremtyje kalėjo, viena dukras auginau. Būdavo rytų, kai nėra ką valgyt, geresnį kąsnį vaikams atiduodu, o pati pasidažau į druską žalią pomidorą – ir gyva. Kai vyras grįžo, stengėmės iš paskutinio, labai sunkiai šitą namą statėmės, nebuvo iš ko maistu lepintis“, – pasakoja ir prideda, kad taip gerai, sočiai ir nieko nestokojant kaip dabar, ji niekad negyveno.
Mėgaujasi viskuo, kuo tik nori
Pusryčiams B.Kazėnienė dažniausiai valgo avižų arba grikių košes. Kai nori, ir riekę duonos su sviestu bei sūriu sukerta, paįvairinimui kiaušinį išsiverda. Būtinai pasilepina kava.
Anksčiau kavos negėrė, nes jos paprasčiausiai neturėjo.
„Dabar be kavos negaliu, perdien susiurbčioju ne vieną puoduką“, – sako.
Pietūs neapsieina be barščių, verdamų iš jautienos kaulų sultinio. Būtent kaulų, o ne mėsos gabalo. Į sriubą deda daržovių iš savo kiemo: morką, kopūstą, burokėlį, žalumynų.
Gardumynai – uogos ir vaisiai iš savo daržiuko, jų pakanka.
Stebisi, kai spaudoje atsirado skelbimas, raginantis gyventojus pasiimti maišelius maisto atliekoms rūšiuoti.
„Aš neturiu jokių atliekų, nes maisto nemėtau“, – sako.
Kas lieka nuo pusryčių ir pietų, ji stengiasi suvalgyti per vakarienę.
Už išvykimą anūkas gavo pylos
Šiokių tokių sveikatos problemų yra, bet šimtametė jų nesureikšmina.
„Anksčiau tulžis išimta, dabar širdis pastreikuoja, dar kraujo-spūdis... Kai šilta, man gerai, kraujospūdis normalus. Sukyla, kai vėsu. Užtat žiemą turiu normaliai namus šildytis, nes jei tik šalta, aš ligonis“, – pavardija nedideles bėdas.
Ne tik šeimos gydytoja, bet ir šeimynykščiai vaistų gėrimo grafiką pakontroliuoja, mat giminėje yra net 4 medikai: dukra, žentas, anūkas ir proanūkė.
„Anūkas Kaune medicinos mokslus baigė, o dirbt išvažiavo į Norvegiją. Sakau, kaip tu šitaip pašikai? Lietuva tave išmokslino, o dirbi svetur. Jis teisinasi, kad yra plikas basas, nieko neturi, iš lietuviškos algos nėra kaip pragyvent. Tikiuosi, kad vėliau grįš“, – pabaigia viltingai.
Grįžo naktį ir tiesiai į iškilmes
Šimtametės anūkė Milda Goštautaitė yra viena iš nenuilstančių Ukrainos rėmėjų. Visoje šalyje žinoma savanorė humanitarines siuntas gabena tiesiai į frontą, vyksta į ligonines.
Močiutei dėl jos žygių labai skauda širdį, merginai išvažiavus į Ukrainą visada jaučia didelį nerimą.
„Net kalbėt apie tai sunku, ašaros byra. Labai baisu, bet ką padarysi? Kaipgi nesijaudinsi, bet vis tiek reikia padėt, jiems ten dar baisiau. Drebu, kol Mildutė grįžta, prašau saugotis, juk ten, kur ji važiuoja, ištisai bombarduoja. Sakau jai: ar tu supranti, kad vieną gražią dieną gali žūti? O ji man atšauna, kad vienąkart visi mirsim“, – atpasakoja judviejų pokalbius.
Jubiliatė nesitikėjo per kuklią šimtmečio puotą restorane pamatyti ir Mildą, nes toji tuo metu buvo išvykusi pas Ukrainos karius.
„Bet ji spėjo, grįžo naktį – ir tiesiai pas mane“, – netvėrė džiaugsmu pašnekovė.
Paklausta, ar tai jos auklėjimo nuopelnas, jog anūkė tapo savanore, B.Kazėnienė užtikrino, kad jų visa giminė tokia: visi patriotai, visada ištiesiantys pagalbos ranką jos laukiantiems.
„Mums svarbu, kad tik teisinga būtų“, – nurodo, kuo gyvenime vadovaujasi.
Visa giminė kiek gali remia Ukrainą. Tam reikalui labai atsidavusi ir kita anūkė – gydytoja Nijolė Goštautaitė.
B.Kazėnienė tvirta ir savo politinėmis pažiūromis – ji jau konservatorių partijos narė daugybę me-tų, partiečiai ir jubiliejaus proga skubėjo jos sveikinti.
Net švenčiant jubiliejų moters švarkelio atlape buvo įsegtas Lietuvos vėliavos ženklelis.
Naujienas perskaito internete
Moters atmintis – be jokių spragų, su visom detalėm gali atpasakoti vaikystės ir jaunystės įvykius, lygiai taip pat spalvingai diskutuoja ir apie šiandienos aktualijas.
„Dabar taip pažengęs gyvenimas, taip viskas įdomu“, – patikina.
Šimtametė seka skaudžius Ukrainos įvykius, jaudinasi dėl okupantų žudomos tautos.
„Mano mama sakydavo: jei Dievas nepadeda, tai nepadeda. Bet aš manau, jei Dievas yra, Putinas, per kurį šitiek žmonių žūsta, turėtų prieiti galą“, – prognozuoja.
Apgailestauja, kad suprastėjo regėjimas, laikraščius dabar skaito tik su didinamuoju stiklu. Gelbsti kompiuteris, juo dirbant galima kiek nori pasididinti šriftą, tad naujausias žinias randa internete.
Apdarus perkasi tik pati
Pašnekovė pasipuošusi gražiu veliūriniu sportiniu kostiumu. Gal vaikai ar anūkai jos garderobą atnaujino?
„Oi ne, pati turgelyje nusipirkau. Dabartiniame mano amžiuje su treningais patogiausia. Anūkui esu prisakiusi, kad tik nieko nepirktų, reikia man pačiai išsirinkt“, – patikina.
Jaunystėje būtų mėgusi puoštis, tik neturėjo iš ko. Mokėjo skoningus apdarus megzti, dažnai svetimiems mezgė bliuzeles, sukneles, kostiumėlius, megztinius, staltieses, taip durstė galus.
Svetainės stalelis uždengtas vąšeliu nerta staltiese iš anų laikų. Tuo laiku, kai madingos buvo kojinės bėgančiom akim, ji mokėjo labai dailiai tas akis surinkti. Bendradarbės jai sunešdavo krūvas kojinių ir vakarais, suguldžiusi vaikus, už simbolinį atlygį kruopščioji jas taisydavo.
Iš Peteliškių kaimo vargų
B.Kazėnienės, mergautine pavarde Grybaitės, gimtinė yra Peteliškių kaimas Pasvalio rajone. Nedidelį ūkį turėję tėvai buvo susilaukę 15-os vaikų, bet šeši mirė maži.
Prieš dešimtmetį anūkė nupaišė genealoginį medį ir išsiaiškino, kad mažieji mirė kas nuo kokliušo, kas nuo difterito ar skarlatinos.
Barbora šeimoje buvo jauniausia, tėvelį prisimena miglotai, jis mirė jai esant vos pusketvirtų metų. Šeimos galvą liga pasiglemžė netikėtai, brisdamas upeliu pas arklius stiklu įsipjovė koją, į žaizdą papuolė užkratas ir tėtis mirė nuo kraujo užkrėtimo.
„Visi vaikai turėjom darbus, kol maži, tai žabų pririnkti, tai žolės paukščiams pripešti, vėliau mes su sese ganėm karves. Jei kuris prasikalsdavom, mama iš šluotos išsitraukdavo žabelį ir juo užkirsdavo. Visi esam gavę. Dabar, kai matau, kaip šiuolaikiniai tėvai vaikus augina, daug kuo stebiuosi. Tėvams akis drasko, mokytojams akis drasko, visko pertekę, nieko nevertina, nes nežino, ką reiškia pačiam užsidirbti. Kitokiu auklėjimu nesipiktinu, tiesiog dabar kiti laikai“, – kalba senolė.
Trikampiai laiškai tąkart išgelbėjo
Ištekėjo per karą būdama 19-os už septyneriais metais vyresnio mylimojo Kazio Kazėno.
Jį sutiko dar mokydamasi Pasvalio gimnazijoje. Jis, ekonomistas, nuomojosi butuką tame pačiame name, kaip ir ji.
Kadangi vyko karas, visko trūko, mokinė pamokas ruošdavo prie žvakės šviesos. Toji žvakė nebuvo tikra, o pasidaryta iš išskaptuoto buroko, įleistą dagtį užpylus lajumi.
Jaunasis kaimynas turėjo žibalinę lempą ir moksleivei pasiūlė nesigadinti akių, pamokas ruošti jo kambaryje. Užsimezgusi pažintis peraugo į tikrą meilę.
Po vestuvių pora nusikraustė pas vyro tėvus į kaimą ties Pasvalio ir Vaškų valsčių riba. Per Lietuvą ritosi frontas, jaunus vyrus varu varė į sovietų armiją. Šeimos vyrai – sutuoktinis ir du jo broliai nuo armijos slapstėsi, tad sodybą nuolat šukuodavo stribai.
Šeimos vyrai turėjo įsirengę slėptuvę po agrasto krūmu, o jauna pora iš anksto pasirūpinusi įrodymais, esą vyras armijoje.
„Buvom trikampių prisilankstę ir prirašę viens kitam laiškelių, lyg iš tarnybos vietos ir atgal siųstų, laikiau juos po čiužiniu“, – atskleidė gelbėjimosi planą.
Kartą, gavę įspėjimą, kad artinasi stribai, vyrai sulindo į slėptuvę. Įkaušę ruskeliai puolė skriausti moteris, anytą nusivedė į kluoną ir ten žiauriai sumušė, reikalavo pasakyti, kur sūnūs.
Marčią čiupo už plaukų ir tėškė žemėn, į grindis trenkė ir naujagimę.
„Šaukdama čiupau dukrytę, pakėliau čiužinį ir pažėriau jiems trikampius laiškelius, rėkiau, kad mano vyras tarnauja, o kur, jau jiems geriau žinot. Enkavėdistai nebuvo labai išprusę, nesuprato, kad laiškeliai – klastotės“, – pasakoja, kad toji apgaulė tą kartą išgelbėjo gyvybes.
Rado atsišaukimų popierių
Vis dėlto nuo armijos slapstęsis vyras ir jo tėvai bėdos neišvengė. Tada jauna šeima jau gyveno Panevėžyje, nuomojosi namuką Pušaloto gatvėje.
„Su partizanu Čeponiu buvom klasiokai. Tada jis mokėsi kunigų seminarijoje, užvažiavo pas mus ir paliko paketą, sakė, grįždamas pasiims. Jis saugumiečių buvo sekamas, tik išėjo, mus užgriuvo krata. Viską išvartė, net gėles išrovė. Rado paketą, jame – tušti lapai, bet atpažino, kad tai ruošiniai atsišaukimams“, – prisimena dar vieną išgyventą siaubą.
Vyrą suėmė ir išsiuntė 25 metams į Karagandos lagerius, o jo tėvus ištrėmė į Irkutską.
„Aš pasikeičiau pavardę į Grybaitės, kitaip su dukrytėmis būčiau irgi atsidūrusi Sibire“, – aiškina.
Kai tik vyrą areštavo, žmoną išmetė iš darbo. Rasti vietą buvo labai sunku, trukdė „dėmė“ biografijoje. Šiaip ne taip įsidarbino buhaltere Pieno kombinate, bet atvažiavo tikrinti komisija ir ją bei dar 16 darbuotojų atleido kaip nelojalius sovietinei santvarkai.
Mirus Stalinui vyras grįžo prakalėjęs 7 metus. Gyvenimas prašviesėjo, 7 metus ji dirbo banke, o vėliau net 36 metus – centriniame pašte.
Tragedija atėmė vieną dukterį
Kai gavo sklypą ir pradėjo statytis sau būstą, jau augino dukras Nijolę, Zitą ir Danguolę, ateities perspektyvos atrodė gražios, bet čia vėl tragedija.
Sklypas buvo Tulpių gatvėje. Priešais jau statė daugiabučius, bet gyventojai dar ganė karves, nes toji vieta tada buvo visiškas miesto pakraštys.
Vienuolikmetės Danguolės draugė paprašė padėti perkelti karvę. Mergaitės linksmai nubėgo į ganyklą. Draugė ištraukė iš žemės grandinės kuolą ir vedė gyvulį į dar nenuėstą plotą. Karvė užkliuvo už statybvietėje stirksančio stulpo, nuo kurio tikriausiai karojo pliki elektros laidai. Gyvulį nutrenkė, karvė užvirto ant mažosios šeimininkės. Danguolė pribėgo artyn, manė ištrauksianti draugę, čiupo už geležinės grandinės ir ją taip pat pakirto srovė.
„Kai atbėgau, dukra tebelaikė rankoje ją sudeginusią grandinę“, – neišlaiko neapsiverkusi moteris.
Nutrenktų mergaičių šeimos dar bandė ieškoti kaltininkų, bet skandalas buvo užgniaužtas, jokie teismai neįvyko.
Prierašai po nuotraukomis:
1. B.Kazėnienė su dukromis ir vyru spėjo nusifotografuoti prieš pat jį suimant ir išsiunčiant į lagerius. Nuotr. iš asmeninio albumo
2. Viskuo besidominčiai, pasaulio ir politinius įvykius sekančiai B.Kazėnienei niekad nepritrūksta pokalbių temų su proanūkėmis.
3. Senolė kasdien stengiasi pasivaikščioti po savo sodelį.
4. Saulėtais orais B.Kazėnienė mėgsta pasėdėti kiemo sūpynėse tarp pačios sodintų gėlių.
5. Į vyriausios giminės atstovės gimtadienį Panevėžyje sulėkė visa gausi, draugiška ir vieninga šeima, B.Kazėnienę (sėdi kairėje) tai labai pradžiugino.
6. Per šimtmečio jubiliejų buvo proga nusifotografuoti ir su jauniausia karta – gausiu būriu mylimų proanūkių.
7. Kai anūkas nemato, B.Kazėnienė dar išskuba kieman paravėti gausiai žydinčių gėlynų.
A.Švelnos nuotraukos
