Kur milžino gulėta
Kadaise, žiloje senovėje, kai dar gyveno milžinai, geros širdies milžinas atklydęs į Biržų krašto žemes. Jis buvo didelis lyg kalnas, plaukai jo atrodė lyg krūmai, o ūsai raitęsi lyg gyvatės.
Kur tik tas milžinas ėjęs, žmonės jį sutikdavo stalus nukloję vaišėmis. Kadangi dėl savo dydžio milžinas negalėjo praeiti pro trobų duris, vaišinamas jis būdavo lauke, ten, pabaigęs dienos kelionę, ir atgulė numigti. Kai sodiečiai rytą sukilo, milžino neberado, tačiau kur jis gulėjęs, žemėje pamatė išduobtą plačią juostą. Todėl tą vietą pavadino Juostaviečiais.
Šį pasakojimą apie geraširdį milžiną, jo nakvynę ir paliktus pėdsakus papasakojo Juostaviečių bibliotekininkė Dalija Vėtienė. Dalija – šių kraštų žmogus, čia gimusi, augusi, mokiusis, o po studijų grįžusi gimtinėn džiaugiasi nedideliame kaime turinti darbo. Dirbdama bibliotekininke, ji yra kalbinusi vyresnius šio kaimo žmones, klausinėjusi apie Juostaviečių praeitį, o tai, ką išgirdusi, – surašiusi.
„Galbūt galėjau dar daugiau tų žmonių paklausinėti, dar daugiau medžiagos surinkti. Dabar dauguma šių žmonių mirę, nebenueisi, nebepaklausi, tad kiekvienas jų pasakytas žodis man – aukso vertės“, – pripažįsta bibliotekininkė. O drauge priduria, kad taip jau būna, jog daug ką pradedame tikrai vertinti, kai nebetenkame.
Sumanūs kaimiečiai ėmėsi amato
Apie milžiną Dalijai pasakojo kone visi jos kalbinti senieji, dabar jau mirę Juostaviečių gyventojai, tasai milžinas dažnas ir šių dienų kaimo žmonių pasakojimuose, apie milžiną, kaipo kaimo pradininką, girdėjo ir mažieji Juostaviečių gyventojai.
„Taip pat žinoma, kad Juostaviečių pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1607 metais ir dargi žinoma tiksli paminėjimo diena – balandžio 10-oji“, – pabrėžia bibliotekininkė.
Žinomas neginčytinas faktas, kad baudžiavos laikais Juostaviečiuose būta dešimties kiemų, o kiek žmonių juose gyveno – nesuskaičiuota. Bet neabejojama, kad žmonių buvo bent jau keletą kartų daugiau nei kiemų, nes šeimos buvo didelės. Kadangi žemė gausių šeimų neišmaitindavo, sumanūs kaimiečiai ėmėsi amato.
D.Vėtienė vardija, kokių amatininkų Juostaviečiuose būta: račiai, kalviai, audėjai, mūrininkai, statybininkai. „Kadangi netoli Latvija, galime neabejoti, kad daugiausiai Juostaviečių kaimo amatininkų gaminių išpirkdavo mūsų kaimynai“, – sako bibliotekininkė.
Ji girdėjusi, kad ypač didelę paklausą turėję ratai. D.Vėtienė paaiškina, kad amatininkais buvo įprasta vadinti tuos, kurie užsidirbdavo ne dirbdami žemę, bet iš savo gaminių. Skirtingai nei dabar, anksčiau amatininkėmis buvo turbūt visos kaimo moterys, kurios pačios sau prisiausdavo patalynės, audinių drabužiams. Tam, kad pasigamintų ūkiui reikalingų rakandų, įvairių amatų teko mokytis vyrams.
Stogai šiaudiniai, o aprėdai drobiniai
Tai, kad Juostaviečiai garsėjo amatininkais, D.Vėtienei taip pat pasakojo jos pakalbintieji senieji žmonės. Drauge jie apsakė ir tai, kokius Juostaviečius matė patys ar girdėjo iš tėvų pasakojimų.
Štai 1915 metais gimęs Edmundas Venslovas moteriai teigė žinantis, kad per Pirmąjį pasaulinį karą kone visi kaimo gyventojai slėptis nuo karo baisumų buvo patraukę į Latviją, o jau po karo grįžę rado nuniokotus, apleistus laukus, tad kentė badą. Kentė kaimas ir per Antrąjį pasaulinį karą, nes prie Nemunėlio upės, tekančios visai šalia, rusai buvo pristatę karinės technikos, iš jos šaudė, dėl to nukentėjo kaimas.
1908 metais gimusi Milda Svikienė pasakojo, kad šio kaimo žmonės neturėję daugiau nei po aštuonis hektarus žemės, o tai patvirtina, kad jie buvę mažažemiai.
M.Svikienė liudijo, kad jos vaikystėje kiekvienoje Juostaviečių gyventojų troboje buvusios audimo staklės, o jomis ausdavo ir moterys, ir vyrai. Kaimo gryčios tuomet buvusios šiaudiniais stogais, o žmonės rėdydavosi drobiniais drabužiais. Ir ši moteris sakė, kad per Antrąjį pasaulinį karą kaimas labai nukentėjo, sudegė daug gyvenamųjų bei ūkinių pastatų.
Po karo Juostaviečiuose įsitaisiusi sovietinė valdžia įkurdino kepyklą ir žmonėms pardavinėjo duoną. Ir dar kokią klastą sovietai sumanė: žmonėms išdalijo po dešimt hektarų žemės, leido ją apsėti, o jau apsėtą nusavino, pavertė kolūkio turtu. Kolūkiuose įdarbinti žmonės per savaitę turėjo tik vieną nedarbo dieną – sekmadienį.
Pas baltas meškas nevežė
1909 metais gimęs Alfredas Venslovas yra pasakojęs, kad Juostaviečių amatininkai savo gaminių pardavinėti vykdavę į Biržų, Pasvalio, Papilio, Vabalninko, Bauskės turgus. Dar jis sakė, kad tie, kurių neišmaitindavo sava žemė ir kuriems pasisekdavo parsisamdyti Latvijos ūkininkams, kas mėnesį gaudavo po gana nemažą 80–90 litų algą.
Ir dar štai kokia įdomi A.Venslovo pasakyta mintis: kadangi Juostaviečių gyventojai buvo mažažemiai, Lietuvą užėmę sovietai nė vieno jų neištrėmė į Sibirą. Mažažemiai ir amatininkai sovietų valdžiai neatrodė pavojingi, nebuvo „buožės“ išnaudotojai.
„Dabartinius Juostaviečius aš apibūdinčiau kaip išties darbščių žmonių kraštą. Aplink nepamatysi neišdirbto žemės plotelio, o po darbų mūsų žmonės, ypač moterys, užsiima įvairiais rankdarbiais, jų darbų parodos dažnos mūsų bibliotekoje“, – sakė D.Vėtienė.
Ji rengė mezginių, siuvinių, audinių ir kitokių rankdarbių parodas, kurių pažiūrėti rinkdavosi kaimo žmonės. Kad gyvena kaime, kurio moterys pasižymi ypatingu kūrybingumu, patvirtino šiame kaime kone pusšimtį amžiaus gyvenantis, iš Suvalkijos kilęs Jonas Smaidžiūnas.
„Va ir mano žmona pridaro visokių grožybių, o ypač gerai, kad primezga gražiausių kojinių, jas dėviu ir žiemą, ir vasarą. Neprisimenu, kad būtume parduotuvėj pirkę kojines“, – džiaugėsi J.Smaidžiūnas.
Juostaviečiuose gyvenanti gretimai esančios Sodeliškių dvaro sodybos savininkė Neringa Linkevičienė save priskyrė taip pat amatininkams. „Sodeliškių dvaro sodyboje per edukacines programas raugiamas alus bei kepama duona – argi tai ne amatai?“ – šypsojosi Neringa.
Šioje sodyboje veikiančiame vėjiniame malūne malami miltai, salyklas alui. Alus rūgsta pirtelėje stovinčiame kubile. Sodybos savininkė sako pati perkandusi alaus ir duonos gamybos pagal Biržų krašto tradicijas paslaptį, dabar to mokanti ir kitus sodyboje vykstančių edukacijų dalyvius.
Filmą apie Juostaviečių kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Lietuvos pakraštyje esančio Juostaviečių kaimo mūrinukuose teka modernus gyvenimas.
2. Juostaviečių kaime ir aplink jį nerasi nedirbamų žemių, žmonės čia darbštūs.
3. Bibliotekininkė D.Vėtienė kalbino senus kaimo žmones ir užrašinėjo jų prisiminimus.
4. Šiame pastate įsikūrusi biblioteka, čia renkasi ir kaimo bendruomenės nariai.
5. Puikiai prižiūrimi Juostaviečių gyventojų darželiai.
6. Iš Suvalkijos kilęs J.Smaidžiūnas džiaugiasi darbštuole žmona, kurios megztas kojines jis dėvi žiemą–vasarą.
7. Šiuo metu Juostaviečiuose gyvena 157 žmonės.
8. Agronomės specialybę įgijusi N.Linkevičienė yra ir puiki amatininkė, išmananti duonos kepimo ir alaus gaminimo paslaptis. A.Švelnos nuotr.
