Ir knygos laukia lietuvių
Nusileidimas į Madeiros salą įspūdingas. Kai po 6 valandų skrydžio lėktuvas ima leistis, atrodo, tuoj tuoj sparnais palies Atlanto vandenyną.
Tai vienas įspūdingiausių oro uostų pasaulyje, nes nusileidimo takas – poliais-kolonomis paremtas tiltas virš vandens. Mes nusileidžiame sėkmingai, bet būna, kad vėjai ir rūkai verčia lakūnus bandyti ir po kelis kartus.
Nespėji gerai atsitokėti, o jau laukia kitas smagus netikėtumas – aplink kalnai kalnai ir žaluma tiesiog plyštanti augmenija... Taip yra todėl, kad ši Portugalijai priklausanti sala yra vulkaninės kilmės, o klimatas palankus augmenijai. Sakykim, mūsų visaip puoselėjamos kalijos čia kuo puikiausiai auga net patvoriuose.
Keliai geri ir veda per daugybę tunelių per kalnus.
Iš pradžių keistai atrodo pro kalną kiaurai pragręžtas tunelis, o virš jo – gyvenamieji namai.
Tautiečiai jau pamėgę šią įspūdingą salą, to įrodymas – viešbučio lentynoje jų paliktos knygos lietuvių kalba.
Pagailėjo ir pats pavėžėjo
Rytą su naujomis kelionės draugėmis pėsčiomis palei pakrantę patraukiame tolumoje boluojančio miestelio link. Vandenynas šiaurinėje salos pusėje žavi atriedančiomis galingomis bangomis, jos dūžta į akmenimis nusėtą krantą. Daug skardžių ir aštrių uolų, bet kur sumanęs tikrai nenusimaudysi. Iš tolo matome, kad mūsų viešbutis irgi netoli skardžio, o patogaus paplūdimio netoliese nėra.
Užsimanome vaizdais pasigrožėti iš aukščiau, kabarojamės į kalvą. Nusprendusi nesivarginti viena iš bendrakeleivių mums skambina telefonu, išvadina kalnų ožkomis ir sako, kad miestelio nepasieksime. Ji išsiaiškino, kad vyksta tunelio remontas. O iki kito tunelio pėsčiomis gerokai per toli.
Bet kai nusiropščiame į apačią, mūsų jau laukia automobilis. Kelio remontininkas pasigailėjo – liepia visoms penkioms susikimšti į mašiną ir perveža tuneliu kelis kilometrus. Veltui.
Bet ne visi draugiški ir dosnūs. Grįždamos pavakary į viešbutį mažoje kavinėje teiraujamės, kas pavėžėtų. Pėsčiomis nesiryžtame, nes tunelis labai ilgas.
Vyriškis su aukso grandine ant kaklo už tai paprašo 20 eurų. Išsiaiškiname, kur yra autobusų stotelė, ir budime abipus kelio – kad spėtume išsukusį iš už kampo autobusą pamatyti ir sustabdyti.
Kelionės bičiulė įspėja nežiopsoti – pagal autobuso grafiką, liko trys „kritinės“ minutės. Apskaičiavo tiksliai – pasirodžiusio autobuso vairuotojas turėjo išsigąsti, kai keleivės lyg pabaidyti žvirbliai purptelėjo prie jo iš abiejų pusių.
Mistinė laurų giraitė
Kitoms dienoms nuomojamės automobilį. Mūsų ekskursijų organizatorius siūlo įvairias keliones, bet paklaustas apie netoliese esančią laurų giraitę tiktai numykia, kad laurų medžiai čia visur auga. Keistas toks atsakymas – juk kalbame apie giraitę, įtrauktą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Laurų giraitė mus pasitinka mistika. Tirštame rūke kiekvienas medis vis kitaip persisukusiu kamienu atrodo kaip kokios pasakų būtybės.
Tirštas rūkas tai pamažėle ateina, tai atsitraukia, tada vėl viską paslepia savo debesyje.
Draugė nusprendžia apžiūrėti kalną šalimais. Paeina kelis žingsnius ir dingsta rūke iš akių kaip fantastiniame filme. Kad susirastume viena kitą, prireikia mobiliųjų telefonų ir aiškaus orientyro.
Madeira garsėja levadomis. Tai – drėkinimo kanalų takai, nukreipiantys gėlą vandenį iš kalnų viršūnių į plotus salos apačioje, kur žemdirbiai augina derlių.
Ilgiausia tokia trasa driekiasi 15,5 kilometro, o trumpiausia yra 1,8 kilometro. Per daug neužsimojame, nes pirmyn ir atgal žemyn aukštyn palei vandens pilnus kanalus tenka žygiuoti pėstute. Tikslas – išvysti nuo kalnų viršūnės krentančius krioklius. Sukariame apie 10 kilometrų.
Atitvaras nuo prarajos – virvė
Keliautojus masina žygis į garsųjį Šv. Lorenso iškyšulį. Pėsčiųjų takas driekiasi apie 8 kilometrus. Statūs uolų kraštai, skirtingų spalvų uolienos, pora paplūdimių apačioje, mažos salelės vandenyne – ypatingas grožis.
Gailiuosi nepasirinkusi patogios avalynės žygiams tinkamu padu. Ypač sudėtinga paskutinėje atkarpoje, kai reikia ropštis į statų kalną. Lyg to būtų maža, dar įsipjaunu ranką į aštrios vielos atitvarą.
O kaip nenuriedėti nuo kalniuko leidžiantis į apačią? Aišku, kad imu slysti, bet nugarmėti neleidžia kiti keliautojai – ištiesia ranką.
Po tokio žygio maudynės vandenyne – pats tas.
Bet pats smagumas dar prieš akis – tai Ruivo kalnas ir kelių valandų žygis į aukščiausią saloje Arieiros viršukalnę. Aukščio bijantiems turistams gali sukelti paniką kai kur smarkiai siaurėjantys keliukai, atvedantys prie pat stačių uolų, kai atitvaras – paprasčiausia virvė. Bet pasidavę baimei nepatirs to ypatingo jausmo, kai prieš akis atsiveria tai kalnų viršūnės, tai bedugnės, kai saulė, vėjas ir tiršta migla keičia vienas kitą.
Baseinas – iš juodos lavos
Madeiros sostinė – Funšalis. Mašina kažkaip užropojame į Montės kalną, nuo jo atsiveria plati panorama ir kviečia nuostabus botanikos sodas. Įdomiausia šiame kalne pramoga – tobogonai. Tai salos senove dvelkiantys karkliniai vežimaičiai, į kuriuos susėda du keleiviai, o du gale stovintys važnyčiotojai juos stumteli nuo stataus kalno ir nuvairuoja į apačią.
Netoliese – Žirau apžvalgos aikštelė stikliniu pagrindu. Po kojomis – vandenynas ir uolėtų kalnų papėdė, priešais – Funšalio vaizdas.
Vienas iš pagrindinių Madeiros simbolių – spalvoti trikampio formos nameliai – tokiuose gyveno čiabuviai. Jų apžiūrėti į Santaną plūsta visi, bet daug kas ir nusivilia, nes autentikos kaip ir mažoka.
Žavus ir žvejų miestelis Kamara de Lobos. Čia savo mėgstamą vietą turėjo Britanijos vadovas Vinstonas Čerčilis – tapė puikius paveikslus.
Porto Moniz garsėja iš lavos natūraliai susiformavusiais baseinais. Slidu įlipti, o vandeny geriau plaukyti, nes neaiškus nei gylis, nei baseino pagrindas.
Šalia yra ir žmogaus rankomis įrengtas mokamas baseinų kompleksas, bet juk visuomet labiau vilioja tai, kas natūralu.
