Nė vieno vaiko neparduoda
Jau keleri metai po įvairias šalies ekspozicines erdves keliauja Loretos Kubiliūnienės iš šamotinio molio nulipdytų vaikų paroda.
Žiūrovai kūrėją apipila liaupsėmis ir dažnai pasišauna jos kūrinius nupirkti.
Bet ramygalietė nė vieno molinio vaiko neparduoda.
„Gyvenime man nieko negaila, lengvai galiu atiduoti bet kokį daiktą iš savo namų, jei kam nors jo labai reikia. Negaliu tik su šitais vaikiukais atsisveikinti, širdis neleidžia nei parduoti, nei dovanoti“, – sako moteris.
Autorė savo kūrinius meiliai vadina lėliukais.
Kiekvienas jų turi atitikmenį realiame gyvenime. Daugiausia tai anūkų prototipai, bet yra ir lėliukais paverstų suaugusiųjų.
Naujausias kūrinys – vaiku paverstas sutuoktinis Algis.
„Nesu profesionali keramikė, nepretenduoju į jokius pasiekimus, nesuprantu, moku ar nemoku lipdyti, bet šitie molio žmogiukai man padeda gyventi“, – šypsosi autorė.
Prūde nuskandino „Titaniką“
Moliniai lėliukai gimsta Butkiškių kaimo sodyboje – ten, kur gyvena Kubiliūnai.
Tamsiomis lentutėmis apkalta troba iš tolo šviečia baltais pjaustinėtais langų apvadais. Kiemas didelis, visuose kampuose darželiai, o juose pritupdyta keramikos kūrinių. Vazos, vazonai, paukštukai jau apsamanoję, matyti, kad gėlynuose įkurdinti ne šiemet.
Kultūrininkė patvirtina – su moliu draugauja seniai, tik toji kūryba į viešumą niekada nėjo, o štai lėliukai panoro pasirodyti.
Moteris veda ant kalno parodyti naujausią sumanymą. Aukščiausioje vietoje stūkso metalinis karkasas, jis turėtų apaugti vijoklinėmis rožėmis. Kiek žemėliau įkasti savotiški koplystulpiai – ant aukštų baslių užtupdyti trisieniai nameliai. Kiekviename jų bus apgyvendinta po angeliuku paverstą šeimos narį. Iš pradžių tų, kas gyvena sodyboje, o vėliau lauko galerija prasiplės ir iš namų jau išskridusiųjų.
Kubiliūnai užaugino keturis savus vaikus ir du giminaitės berniukus.
Vienos dukters, auginančios net 7 vaikus, šeima gyvena šalia, tad visų kiemas bendras. Kubiliūnai jau turi 14 anūkų.
L.Kubiliūnienė rodo į pakalnėje telkšantį prūdą ir į jį sumerktą krūvą meškerių. Šiandien anūkams žuvavimo diena, o vakar žaidė laivų mūšį, nuskandino „Titaniką“.
Molio neštis namo neleido
„Molis ir plastilinas mane lydėjo nuo mažų dienų“, – pasakoja pašnekovė.
L.Kubiliūnienės tėvai gyveno tuomečiame Panevėžio pakraštyje, vietoje, kur dabar stovi Nemuno gatvės poliklinika. Aplinkui vyko statybos, kilo Statybininkų kvartalas. Pamatams rausiamose duobėse buvo į valias molio. Minkė jį su kiemo vaikais, lipdė, kas tik į galvą šaudavo.
„Kai man kas sakydavo, kad nemoka nulipdyti ar nepavyksta ką nors nupiešti, manydavau, kad žmogus apsimeta. Kaip gali nemokėti? Imi, paišai ir lipdai“, – juokiasi pašnekovė.
Džiaugsmai lytėti molį baigėsi, kai tėvai gavo trijų kambarių butą Statybininkų mikrorajone, neštis purvo į naująjį būstą jokiu būdu neleido. Kvapią gamtos medžiagą teko pakeisti plastilinu.
Metalas, muzika ir vėl molis
Kūrybiniai talentai baigus vidurinę prigeso. Jai, vyriausiajai iš 5 vaikų, nebuvo galimybių rinktis menų studijų. Dar patiko žemė ir gyvūnai, taikėsi į žemės ūkio technikumą, bet tėvas trenkė kumščiu į stalą, kad jo vaikas nė už ką į kaimą negrįš.
„Tada pasakiau, eisiu tavo pėdom, tapsiu metalo specialiste“, – prisimena ginčą su liejiku dirbusiu tėvu.
Ji pati nuo 16-os metų kas vasarą uždarbiavo autokompresorių gamykloje, žinojo, ką reiškia dirbti prie staklių, ir toji profesija nebaidė, tad baigė Kauno politechnikos institutą, metalo apdirbimo pjovimu specialybę.
Kai vaikai ūgtelėjo, dar kartą tapo studente, baigė muzikos pedagogiką.
„Virtuoze netapau, bet fortepijonu ir liaudies instrumentais groti išmokau“, –šypsosi.
Trauka moliui niekur nedingo. Proga grįžti prie senos meilės atsirado tada, kai trečiokas sūnus ėmė lankyti keramikos būrelį pas ramygalietę dailės mokytoją Laimą Kiškienę.
„Taip užsinorėjau molį bent pačiupinėt!“ – mena. O tada kartu su vaiku pradėjo lankyti užsiėmimus. Netrukus ir kūrybiniuose pleneruose ėmė dalyvauti.
„Bliūdas bliūdu ir lieka“
„Lėliukai atsirado neseniai, tik prieš 7 metus“, – kalba nešdama iš dirbtuvės skulptūrėles.
Pirmas molinis vaikiukas – anūkas Benas. Nulipdė tokį, koks tada buvo: vaikščiojo ilgais marškiniais, iš smalsumo pasauliui nuolat iškišęs liežuvėlį.
Pamačiusi kūrinį draugė paprašė tokiu stiliumi pavaizduoti ir jos anūkėlį, paskui vaikais virto ir visokie gyvenimo kelyje sutikti žmonės.
„Labai gera lipdyt lėliukus, jie Dievo dovana, patys lipdosi, figūrėlę formuoju plačiai šypsodamasi“, – tikina, kad toks užsiėmimas kaip savotiškas vaistas.
Kiekviena figūrėlė turi savo istoriją ir vardus.
„Kai bliūdą lipdai, jis bliūdu ir lieka, o čia žmogutis…“ – tarsteli.
Tamsiaodis berniukas į pasaulį įsiprašė po poilsiavimo Egipte. Ten susidraugavo su jaunu vietiniu vyru Karimu, įsikalbėjo, tas papasakojo apie gyvenimą, kurio turistai nemato, apie šalies problemas, savo šeimą, parodė vaikų nuotraukas.
Artyn stumteli Vaidute pavadintą molinukę. Žada su ja vieną kartą atsisveikinti, padovanoti tai, kurios įkvėpta skulptūrėlę nulipdė. Ji jau suaugusi moteris. Su garbane Vaida susipažino per vieną kultūrinį renginį, ji kaip magnetas traukė iš vidaus spinduliuojančiu gerumu ir šviesa.
Rožiniu megztuku papuošta Amelija – anūkė. Ji šeimos madistė, dabar jau užaugusi.
„Čia mūsų boružėlė, anūkė Goda“, – rodo dar vieną žmogiuką.
Kuria antrą komplektą anūkų
L.Kubiliūnienė yra Ramygalos kultūros centro vadovė, tad ne visada turi laiko užsiimti moliu. O rankos, žiūrėk, prašosi veiklos ir gana. Tad ji surado paprastesnį, ne tiek daug laiko užimantį būdą velti vaikiukus iš vatos.
Sprindžio dydžio žmogiukai turi malonius rausvus veidelius ir visi aprengti nuspalvintais arba baltais žieminiais vatiniais drabužėliais.
„Čia ne mano sugalvota technika, vaikystėj turėjom panašiai padarytus eglutės žaisliukus“, – sako.
Reikia iš vielos pasidaryti skulptūrėlės karkasą ir jį gausokai apsukti vata. Tada, atsiskiedus klijus vandeniu, ranka tepti ant puriai pūpsančių vatos gumulų ir formuoti norimą vaizdą.
Vaikiukų veidelius moteris padaro iš modulino.
Lipdytoja juokiasi, jog vatinukų dar nepilnas komplektas – ruošiasi sukurti visus 14 mylimų anūkų.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Kūrybinį kampelį L.Kubiliūnienė yra įsirengusi savo miegamajame, kurį puošia ir jos pačios tapyti paveikslai.
2. 3. Šamotiniai lėliukai panašūs į anūkus.
4. Atiduota duoklė ir garsiosioms Ramygalos ožkoms.
5. Naujausi L.Kubiliūnienės kūriniai – lėliukai iš vatos.
6. Molinė sraigė puošia gėlių vazoną. Tarp augalų slepiasi dailūs ornamentuoti paukšteliai.
7. Šamotiniai vaikiukai apgyvendinti ir namų gėlynuose.
8. Apsamanojusi skulptūra susilieja su gamta.
9. Koplytėlėje sėdi namiškių vardą turintis angelas.
10. Nė vieno šamotinio vaiko jų autorė negali parduoti – neleidžia širdis.
11. 12. Iš molio nulipdytos meniškos lėkštės ir įvairiausių formų dekoruoti dubenėliai lengvai pritaikomi buityje.
13. Smulkieji dekoratyvūs molinukai aptūpę net medines lauko palanges.
A.Švelnos nuotraukos
