Pirkėju galėtų tapti savivaldybė
Ir Antrųjų Svirnų vaikų darželis, ir Troškūnų parduotuvė – pačios menininkės nuosavybė. Tiesa, nekilnojamojo turto portaluose atsirado skelbimas, kad buvęs Antrųjų Svirnų vaikų darželis parduodamas. Už ją menininkė prašo 85 tūkst. eurų.
Pasak E. Rakauskaitės, ji nenori prarasti pastato Antruosiuose Svirnuose, todėl pakėlė kainą, tačiau supranta, kad be langų ir durų, 460 kv. metrų ploto namą jai be paramos būtų sunku įveiklinti.
„Ta vieta man labai patinka, svarstau, gal galėtų jį nusipirkti savivaldybė. Jis rajono pradžioje, lyg vartai į Anykščius. Tokiems objektams nebeliko strateginio finansavimo, nors programos turėjo tęstis gal iki 2030 metų. Pradžioje lyg buvo pažadėta, bet paskui pasikeitė strategija. Jei savo lėšomis reikėtų 15 proc. prisidėti, tai realu, bet jeigu 100 procentų... Labai didelė kvadratūra – 460 kv. metrų, dar ir 100 kvadratų rūsys. Duris, langus galima greitai sudėti, grindų liejimui pasiruošta... Bet realiai nesinori skubėti. Aš dažnai ir meno projektuose užskubu. Žiūrėsime, kur tos mano mega ambicijos nuves. Abu objektai – Antrųjų Svirnų ir Troškūnų – labai gražiai susiję, per Kavarską vieškelis, kuris gali nuvesti. Troškūnų objektas pakeliui į Panevėžį. Mano galvoje tas trikampis lyg ir tebeveikia“, – kalbėjo menininkė.
Būrimo salonas
Svirnuose ant buvusio vaikų darželio sienos E. Rakauskaitė buvo išpiešusi užrašą „aRRchyvas“. Dvi didžiosios R – jos tėvo, fotografijos grando Romualdo Rakausko inicialai. Dabar „aRRchyvas“ galbūt persikels į Troškūnus. Tačiau pati menininkė svarstė, kad tėvo nuotraukų archyvui eksponuoti nebūtina didelė erdvė.
„Archyvas gali būti ir be vietos, gali ant automobilio užsirašyti ir bagažinėje surengti parodą. Dėžutės, nedidelės nuotraukos – parodą gali pasidaryti ir iš bagažinės, kad tik būtų ką rodyti“, – kalbėjo menininkė.
Troškūnuose ji svarsto įkurti savo darbo studiją. E. Rakauskaitė kalbėjo, kad labai džiaugiasi Troškūnų seniūnu Rimantu Sereičiku.
„Esu sužavėta tokia geranoriška pagalba. Gera, kad ne man vienai rūpi“, – apie seniūną kalbėjo menininkė.
„Sovietmečiu mano tėvas gavo paskyrą automobiliui, gavo studiją. Dailininkai turėjo paskirtas studijas. O kur mano darbo vieta? 2027 metais Šiuolaikinio meno centre numatyta mano darbų retrospektyva. Laikas pradėti reprodukuoti, išsifotografuoti savo objektus, pasiruošti leidinį ir tam reikalinga studija“, – apie buvusios Troškūnų parduotuvės įveiklinimą kalbėjo Lietuvos nacionalinės premijos laureatė. Bet po to pridūrė, kad planai kol kas primena būrimą iš kavos tirščių.
„Kažkas išsitarė, kad Troškūnuose bus būrimo salonas. Ir prie didelės Troškūnų romų bendruomenės tinka... Mano veikla ir yra būrimai, buriu iš kavos tirščių, turiu utopinę idėją ir neplanuoju baigtinio taško. Svirnai, pavyzdžiui, iš to kortų namelio išgriuvo...“ – šyptelėjo menininkė.
„Troškūnuose labai aktyviai veikia vietinė kultūruomenė, vienuolyne, kaip viešbutyje, gali apsistoti 30 žmonių. Labai pigiai, 15 eurų žmogui. Yra ir virtuvė. Čia yra bazė. Turėčiau studiją, darbo vietą, kur karts nuo karto galėčiau atverti duris, įsileisčiau pažiūrėti mano kolekciją, Vlado Juodagalvio paveikslus arba tėvo fotografijas“, – apie Troškūnų studijos perspektyvas kalbėjo E. Rakauskaitė.
Jaučia sąsajas su tėvo kūryba
Rugpjūčio 19-ąją, Pasaulinę fotografijos dieną, kuri sutampa su R. Rakausko gimtadieniu, E. Rakauskaitė Troškūnuose planuoja renginį.
E. Rakauskaitė kuria objektus, performansus, kostiumus spektakliams, avangardinę madą, interjero dizainą, fotografiją, judantį skaitmeninį vaizdą, garsą ar šias medijas jungiančią instaliaciją. Kūryboje nagrinėja egzistencinius kūno, lyties, religinius, sociopolitinius ir urbanistinius naratyvus.
Menininkė sakė jaučianti savo kūrybos sąsajas su tėvo kūryba, ir neaišku, kuris kuriam padarė įtaką.
„Tėvo viso gyvenimo kūrybiniai laikotarpiai sluoksniuoti.
Jis turėjo įvairių kryptingumų. Kuo toliau, tuo labiau savo kūryboje randu sąsajų su jo kūryba. Tiesioginių. Tie patys veidai. Aš Venecijoje, kai Lietuva dalyvavo pirmą kartą, rodžiau tokį videokūrinį, kuriame – veidai. Fiksavau žmones, prašiau, kad užsimerktų ir atsimerktų. Yra dvi projekcijos, vertikaliai kadras nufilmuotas, viršuje atmerktos akys, apačioje – užmerktos. Tie veidai... Tokie specialūs žmonės. Tai buvo dar iki feisbuko. O tėvas irgi „triveidis“. Ar čia aš jį paveikiau, ar jis mane. Buvo visas jo atlaidų laikotarpis, važinėdavo po šventorius ir su teleobjektyvu medžiodavo žmonių portretus. Nuotraukose matyti, kad nėra visi lietuviai arijai... Visokių žmonių yra. Laikui bėgant paralelės ėmė sukibti ir man reikalinga vieta, kur aš galėčiau visa tai komunikuoti“, – aiškino Lietuvos nacionalinės premijos laureatė.
Ji svarstė, kad galbūt Troškūnuose Pasaulinės fotografijos dieną surengs performansą, pakvies atvykusius į parką, prašys juos apkabinti medžius ir fotografuos rankas.
„Žmonės turės galimybę tapti meno kūriniu. Visą laiką aš ignoravau fotografiją. Tai buvo reprodukavimas mano idėjų, sumanymų. Dabar manau, kad pats lengviausias kelias – tapti fotografe. Labai greit, labai lengva, nes objektai labai ilgai trunka, kol paruoši. Fotografija gali būti priemonė, padėsianti man išsilukštenti į drugelį iš kokono, lengvesniu keliu nueiti. Ir tėvo archyvas prisidės, ir pačios kūrybinė raiška. Pasikoreguosiu į fotostudiją, kur aš tiek rekvizito turiu. Bus smagios, natūralios, nepritemtos veiklos“, – apie ateities planus pasakojo E. Rakauskaitė.
Projektas „Gyvieji Anykščiai“
Prierašas po nuotrauka:
Menininkė Eglė Rakauskaitė su tėvu Romualdu Rakausku. Nuotrauka – Romualdo Rakausko geriausio draugo, fotomenininko Antano Sutkaus, daryta 1985-aisiais.
