Kultūriškai išprusęs šuo
„Juokauju, kad Donis atmintinai moka visus mūsų spektaklius“, – apie savo augintinį – garbanotąjį bišoną – pasakodama šypsojosi Panevėžio rajono Krekenavos kultūros centro direktorė Miranda Uogelė.
Gražuolis šuo su ja kartu vyksta visur: į darbą, į renginius, į teatro gastroles.
Moteris patikino, kad Donis nei jai, nei aplinkiniams nesukelia jokių nepatogumų. Per spektaklius ar koncertus jis kuo ramiausiai tupi šeimininkei ant kelių ir stebi, kas vyksta scenoje.
Krekenaviečiai prie šio „žiūrovo“ jau įpratę. Užtat koks sujudimas kilo Smilgiuose, Panevėžio rajone, per teatrų festivalį „Po Bitės sparnu“! M.Uogelė su vyru nuvyko pažiūrėti spektaklių, o kartu, kaip visuomet, pasiėmė ir Donį.
„Visą spektaklį Donis man ant kelių ne gulėjo, o tupėjo ir stebėjo sceną. Žmonės jį, tokį susidomėjusį, ir filmavo, ir fotografavo, sakė dar niekad nematę tokio kultūriškai išprususio šuns“, – prisimindama žmonių nuostabą juokėsi pašnekovė.
Nurimsta papirktas skanėstais
Doniui tokia žmonių reakcija – nė motais, tarsi tie žmonės išvis neegzistuotų.
Jis nekreipia dėmesio ir į kitus gyvūnus. Aplink gali vaikščioti kad ir kačių pulkas, lakstyti šunys, gali skraidyti paukščiai – Donis nė akimi nemirktelės. O tuo labiau nelos, nepuls prie jų bėgti.
Ar numylėtinis garbanius patyliukais nepasiglemžia žmonių dėmesio?
To paklausta, M.Uogelė prisiminė vienos parodos atidarymą Kultūros centre. Jis vyko čia pat, už jos kabineto sienos, tad ji nusprendė šunelį trumpam palikti kabinete vieną.
„Tik pradėjau pasisakymą apie parodą ir autorius, Donis išgirdo mano balsą ir ėmė loti, esą mane gi vieną palikai! Visų atsiprašiau, atsinešiau jį į salę. Ir ką jūs manot? Manęs jau niekas nesiklausė, visi domėjosi Doniu“, – juokėsi direktorė.
Augintinis pretenzijas pareiškia ir tuomet, kai M.Uogelė būna scenoje, o jis – tarp žiūrovų salėje, ant šeimininko kelių.
M.Uogelė atviravo nemokanti nusakyti tų garsų, kuriais jis piktinasi tokia situacija. Bet tai nebūna nei urzgimas, nei lojimas. Nurimsta papirktas skanukais.
„Nedaug trūksta, kad imtų ir kalbėti“, – pokštavo pašnekovė.
Išgirdo lojančius duetu
Įprastomis dienomis Kultūros centro kabinete, kai M.Uogelė dirba kompiuteriu, Donis tupi jai ant kelių arba gulinėja šalia ant kėdės.
Pašnekovė prisipažino, kad pirkdama bišoną ji nė minties neturėjo apie tai, kad kartu vesis jį į darbą, planavo palikinėti jį namuose.
Bet Donis buvo jau 9 mėnesių ir pratęs būti kitų šunų bandoje. Tad vienui vienas paliktas namuose, daugiabutyje, maištavo ir nuoskaudas liejo garsiai lodamas.
Kaimynai ėmė skųstis, juk niekam nebūtų malonu per dieną klausytis šuns skalijimo.
M.Uogelė prisiminė, kaip paviešėti atvyko dukra su savo labradoru. Abi išvyko su reikalais, palikusios abu šunis namuose. Tikėjosi, kad labradoras išauklės ir jaunylį.
Bet viskas įvyko atvirkščiai – bišonas išvedė iš kelio labradorą, ir grįždamos šeimininkės su siaubu išgirdo juos lojant duetu.
M.Uogelė suprato, kad paprasčiau bus vestis Donį į darbą. Tuo labiau kad ir pavyzdį atsiminė: bažnyčioje Kėdainių rajone, Paberžėje, kurią išgarsino Tėvas Stanislovas, ji dalyvavo mišiose, kai čia pat lakstė mišias aukojusio kunigo augintinis.
Galop gavo piktą laišką
Paprastai Donis aplinkiniams sukelia šiltas, geras emocijas, žmonės nori šunelį paglostyti, pakalbinti.
Bet kartą iš sostinės žiūrėti spektaklio atvyko vyresnių žmonių grupė.
„Juos pasitikau, kaip visada, ant rankų laikydama Donį. Daugelis šypsojosi, kai kurie pasidžiaugė irgi turintys augintinių. Tik grupę lydėjusi moteris su manimi nei pasisveikino, nei atsisveikino“, – prisiminė M.Uogelė.
Jiems išvažiavus direktorė dar kurį laiką pagalvojo apie tokį keistą elgesį, bet taip ir nesuprato, kas šiai moteriai nepatiko.
O po kurio laiko gavo piktą jos laišką su moralu ir pasipiktinimu, kaip ji taip galinti – į valdišką įstaigą atsivesti šunį?!
Ji tai moteriai parašė, kad tai nedraudžiama. Tuo labiau kad jos bišonas yra dresuotas ir socializuotas, puikiai sutaria ir su savais žmonėmis, ir svetimais, su kitais gyvūnais nesipeša. Be to, bišonai nesukelia alergijos.
Vienintelis niuansas – Donis nori „bučiuotis“.
Per lietų ir susigarbanoja
M.Uogelė pasakojo, kad anksčiau šeima laikė labradorą – tą patį, kuris nesėkmingai mokė Donį gero elgesio. Išvykdama į didmiestį dukra jį pasiėmė kartu.
Moteris vis pasvajodavo apie kitą augintinį – juodą, nereikalaujantį daug priežiūros, nesiveliantį, neišrankų pašarui.
O nusipirko – likimo ironija – priešingybę. Dukra pamatė jį, vienintelį iš vados užsilikusį veislyne, ir jai mažojo bišono labai pagailo – lyg būtų niekam nereikalingas. Įkalbėjo mamą jį nusipirkti.
Šunelio tėvas – pasaulio čempionas Misoko, yra net jo vardo prekės ženklas.
Donio kailis baltas garbanotas. Kas rytą šeimininkė jį šukuoja po 20 minučių, bet dieną jis ir vėl susivelia, ypač jei būna drėgna. O per lietų šuo pasidaro panašus į avelę. Juk ir veislė tokia – garbanotasis bišonas.
Patingėsi ar nespėsi iššukuoti – susidarys sąvėlos, tuomet jau neapsieisi be kirpyklos. Kirpėja paliks labai trumpą kailį.
„Visas bišono grožis yra galva, kepurėlė. Ant kūnelio kailis paliekamas trumpesnis“, – aiškino M.Uogelė.
Kas savaitę Donis maudomas, džiovinamas. Grožio procedūros užtrunka 2–2,5 valandos.
Dėl alergijos ruduoja paakiai
Didžiausios bėdos – dėl pašaro, nes Donio labai jautri virškinimo sistema. Netiko pašaras su paukštiena, baltąja žuvimi, ėriena, vabzdžių baltymais. Kol atitaikė, praėjo beveik metai.
Netinkamas maistas Donį alergizuoja, ima ašaroti akys, paruduoja paakiai. Tuomet jis tampa panašus į pandą.
Nors Donis nuolat kartu su šeimininke, pasivaikščioti vedamas ir rytą, ir vakare.
Juk kaip mes nosimis įninkame į internetą, feisbuką, taip ir šunys pagal kvapus sužino, kas vyksta jų pasaulyje.
Rytą pasivaikščioti išeina 6 valandą, bet Donis šeimininkę prikelia dar valanda anksčiau. Prieina ir snukučiu kutena žandą, tarsi sakydamas, kad laikas keltis.
Bet vos tiktai M.Uogelė atsikelia ir pradeda virtis arbatą, šuo grįžta į savo vietą ir kuo ramiausiai vėl užmiega.
Pašnekovė juokėsi, kad Donio silpnybė yra saldainiai. Juos vagia iš šeimininko spintelės stalčiaus.
„O kai gauna per daug cukraus, pasidaro hiperaktyvus. Visai kaip vaikas“, – pasakojo pašnekovė.
Pati save naiviai apgaudinėjo
Rūpestis gyvūnu ir meilė daro stebuklus – tuo įsitikino Panevėžio muzikinio teatro direktorė Kotryna Nekrošiūtė. Ji į darbą atsiveda prieš 5 metus priklydusią augintinę, pavadinusi ją Fėja.
„Ji pati mane susirado, tarsi taip likimas būtų lėmęs“, – pasakojo pašnekovė.
Tuomet, atvykusi į sodybą vasaroti, jau tą pačią dieną kieme išvydo šunį. Moteriai net širdis suspurdėjo – tai buvo jos vaikystėje auginto šuns kopija, tik smarkiai sumažinta.
Ant priklydėlės kaklo buvo antkaklis, koks paprastai naudojamas rišant grandine. Apžiūrėjus pagailo keturkojo, nes kaklas buvo nutrintas iki žaizdų. Net dabar, praėjus tiek laiko, toje vietoje plaukai ne visai ataugę.
K.Nekrošiūtės sodyba – netoli kaimo, kur žmonės vieni kitus pažįsta. Jie žino, kas kokius gyvūnus laiko.
Ji aplinkinių gyventojų paklausinėjo, ar niekas nepasigedo šuns. Visi gynėsi nieko nežinantys. Taigi keturkojį greičiausiai kažkas išmetė likimo valiai pravažiuodami pro šalį.
Tuomet K.Nekrošiūtė pagalvojo, kad tegu vargšė pamestinukė lieka, gal vėliau suras netgi geresnius namus, nei iki tol turėjo.
„Kurį laiką naiviai pati save apgaudinėjau, o iš tiesų naujų šeimininkų Fėjai net nelabai ieškojau“, – nusijuokė ji.
Traumos lenda į dienos šviesą
Kaime, kur galėjo laisva dūkti ir lakstyti, Fėja elgėsi labai drausmingai ir tvarkingai. Bet K.Nekrošiūtei buvo truputį neramu, o kas bus grįžus į butą mieste, ar naujasis šeimos narys nekrės eibių?
Bet ir čia Fėja elgėsi tarsi būtų tvarką mieste gerai žinojusi. Išėjus pasivaikščioti – irgi jokios bėdos. Šeimininkė liepia Fėjai palaukti, ir ši klusniai sustoja. Drausmingai praleidžia dviratininkus, neskuba lėkti per gatvę.
Bet praeities bėdos, išgyventos traumos iki šiol lenda į dienos šviesą. Iš pradžių labai baikšti buvusi augintinė išdrąsėjo, bet vis tiek bijo būti palikta viena, jaučia nerimą, kai šeimininkė ruošiasi kur išvažiuoti.
Todėl numatydama, kad darbe ilgiau užtruks, pasiima ir ją kartu. Taip pat vedasi į renginius, vykstančius ne salėje, o lauke.
Daug kas iš darbuotojų turi savus augintinius, panorėję ir jie atsiveda savo šunelius. K.Nekrošiūtė svarstė, kad ir kiti panašaus likimo keturkojai greičiausiai yra tokie pat prieraišūs, klusnūs ir protingi kaip jos Fėja.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Fėja savo šeimininkės darbo kabinete žino savo vietą.
2. K.Nekrošiūtė šį šunį išgelbėjo nuo valkatos likimo, ir jis tą puikiai jaučia.
3. Donis – lyg mielas žaisliukas.
A.Švelnos nuotraukos
