Guldė į kiaulių vidurius
Vienas iš Jogailos palikuonių – būsimas Vengrijos ir Čekijos karalius Liudvikas – gimė per anksti. Kad naujagimis išgyventų, jis buvo guldomas į natūralų inkubatorių atstojusius šviežiai paskerstų kiaulių vidurius.
Tai tik vienas iš netikėtų mūsų šalies valdovų Gediminaičių gyvenimo faktų, aprašytų panevėžiečio istoriko Eimanto Gudo ir žurnalistės Žilvinės Petrauskaitės knygoje „Gedimino kraujas“.
Bet paklaustas, ar rašytiniuose šaltiniuose surasta ši išgyvenimo istorija jį šokiravo, E.Gudas patikino, kad visai ne. Kur kas labiau jis nustebo, kai rinkdamas medžiagą apie didikus perskaitė apie į Vokietiją nutekėjusių kunigaikštyčių likimus. Štai jos tai jau tikrai buvo šokiruotos, koks nemoralus ir palaidas gyvenimas ten virė pačiu aukščiausiu lygmeniu – dorybės nesilaikė ne paprasti gyventojai, o valdovai. O kur dar besaikis girtavimas, gyvūnų pjautynės!
„Mūsų didikai visoje Europoje išsiskyrė ypatingu taurumu, kilnumu, religingumu ir tuo gražiau atrodė žiaurių, amoralių to meto kitų valstybių valdovų fone“, – kalbėjo E.Gudas.
Užsienyje lietuvaitės laimės nesurasdavo. Jų kraičiai buvo įspūdingi – daug brangakmenių, auksu siuvinėti drabužiai ir patalynė, kailiai, žirgai, karietos, bet jausmai niekam nerūpėjo, didikams buvo svarbiausia susigiminiuoti.
Sėkmė – jau pirmai knygai
Sostinėje gyvenantis E.Gudas apie tai kalbėjo ir su Ž.Petrauskaite, pristatydami jųdviejų naujausią knygą, pasakojančią apie 300 metų valdžiusią Gediminaičių – Lietuvos valdovų – dinastiją. Susitikimas su skaitytojais vyko Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje biblio-tekoje.
Ž.Petrauskaitė pasidžiaugė, kad knyga pasiekė gimtąjį E.Gudo – erudito ir smulkmenų žinovo – miestą.
Tai jau antroji jųdviejų knyga. Pirmasis jų bendras darbas buvo apie Lietuvos didžiosios kunigaikštystės didikus „Mėlynas kraujas“.
Ji tapo populiariausia negrožinės literatūros knyga, ir leidykla „Alma Littera“ autoriams pasiūlė toliau rašyti kartu. Pasitarę jie ir nutarė rašyti apie garsiausią dinastiją – Gediminaičius.
Pastarajame leidinyje pasakojama apie 112 vyrų ir moterų likimus. Moterims skiriamas ypatingas dėmesys, nes tai buvo kol kas mažai kur atskleidžiama tema.
Pradėjo ne nuo nulio
Po susitikimo su skaitytojais E.Gudas korespondentei plačiau papasakojo, kaip jiedu su Ž.Petrauskaite parašė dar pirmąją savo knygą.
Gavęs leidyklos pasiūlymą bendradarbiauti, jis svarstė labai trumpai. Mat žinojo, kad kiti istorikai atsisakė knygą apie didikus rašyti paprasta, laisva, tarsi tekančia kalba.
„Populiarioji istorija – visiškai nauja sritis. Bet knygai jau buvo skirti pinigai, ir leidykla turėjo skubiai rasti autorius. O ir aš pats norėjau išbandyti ką nors naujo“, – prisiminė panevėžietis.
Be to, jis nuo vaikystės domėjosi didikų istorija, jau buvo išnagrinėjęs istorinius šaltinius, informaciją turėjo galvoje ir konspektuose. Nė vienos knygos nereikėjo pradėti nuo nulio.
Istorinius faktus abiem knygoms E.Gudas pasakojo telefonu, o Ž.Petrauskaitė juos „įvilko“ į patrauklų rūbą.
Autorius vis pabrėžė, kad nesivadovauja nei mitais, nei legendomis – visos istorijos yra patikrintos.
Manė, rašys sausas knygas
„Neleidau Žilvinei interpretuoti faktais, taisiau tas vietas, kurias ji buvo pernelyg išgražinusi. Bet mudviem pavyko įrodyti, kad faktus galima pateikti įdomiai, patraukliai ir visiems suprantama kalba“, – šypsojosi E.Gudas.
Jis pasidžiaugė, kad jų knygas per pamokas naudoja mokytojai ir skatina moksleivius jas perskaityti.
Vis dėlto ir pačiam autoriui dėl knygų stiliaus truputį keista, juk jis visuomet manydavo, kad kada nors rašys rimtas, sausas, akademines knygas. Nors, gali būti, kad ir tokių dar parašys, kai baigs doktorantūros darbą.
Dar prieš metus Valdovų rūmuose dirbęs E.Gudas nusprendė tapti „laisvu mokslininku“ ir nebeplušėti nuo 8 iki 17 valandos. Dėl šio sprendimo visai nesigaili ir dėl to, kad gali dažniau aplankyti Panevėžyje gyvenančią savo motiną Laimą Gudienę.
Čia jis aplanko kadaise mėgtas vietas, leidžiasi į malonius prisiminimus.
Tėvas – mokslų daktaras
Jaunasis istorikas gali patvirtinti, kad obuolys nuo obels toli nerieda. Jo tėvas Kęstutis Gudas buvo panevėžiečiams puikiai žinomas istorikas, rašė mokslinius straipsnius ir knygas, buvo mokslinis redaktorius didelės monografijos apie Panevėžį, aprašė lietuvius Prūsijoje kaip tautinę mažumą.
Be to, jo senelis Ipolitas buvo racionalizatorius ir išradėjas, o tarp giminių – garsieji broliai Vileišiai, Juozas Čerkesas Besparnis, knyg-nešiai ir politiniai kaliniai.
„Genai daug ką reiškia. Iš tėčio paveldėjau pomėgį istorijai, iš mamos – domėjimąsi ekonomika. Šiuo klausimu esu dvilypis. Bet į faktus žiūriu racionaliai – kaip matematikas“, – patikino pašnekovas.
Vis dėlto jo tėvas nenorėjo, kad sūnus studijuotų istoriją, ir klausdavo, kada gi šis užsiims rimtais reikalais.
„Tėčiui pačiam taip buvo: baigė istoriją, apsigynė daktaro laipsnį, bet atsisakė dirbti dėstytoju Vilniaus universitete“, – kalbėjo E.Gudas.
Jo tėvas tuomet grįžo į Panevėžį ir ėmėsi visai kitokios karjeros – politinės.
Pašnekovas neatmetė, kad ir pats ateityje galbūt pasuks į politiką ar verslą, tik ne per artimiausią dešimtmetį, nes šiam laikui turi mokslinių planų.
Nuo lenkų dar atsiliekame
Ir korespondentei, ir susitikime su skaitytojais bibliotekoje E.Gudas pažymėjo, kad Gediminaičių istoriją ypač plačiai ištyrinėję lenkų mokslininkai. Didelių netikėtumų vargu ar būtų įmanoma surasti.
Bet lietuviai nuo kaimynų smarkiai atsilieka, ir dėl to, kad menkai domimės savo šalies istorija, mums turėtų būti gėda. O juk turime kuo didžiuotis!
E.Gudas pasakojo, kad Europos kontekste Gediminaičiai atrodė puikiai. Jie bendravo su kitų valstybių didikų dinastijomis, su Šventosios Romos imperatoriais ir popiežiais. Itin įspūdingai atrodo jų valdytų žemių dydis – nuo Estijos iki Kroatijos. Dinastija buvo turtingiausia, bet ne galingiausia.
Paprašytas papasakoti, kaip atrodė didikų diena, istorikas aiškino, kad konkrečių dienotvarkės aprašymų neturime. Akivaizdu, kad dienomis buvo darbas, vakarais – šiek tiek pasilinksminimų, žaidimo kortomis, maskaradų, pokylių. Žinoma, medžioklės – kelioms dienoms, savaitėms ar net mėnesiams.
Daug kas priklausė nuo metų laiko – Užgavėnės tęsdavosi savaitėmis, o per gavėnią buvo daug miegama ir meldžiamasi. Daug keliavo, neturėjo vienos rezidencijos, kurioje praleistų ištisus metus. Keliavo per visą valstybę ir dar susirinkdavo mokesčius.
Šaltiniuose pažymima, kad mūsų valdovai buvo labai demokratiški, nuolat tardavosi su tarybomis, ir svetimšaliams susitikti su jais akis į akį buvo labai sunku.
Didysis – tiktai Vytautas
Paklaustas, kodėl dinastija gavusi Gediminaičių vardą, nors pradininkas buvo visai ne Gediminas, E.Gudas aiškino, kad išties – Gediminas buvo ketvirtasis šios dinastijos atstovas soste.
Bet taip susiklostė, kad Gedimino palikuonys būtent jį laikė pačiu svarbiausiu protėviu, daugiausia nusipelniusiu valstybei, užmezgusiu santykius su Vakarų Europa.
„Buvo keista tradicija, kad sostą paveldėdavo brolis, o ne sūnus“, – kalbėjo panevėžietis.
Ir kai buvo karūnuojami Lietuvos didieji kunigaikščiai, jiems Vilniaus katedroje uždėdavo Gedimino kepurę. Deja, nežinoma, kur ji dingo.
Istorikas buvo paprašytas papasakoti apie ikoniniu laikomą Vytautą. Ar jis buvo reikšmingiausias Lietuvos valdovas?
E.Gudas sakė, kad buvo du valdovai: Vytautas – didysis kunigaikštis ir Jogaila – Lietuvos aukščiausiasis kunigaikštis.
„Bet tik Vytautas vadinamas didžiuoju, ir yra už ką – daug nuveikė, kad kunigaikštystė taptų didžiausia per visą istoriją, kad įsilietume į Vakarų valstybių gretas. Nors pradžią tam davė Jogaila“, – tęsė svečias.
Būtų puikus prezidentas
Šaltiniuose rašoma, kad Vytautas buvo labai piktas, žiaurus, nepatikimas, dažnai keičiantis nuomonę, kad riaumodavo kaip liūtas. O Trakuose net laikė liūtus.
„Nepaisant jo nuopelnų valstybei, jei dabar turėtume tokį prezidentą, tai spjaudytumės“, – svarstė E.Gudas.
Bet Europoje tuomet buvo įprasta, kad valdovai ir būdavo būtent tokie.
Paprieštaravus, kad ir bibliotekos salėje surastume ne vieną Vytautą ir vargu ar rasime Jogailų, E.Gudas apgailestavo, kad Jogaila, kaip valdovas, yra nepakankamai įvertintas, todėl dar neįprasta jo vardą duoti savo vaikams.
„Galbūt Jogaila tiems laikams buvo per diplomatiškas, per malonus, per atlaidus, per dorybingas. Bet šiandien jis būtų puikus Lietuvos, Amerikos ar bet kurios kitos šalies prezidentas“, – kalbėjo.
Svečias prisipažino, kad Jogailą jis itin gerbia – dėl to, kad pirmas apsisprendė jungtis prie Vakarų valstybių. Kiti valdovai šį klausimą svarstydavo, bet jokių žingsnių nežengė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Kraštotyrininkai, istorikai, mokytojai, knygų mėgėjai rikiavosi į eilę, kad gautų E.Gudo autografą.
2. E.Gudas nekantriai laukė, kol į knygos pristatymą bibliotekoje ateis jo mama L.Gudienė.
A.Švelnos nuotraukos
