Šeimos triūsia pakaitomis
Važiuojant nuo Vabalninko, Lamokų kaimo pradžioje matyti didelis ūkinių pastatų kompleksas, žemės ūkio technika, nauji bokštai grūdams laikyti. Šalia stovi ir gyvenamasis namas su išpuoselėta teritorija.
Tai vienos giminės – Aukštikalnių ir Kopūstų – šeimų ūkis. Kitąmet bus 30 metų, kai jis gyvuoja.
Moderniame geltoname name, esančiame ūkio pašonėje, gyvena Vitalija ir Gediminas Kopūstai. Kiti ūkio bendraturčiai Petras ir Danutė Aukštikalniai jau seniai įsikūrę Vabalninke. Abi šeimos valdo 600 hektarų, užsiima grūdininkyste ir gyvulininkyste.
Fermose dvi šeimos triūsia pakaitomis – vieną savaitę vieni, kitą kiti.
Dabar, kai važiavome į Lamokus, Kopūstai buvo išvykę atostogų, tad stabtelėjome Vabalninke pas Aukštikalnius.
P.Aukštikalnis ir V.Kopūstienė – brolis ir sesuo, ūkį jiedu paveldėjo iš tėvų. Sesuo su vyru renovavo tėvų namą ir liko jame gyventi, o brolis su šeima išsikraustė į miestą.
Ypatingą siuntinį parnešdavo vaikai
„Seniau Lamokuose buvo daug sodybų, palei Kupreliškio kelią rikiavosi gryčia už gryčios, buvo ne viena ferma“, – vaikystę prisimena P.Aukštikalnis.
Dabar bėra tik trys prižiūrėti gyvenamieji namai: tai jų tėviškė, medžiotojų namas ir sūnaus Šarūno Aukštikalnio sodyba.
„Kai sūnus nusprendė ūkininkauti, netoli senelių namų nusipirkom apleistą sodybą. Kol kas jis dar nevedęs, bet turi draugę“, – pašnekovas viliasi, jog Lamokuose gausės gyventojų.
Juolab kad Kopūstų sūnus irgi ėmėsi ūkininkavimo.
Tolima Lamokų kaimo istorija P.Aukštikalniui nežinoma.
„Iš vyresniųjų girdėjau, kad Lamokuose buvęs dvaras, sovietmečiu jo tvartuose kolūkis laikė arklius“, – tiek tegali pasakyti.
Įdomiau apie kaimą pasakoti per savo giminės istoriją. Pasak pašnekovo, Lamokuose gyveno beveik vien Aukštikalniai. Ne giminės. Yra buvę, kad Aukštikalnytė išteka už kraujo ryšiais nesusijusio Aukštikalnio.
Kad atskirtų, apie kurį šnekama, visi turėjo pravardes.
„Mes, vaikai, labai pykom, kad mūsų tėvelį pravardžiavo buliumi, nes jis dirbo karvių apsėklintoju. Tuomet ta specialybė buvo naujovė“, – prisimena ūkininkas.
Veislinių bulių spermą atgabendavo paprasčiausiu būdu: mėgintuvėlių siuntą įdėdavo į autobusą, o apsėklintojo vaikams tekdavo eiti į autobusų stotelę tą siuntinį paimti.
Prašė pakalbėti su „dratvom“
P.Aukštikalnis mena, kad ir tėvai, ir seneliai buvę gan verslūs.
Tėvas Vytautas Aukštikalnis savo gyvenimą kurti pradėjo nuo nulio, namus Lamokuose pasistatė ant pliko lauko. Trobą statė dviem etapais: iš pradžių vieną galą, o kai apsivedė, pristatė ir kitą.
„Tėvelio mama labai mėgo į turgų važiuoti, vežė parduoti savus agurkus, sviestą, grietinę, kiaušinius. Sodyboje turėjo didelę vištidę, laikė kelis šimtus vištų“, – prisimena darbščią močiutę.
Grįždama iš turgaus ji anūkams nupirkdavo saldainių, bet visų neatiduodavo, paslėpdavo po duknom. Petras su broliu ir dviem seserimis lenktu pagaliu gardumynus iš po duknų išžvejodavo.
„Dar prisimenu, kad pas mus kaime buvo įvestas pirmas laidinis telefonas. Būdavo, ateina kaimynės ir prašo: „ Ar su dratvom pakalbėt negautume?“
Geriausias liudytojas – tėvo dienoraštis
„Tėvelis visą gyvenimą rašė dienoraštį. Jei ko dabar neatsimenam, imam paskaityti“, – sako apie patį tikriausią ano laiko liudytoją.
Užrašai gan lakoniški, bet informatyvūs. Senasis Aukštikalnis fiksavo viską, kas jam atrodė svarbu: gandrai parskrido, gavo pensiją, karvė veršelį atsivedė, kokia oro temperatūra, giedra ar apniukę. Dienoraštyje užfiksuota ir kada Petras su motina buvo bažnyčioje.
„Man nupirko „Žigulį“, žiūriu, spidometro parodymai užrašyti“, – ūkininkas stebisi, kaip skrupulingai tėvas užrašus vedė.
Jis sako, kad visai giminei susirinkus būna ginčų dėl vieno ar kito praeities įvykio, tada ima storą tėvo dienoraštį ir ten ieško atsakymo.
P.Aukštikalnis turi išsaugojęs ir skardinę dėželę, kur tėvas laikė svarbius jam daiktus, ir visiškai sučiurusią odinę tėvo piniginę.
Iš direktoriaus pavaduotojo pareigų šoko prie žemės
P.Aukštikalnis pagal profesiją statybininkas, o iš Anykščių kilusi žmona Danutė – zootechnikė.
„Kai apsivedžiau, 4 metus gyvenom Lamokuose pas tėvus, o kad neplanavome prie žemės darbų likti, išsikraustėme į Vabalninką, dirbau Žemės ūkio technikume direktoriaus pavaduotoju“, – pasakoja jis.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai ėmė byrėti kolūkiai, senasis Aukštikalnis pasielgė labai įžvalgiai, iš karto įkūrė savo ūkį.
Prie žemės labiau buvo likusi duktė Vitalija su žentu, su senaisiais Aukštikalniais jie Lamokuose ir ūkininkavo. Tiesa, Petras su Danute irgi atlėkdavo padėti.
Bet nutiko bėda – per patį darbymetį sesers vyras susižeidė ranką, gydymas buvęs netrumpas.
„Nebuvo ką daryti, ūkio darbų nesustabdysi, teko keisti gyvenimą ir mums su žmona rimtai įsilieti į šeimos ūkį. Tėvai mums su seseria ūkį užrašė per pusę“, – vyras pasakoja, kaip neplanuotai tapo ūkininku.
Išeis į pensiją ir toliau dirbs
Sunkiausi darbai klestinčiame ūkyje yra su gyvuliais. Moderniai įrengtoje fermoje laikoma per 300 karvių, melžiamų visas šimtas.
P.Aukštikalnis neslepia, jog ne kartą buvo svarstyta gyvulininkystės atsisakyti ir likti tik su grūdinių kultūrų auginimu, bet kai tiek darbo įdėta, buvę gaila fermas panaikinti.
Abi ūkininkų šeimos dėjo viltis į atžalas: užaugs vaikai, gal imsis gyvulininkystės.
„Dabar jau žinom, kad nei sūnus, nei sūnėnas su karvių auginimu neprasidės. Mūsų dukterys į kaimą irgi negrįš, viena Vilniuje, kita Panevėžyje, žentai su žemės ūkiu irgi neturi sąsajų“, – skėsteli rankom pašnekovas. Ir priduria, jog fermose gyvybės bus tol, kol darbščiosios jo giminės moterys tą naštą temps.
D.Aukštikalnienė pritaria, kad yra noras lengviau gyventi, bet kaip pažiūrėtų darbuotojams į akis, jei juos reikėtų atleisti, visi fermose dirba daugiau kaip 20 metų.
O jei neliktų karvių, neliktų ir garsiosios Piemenėlių šventės. Ūkininkė juokiasi, kad apie tai nė galvoti nenori.
„Ką darysiu kai išeisiu į pensiją? Padarysim pensininkų vakaronę ir toliau dirbsim“, – kvatoja energingoji pašnekovė.
Parsivežę juodmargę perdažė į žalmargę
Per Jurgines Aukštikalnių ir Kopūstų ūkyje vykstantis renginys jau seniai tapo visos Vabalninko seniūnijos pasididžiavimu. Tądien į Lamokus suguža daugiau kaip šimtas svečių.
„Nuo Jurginių gyvuliai genami į lauką, melžėjos pina vainikus, dedam karvėms ant galvų ir palydim į ganyklas. Būna koncertai ir visokių atrakcijų, kasmet svečių gausėja“, – pasakoja moteris.
Dėl pandemijos dvejus metus Piemenėlių šventės nebuvo, ūkininkai tikisi, kad ateinantį pavasarį ji jau galės vykti.
Sukam pasižvalgyti po fermas. Jų prieigose pasitinka cementinė karvutė ir veršelis.
Gyvulius nulipdė vienas nagingas žemaitis, bet padarė juos juodmargius, atsisakė daryti žalus, nes tokių esą jo krašte nėra.
Lamokų ūkininkai gabenosi karvę priekaboje. Kur tik pakely stojo, vis atsirasdavo norinčių kartu nusifotografuoti.
Parsivežę ėmė ir perdažė skulptūras pagal save, pavertė karves žalmargėm.
Pravėrus duris į fermą nė užuominos nėra, kad čia esama gyvulių: baltos sienos, baltos durys, švara lyg vaistinėje, poilsio kambaryje odiniai baldai, virtuvės kampas, gausybė žydinčių gėlių ir gausi molinių karvučių kolekcija.
Melžimo blokas irgi švarutėlis, modernūs aparatai, visur išklota plytelėmis.
Pagaliau koridoriaus gale už durų girdim mūkimą. Didžiulėje patalpoje karvės vaikšto laisvai. Vienos guli ant pakreiktų šiaudų siauresniuose gardeliuose, kitos spiečiasi erdvesnėse aikštelėse.
Atskiroje patalpoje laikomos greit veršiuotis turinčios karvės. Šeimininkė parodo ir prieauglį – kelių savaičių ir vienadienius veršelius.
Keistos kaimų lenktynės
Vienas prie kito prigludę du kaimai – Lamokai ir Lamokėliai – žemėlapiuose atskirti, tačiau praeitimi ir šaknimis tiek persipynę, jog yra tikras galvosūkis net istorikams.
„Kada atsirado Lamokėliai jokių žinių neturime, nes vietovė netyrinėta. Galbūt naujas kaimas šalia Lamokų susiformavo po 1918 metų žemės reformos, kai savanoriams buvo dalijama žemė“, – sako Biržų muziejaus „Sėla“ istorikė Snieguolė Kubiliūtė.
Lamokai istoriniuose šaltiniuose paminėti 1676 metais, kai čia buvusio palivarko savininkai kaimišką dvarelį ir žemes padovanojo Palėvenėlės Šv. Domininko bažnyčiai, o šioji čia atsiuntė vienuolius dominikonus.
Vienuoliai Lamokuose pasistatė vienuolyną, koplyčią, dirbo žemę ir gyveno toje vietoje daugiau nei du šimtus metų. Sakoma, kad pagrindiniu jų pajamų šaltiniu ilgus metus buvo obuolių vyno gamyba.
Kai tarp Lamokų ir greta esančio Meilūnų kaimo įsiterpė Lamokėliai, vienuolių jau nebebuvo.
Visas keistumas, kad naujesni ir mažesni Lamokėliai pagrindinį kaimą greitai pranoko dydžiu ir gyventojų skaičiumi, o galiausiai savotiškai pasiglemžė ir dalį Lamokų teritorijos. Ir ne tik. Lamokų dvarvietė ir koplyčia tapo Lamokėlių nuosavybe.
Pastaraisiais dešimtmečiais du giminingi kaimai vėl krečia keistus pokštus: įspūdingą Šv. Jurgio koplyčią turintys Lamokėliai spėriai tuštėja ir nyksta, o ant išnykimo ribos buvę Lamokai atsigauna.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Jau du dešimtmečiai, kai ganiavos pradžią Vabalninko seniūnijoje pažymi nuotaikinga Piemenėlių šventė, kurią organizuoja ūkininkai Aukštikalniai ir Kopūstai.
2. D. ir P.Aukštikalniai trumpai gyveno ir tėvų namuose Lamokuose, čia jie su tėvu V.Aukštikalniu.
3. Kiekvieną pavasarį ūkio karvės į laukus palydimos išpuoštos gėlių vainikais, į Piemenėlių šventę susirenka gausybė svečių.
4.Moderniai įrengtoje fermoje karvės nerišamos, vaikšto laisvai.
5. D.Aukštikalnienė parodė vienadienius ir jau porą savaičių sulaukusius veršelius, jie laikomi atskiruose gardeliuose.
6. Ūkininkų sūnus Š.Aukštikalnis įsikūrė senoviškoje sodyboje, jos neperstatė, o tik suremontavo.
7. Tik įvažiavus į Lamokus žvilgsnis atsiremia į modernaus ūkio statinius ir grūdų bokštus.
8. ir 9. V. ir G.Kopūstai įsikūrė senųjų Aukštikalnių sodyboje, ją renovavo ir išplėtė, greta išdygo ir visas ūkio kompleksas.
10.Šiame fermų komplekse dvi ūkininkų šeimos laiko apie 300 karvių.
11. Taip atrodo fermose įrengtos šiuolaikinės pieno surinkimo talpyklos.
A.Švelnos nuotraukos
