Matydama, kokia tai bjaurastis, kiek jėgų ir pinigų kainuoja ir kiek laiko bei sveikatos atima, dar paauglystėje išgirdusi pasakymą, kad nereikėtų išsižadėti ligos, „tiurmos“ ir ubago lazdos, daviau sau žodį – gyventi taip, kad nepakliūčiau į rankas policijai, neatsidurčiau teisme, o tuo labiau – kalėjime. Bet taip gyventi man nepavyko.
Vieną ūkanotą rytą išėjusi į kiemą už tvoros pamačiau vaikštinėjančią ir garsiai raudančią kaimynę bei porą policininkų.
– Kas nutiko? – pamenu, paklausiau jos. Klausiau išsigandusi, bijodama, kad išgirsiu baisią naujieną: naktį ją užpuolė, galbūt sumušė.
Kaimynė toliau ašarodama aiškino, kad įslinkę vagys pavogė jos laikytas keturias vištas.
– Mat kaip... Lyg ir girdėjau, kaip naktį šunys lojo, – pasakiau.
Į darbą tądien nereikėjo, tad namiškiams išsiskirsčius likau namie viena. Netrukus į duris kažkas pabeldė. Policininkas. Neabejojau: klausinės apie vištas. Bet buvo blogiau. Jis atėjo, nes ant namo, kuriame gyvenu, rodos, Konstitucijos dienos proga neplevėsavo vėliava. Tuomet žinot nežinojau, numanyt nenumaniau, kad už neiškeltą vėliavą baudžiama.
Tad policininkui lengvabūdiškai atsakiau, jog buvau pamiršusi. Pareigūnas kažką užrašė, davė man pasirašyti. Pagalvojau, kad jis padarė savo darbą – ir tuo viskas baigsis. Bet nesibaigė.
Gana greitai gavau šaukimą į policiją. Nutariau, kad mane nori pamatyti tas pats policininkas, gal kokios grafos neužpildė. Bet patekau pas kitą pareigūnę. Ją pamačiusi puoliau garsiai apgailestauti, kad vėliavos neiškėliau.
Tačiau ji mano pasiteisinimų neklausė.
– Ką galėtumėt paliudyti dėl pavogtų kaimynės vištų? – pasidomėjo.
Atsakiau, kad visiškai nieko. Žinau tik tiek, kad anksčiau vištos kapstydavosi kaimynės kieme, dabar jų nebeliko. Bet toks mano atsakymas pareigūnės netenkino. Ji paaiškino, jog kolegų surašytame protokole mato įrašą, kad aš girdėjau, kaip vagystės naktį lojo šunys.
– Šunis girdėjau, – patvirtinau.
Tuomet prasidėjo tardymas. Kiek šunų galėjo loti? Kelinta valanda buvo? Ar ilgai lojo? Ar kitokių garsų negirdėjau?
Aš įtikinėjau, kad nežinau, kada buvau išbudinta lojimo, be to, nieko daugiau negirdėjau, apsiverčiau ant kito šono ir miegojau toliau.
– Ar viena miegojot?
Atsakiau, kad viena.
Iš mano atsakymų pareigūnė prirašė visą lapą, pasirašiau jį ir išėjau. Maniau, kad su šia įstaiga mano reikalai pasibaigė.
Toli gražu. Po kelių dienų gavau šaukimą į teismą. Pasidžiaugiau, kad vištų vagis rastas, bus teisiamas, o aš liudysiu, kaip vagystės naktį viena miegodama girdėjau lojančius šunis.
Į teismą nuėjau pasiryžusi tai papasakoti, o atėjusi žiūriu: teisme – visa mano gatvė, gal 15 žmonių. Visi neramūs, susirūpinę.
– Tai jūs visi čia dėl pavogtų Žarnienės vištų? – net sušukau iš nuostabos.
– Kokių vištų, kokių vištų? Kai gausi baudą, vištosneberūpės!
Pasirodo, ne tik aš, bet ir visi jie svarbią dieną nebuvo iškėlę vėliavų.
Taip nutiko, kad posėdžių sekretorė pas teisėją pirmą pakvietė mane. Teisėjui bandžiau paaiškinti, kad iškelti vėliavą sutrukdė kaip tik tą rytą pavogtos kaimynės vištos. Tačiau apie vištas teisėjas nenorėjo nieko girdėti, pasakė, kad dėl užmaršumo man skiria baudą.
Nesuvokiau tada, ką reiškia teismo skirta bauda, tad neskubėjau jos mokėti.
O sykį grįžusi iš darbo radau antstolio pranešimą, kad atvyks areštuoti manojo turto. Tai bus daroma, kad jį pardavus būtų sumokėta teismo man skirta bauda ir dar antstoliai pasidengtų išlaidas, kurių neabejotinai turės pardavinėdami šį turtą.
Tada jau nedelsdama lėkiau aiškintis pas antstolius, sumokėjau baudą, apmokėjau ir antstolių išlaidas. Išleidau bemaž visą atlyginimą. Bet įgavau neįkainojamos patirties, tad niekada nebesakau ir net nebemanau, kad galima nugyventi gyvenimą išvengus „tiurmos“ ar bent jau kitų valdiškų namų, vykdančių teisingumą.