Saulėti metai tėviškėje
Metai tėviškėje, nors ir neturtingi, daugybės vargų, išgyvenimų persmelkti, tačiau patys šviesiausi, nuostabiausi. Gimusi Miškinių kaime, Leliūnų valsčiuje, 12 hektarų ūkį valdžiusių ūkininkų šeimoje. Genovaitės ir Stanislovo Rakauskų šeimoje augo trise. Ji, pati jauniausia, gimusi 1930 - Vytauto Didžiojo metais. Dar Viktorija, Bronius. Tėtis ją labai mylėjo. Jautėsi tarsi rojuje, mat per dvidešimt dvejus metus, kuriuos nugyveno tėviškės namuose, nė karto negirdėjo tėvų besibarant. Ar jie taip valdėsi, ar niekada niekas nedrumstė jų šventų santuokos santykių – kas žino... Nepamirštama Pakalnių pradžios mokykla, dienos mokykloje, mokytojos skiepijama meilė tėvynei, pagarba žmogui. Ypač nuoširdi, dėmesinga buvusi mokytoja. Įsiminė prieš pamokas kalbėta malda, kurioje prašyta laiminti mokytojų, tėvelių rūpestį, pagelbėti gerai mokytis, augti gerais žmonėmis. Ką iš mažens įkvepia, tą ir turi...
Daugybė įdomybių pamokose, viso pasaulio, o svarbiausia tėvynės ir net savos apylinkės gražiausių, istoriškai svarbiausių vietų pažinimas. Mokėsi apie didingą, garsią didžiųjų kunigaikščių Lietuvą, apie lietuvių kovas su priešais, apie galingas pilis ir tuoj pat išsiruošdavo aplankyti piliakalnio. Koks gražus ir didingas atrodė Pakalnių piliakalnis, ant jo Pavasarininkų pastatytas kryžius. Tikybos tiesų mokė į mokyklą atvažiuodavęs kunigas. Mokė nedaryti nieko bloga, laikytis Dievo įsakymų, net nukritusio obuolio nepaimti. Kone kiekvieną sekmadienį su tėveliais lankydavosi bažnyčioje. Šv. Onos atlaiduose mergaitės eidavusios gėlyčių procesijoje barstyti, apsivilkusios pūstomis balto perkelio suknytėmis. Paaugusi šventadienių vakarais eidavo į jaunimo pasilinksminimus – vakaruškas.
Kuomet buvo karas...
Įsiminė tie metai, kai užėjo rusų kariuomenė, o po metų prasidėjo karas. Vokiečių kareiviai, matyt, jau ruošdamiesi pasitraukti, stovėjo ilgėliau – su arkliais, virtuvėmis. Pasibaigus karui, prasidėjo pokario neramumas, trėmimai, suėmimai, šaudymai, daug jaunimo išėjo į partizanų būrius. Miškiniai miške, o skrebai su kareiviais miestelyje, tai ir eidavo vos ne tais pačiais takais, per miškus, per sodybas, kol susidurdavo su mirtimi. Sodiečiams nerimas: kartais net sunku buvo suvokti, kurie čia buvo atėję. Žuvo daug jaunų, smagių vyrų, galų gale liko tik Kraujelis. Jis buvo tokio šviesaus veido, ilgaplaukis, tai kartais, apsirengęs moteriškais drabužiais, nuvažiuodavo į miestelį, vaikščiodavo po turgų. Jo ieškojo, milicininkai rengė pasalas, Kvaselių klojime, sienos lentelę atplėšę, per plyšį sekė apylinkę, žvalgėsi miško link, laukė, ar neateis. Pusdienį pabuvę, persikeldavo į kitą vietą. Kuomet pasklido žinia apie jo žūtį, Vanda jau buvo ištekėjusi, augino vaikus. O kai jau kūrėsi kolchozai, žmonės kaip į juos įsirašyti nenorėjo, tačiau prievarta suvarė. Ir tėvelis iš to sielvarto visą naktį nemiegojo, kumščiu stalą daužė, niekaip nenorėjo susitaikyti, kad teks atiduoti ir žemelę, ir padargus, ir net mylimą arkliuką.
Moterystėje
Kuomet paaugo, tėveliai nusprendė išmokyti siuvėjos amato. Seną, bet labai gerą siuvimo mašiną „Zinger“, dar caro laikais parsivežtą iš Maskvos, padovanojo krikšto motinėlė. Mokėsi pas gerą siuvėją Bruonę - Bronę Guobytę. Prabuvo pas ją metus – pusę metų mokėsi, o kitus pusę metų talkino mokytojai siūti ir taip atsiteisė už mokslus. Amatas leido jau duonos pačiai penytis. Ir sekėsi viską siūti: pasiūdavo net puikiausius kailinius, ir vyriškus, ir moteriškus drabužius. O jatus... Net kai Skiemonyse atidarė siuvyklą „buitiniame“, tai moterys ir merginos labiau ėjo pas Vandutę, nes ji sukneles daug geriau pasiūdavo.
Ištekėjo už vietinio. Tuo metu ne meilės ir laukė, - jautėsi šioks toks vyrų stygius, vos ne kiekvienas buvo mielas.
Piliakalnio paviliotas
Sykį, jau begyvenant Baltušavoje, vieną 1962 m. besibaigiančios vasaros pavakarę pamatė laukais, aplink piliakalnį ratais bevaikščiojantį ne per didžiausio ūgio paprastai apsirengusį žmogų. Jis įkopė ir į kalno viršūnę, kažką pasilenkęs darė. Pasirodo, fotografavo.
Po valandėlės jis pasibeldė į trobos duris. Paaiškėjo, kad tai garsus senovės tyrinėtojas, fotografas Balys Buračas. Pasiprašė nakvynės. Kartu su šeimyna ir pavakarieniavo: pavalgė virtų bulvių su rūgpieniu. Ilgėliau pasišnekėti nepavyko, prasitarė, kad labai pavargęs, ryt anksti iškeliauti pasiruošęs, tad nuėjo ilsėtis. Nuotrauka su piliakalniu neišėjo. Ir meistrams kartais nepasiseka – sugadino negatyvą. O nuotrauką, kurioje šeimininkė su dviem vaikais bestovinti, atsiuntė, ji tebėra V. Kvaselienės albume.
Dar apie šį bei tą...
Teko eiti į kolektyvinį ūkį dirbti. Pradžioje - įvairių darbų laukininkystės brigadoje. Tačiau ten nepatiko: vieni dirba rimtai, kiti tinginiauja, o atlyginimas visiems vienodas. Atsiradus progai, ėmė dirbti melžėja. Ten jau, kiek padarai, matyti, kad viskas tavo padaryta.
Pradžioje melždavusi rankomis aštuoniolika karvių. Po kurio laiko - jau dvidešimt, o kuomet atsirado melžimo aparatai, tai ir visą pusšimtį. Melžėjos darbas - ne tik pamelžti, bet ir mėšlą nuvalyt, pašluot, grindis kalkėmis pabarstyti, paduot pašaro, išdalyti karvėms miltus.
Pasak moters, gyvenimas kaime žmogų daro geresnį, o mieste tai ne visada.
Supratinga moteris savo ilgo gyvenimo palydovų - įdomesnių namų apyvokos, buities daiktų - neišmetė, juos sukrovė į kertelę ūkiniame pastate ir įkūrė asmeninį muziejų. Ten ir muštokės, „blėkos“ pienui, senelio staliaus įrankiai – didžiuliai įvairių formų obliai, kaltukai, varstotas. Seni puodai ir audiniai, iš netolimos moters palikimo gauti albumai su iškarpomis, iliustruojančiomis sovietinių laikų gyvenimą, daugelyje puslapių - vaizdeliai su didžiuliais antakiais išsiskiriančio generalinio sekretoriaus Brežnevo veidu, ir visai netoliese, seniūnijos centre, Skiemonių miestelyje veikiančio Zenono Karalkevičiaus muziejaus, skirto palaimintajam arkivyskupui Teofiliui Matulioniui ir kitiems krašto šviesuoliams, nuotraukos.
Ši diena
Moters namai rymo ant aukšto kalnelio, veik pačiame jaukaus Gikonių kaimo viduryje. Erdviuose trobesiuose kadaise veikė mokykla, gyveno mokytoja, o V. Kvaselienė su šeima įsikraustė, kai pradėjo dirbti melžėja. Vadovybė pasirūpino, kad į darbą būtų arčiau. Metams bėgant, mokyklą panaikino, buvusi mokytoja pasimirė ir visas namas pasiliko Kvaselių. Patogi vieta – visai netoliese eina judrus Aukštaičių plentas, netoli ne tik į Leliūnus, bet ir Uteną. Tad jei kokia troba ir ištuštėja, tai tuoj atsiranda naujų gyventojų. Visi tvarkosi, rūpinasi, kad būtų gražu. Džiaugiasi, kad labai geri kaimynai, dažnai ir į miestą, bažnyčią nuveža, pakalbina, pasiklausia, ar kokios pagalbos nereikia. O nuo tokių gerų kaimynų bendrystės senolė tiesiog jaunėjanti. Gyventi gera, nes dar į kiemą pasikrapštyti išeinanti, sužiūrinti vištas, katinėlį, sargų šunelį Dobilą. Kasdien klausanti per radiją Šv. Mišių, ypač patinka „Marijos radijo“ skyrelis „Klausk drąsiai“. Pasiklausanti ir Lietuvos radijo, paskaitanti laikraštį, tad gerai informuota ir tiesiai pasakanti, kad tvarkos valstybėj nėr. Antai Smetonos laikais valdė vyrai ir viskas tvarkingai ėjosi. O dabar veik visur moterys...
Įsitikinusi, kad nebėra pagarbos kaimui, o dėl to širdį skaudą. Rodosi, Dievas visus žmones normalius sutveria, bet jie ima ir pagenda. Iš kur dabar tiek pykčių, jeigu tik kur pasigilini, tai darosi negera. Bet visai nesidomėti ir neišgyventi - taip pat negerai.
Gyvenimas, rodos, ilgas, bet ir labai greitai praeinantis. Nesijaučia pasenusi – į veidrodį nežiūri. Širdis ta pati, kojos jau kitokios, o dėl atminties - tai ir jauni užmiršta...
O šeima, prasitaria senolė, tai tikras Dievo stebuklas: ir mes buvom trys, ir mano vaikai trys, ir kiekvienas iš jų turi po tris atžalas. Pabūnam, pabendraujam. Ir vaikai, jau suaugę, lanko, ir besuaugantys anūkai užsuka pas močiutę. Geri vaikai, nors, kai pažiūri, tai dabar jaunimas visai kitoks. Negerbia ne tik kitų, - ir savęs. Jei kur susirenka, tai ne vienas kitu džiaugiasi, mielai šnekasi, - įninka kiekvienas į savo telefoną, susėdę „groja“ ir palengva į kuprą riečiasi. Ne tik niekais užsiima, bet dar ir ligon niurkosi...
anyksta.lt
Prierašai po nuotraukomis:
1. Su dukrele Irena ir sūnumi Algimantu. Mažiausioji Zita dar nebuvo gimusi. B. Buračo fotografuota 1962 m.
2. Senoji tradicija. Trys karaliai Miškiniuose 1950 m. Iš kairės - Bronius Rakauskas, Vanda Rakauskaitė ir Klemusis Januška.
Nuotr. iš albumo
