Dar rado, kas mena bokštą su „svogūnėliu“
Tolokai nuo pagrindinių kelių Biržų rajone esantys, šonais sulipę Meilūnų ir Lamokėlių kaimai turistus privilioja savąja Šv. Jurgio koplyčia.
Ne tiek pačiu statiniu, kiek vietinės bibliotekininkės Sandros Bieliauskienės vedama ekskursija.
Neoficiali kaimo gidė atvykėliams pasakoja istorijas, kurias iš vietinių gyventojų surinko ir užrašė dar prieš kelis dešimtmečius.
Tuomet tebebuvo gyvi senoliai, dar menantys, kaip atrodė dabartinės koplyčios pirmtakė. Ji, statyta 1726 metais, buvusi aštuonbriaunė, apkalta ne gulsčiomis, kaip įprasta, o stačiomis lentomis, dengta šiaudais, turėjo varpinę ir priemenę, vadintą „bobinčiumi“, kurioje būdavo šarvojami numirėliai.
Viduje buvo dvi zakristijos ir dvi klausyklos, tarmiškai vadintos „lomkelas“.
Kampuotąją koplyčią puošė aukštas bokštas, kurio smaigalys prasidėjo svogūną primenančiu kupolėliu, o pačią viršūnę dar pailgino ornamentuotas kryžius.
Senoliai bibliotekininkei papasakojo ir apie naujosios – dabartinės koplyčios statybas 1928 metais, perdavė ir legendas apie pačios koplyčios atsiradimo šioje vietoje aplinkybes – visa, ką buvo girdėję iš savo senelių ir prosenelių.
Seniausieji pašnekovai bibliotekininkei anuomet tvirtino, jog šioji koplyčia yra trečioji, prieš šiaudais dengtąją buvusi kita, pati pirmoji, tik apie jos likimą žinių nebeišlikę.
Pasirodė kankinio mirtimi miręs šventasis
Koplyčia stūkso matomiausioje vietoje, tik įvažiavus į Lamokėlius, palei kelią ant kalniuko. Ją juosia akmeninė tvora su arkiniais vartais.
„Aplink lygumos, o čia štai aukštumėlė, mūsų koplytėlė tarsi pasikėlusi, dėl to dar gražesnė“, – kaimo įžymybę giria pašnekovė.
Ant šito kalnelio pirmoji koplyčia buvo pastatyta prieš gerus tris šimtus metų. Tuomet Vabalninko parapija buvusi labai didelė, o keliai labai prasti. Pavasario polaidžiu ir per rudens darganas nuklampoti į už keliolikos kilometrų esančią bažnyčią buvę sudėtinga, tad daugelis kaimų statėsi koplyčias, kad nors retkarčiais vyktų pamaldos, o svarbiausia – pagal katalikiškus papročius išlydėti mirusius.
Senoliai porino, jog koplyčiai nei vietos, nei vardo rinkti nereikėję, Apvaizda tuo pasirūpino. Esą ankstų rytą keliavo mergaitė vieškeliu. Staiga, lyg ką pajutusi, grįžtelėjo per petį, o ten, ant vienintelio apylinkių kalnelio, stovi baltas žirgas su raiteliu.
Parlėkusi namo mergaitė papasakojo apie reginį namiškiams, tie persakė kunigams, o šie nusprendė, kad tai buvo šv. Jurgio, dėl tikėjimo mirusio kario kankinio, pasirodymas.
Po mišių nusifotografuodavo
Dabar jau anapilin iškeliavusios vietinės gyventojos Genė Grubinskienė, Marijona Kairienė, Vera Pikūnienė ir Apolonija Aukštikalnienė bibliotekininkei pasakojo jaunystės prisiminimus iš to laiko, kai tarpukariu buvo pastatyta dabartinė koplyčia.
Senoji, prastovėjusi 200 metų, buvo jau tiek supuvusi, kad teko ją nušluoti nuo žemės paviršiaus ir toje pat vietoje ręsti naują, visai kitokį statinį.
Lėšų statyboms surinko Meilūnų ir Lamokėlių gyventojai. Meistrus Šileiką ir Lekarauską pasikvietė iš Vabalninko, talkino statybose abiejų kaimų vyrai.
Koplyčią statė ant akmeninių pamatų, kartu sumūrijo ir akmeninę tvorą, gerokai praplėtė kapinių ribas. Anksčiau buvo laidota tik visai šalia šiaudais dengtosios koplyčios, o dabar kapai nusidriekė ir pakalnėn.
„Senolės pasakojo, kad, būdavo, susirenka Lamokų, Lamokėlių, Meilūnų, Šalnių gyventojai ir užsako mišias už kurį nors kaimą. Žmonių prigužėdavo pilna koplyčia, net uodas nosies neįkištų“, – aiškina pašnekovė.
Įdomu, kad anuomet gyvavo tradicija po mišių visu būriu nusifotografuoti šalia koplyčios, tam reikalui iš anksto kviesdavosi fotografą J.Daubarą iš miesto. Kai kas tebeturi išsaugojęs tokių nuotraukų su fotografo štampu.
Koplyčioje tebešarvojama
Žvalgomės po dabartinės koplyčios vidų. Sienos ir visas skliautas iki pat viršaus iškalti geromis storomis lentomis. Vidaus remontą spėta padaryti prieš pat kolūkių griūtį, kolūkio lėšomis.
Virš altoriaus kabo šv. Jurgį vaizduojantis paveikslas, tik nežinoma, kas jį tapė. Greta esančius paveikslus bei kelias skulptūrėles koplyčiai padovanojo vietiniai gyventojai.
Smulkiai kryželiu siuvinėtas Marijos atvaizdas – jau mirusios Genės Grubinskienės kūrinys.
Lamokėlių koplyčia visą sovietmetį veikė, nė dienos nebuvo uždaryta.
Prieš pusantrų metų žmonės suaukojo pinigų ir pakeitė langus.
Lamokėlių koplyčioje vietiniai iki šiol tebešarvoja mirusius, apie artimojo išlydėjimą iš bendruomenių namų niekas nė girdėti nenori.
„Dabar ką tik palaidojome 92 metų senolę, jos dukra koplyčiai paliko labai gražų gedulingą audeklą ant morų po karstu patiest“, – raštuotą audeklą rodo pašnekovė.
Siauručiais įvijais laiptais ekskursantai būtinai lipa ir koplyčios palubėn, kur stovi elektriniai vargonai, iš ten fotografuoja visą erdvę.
Jei į Lamokėlius atvyktum pavasarį per Šv. Jurgio atlaidus ar rudenį per Šv. Pranciškaus, koplyčion vargu ar prasispraustum. Šie dveji tradiciniai atlaidai vietinių gausiai lankomi, suvažiuoja ir iš čia kilusiųjų.
„Lamokėlių koplyčia – mūsų žmonių dvasios paminklas“, – įvertina bibliotekininkė.
Per karus varpą užkasdavo
„Dabar sprendžiam, kaip viduje varpą pakabinti“, – sako S.Bieliauskienė.
Varpas yra. Senutėlis, Rygos meistrų nulietas 1783 metais.
Senojoje koplyčioje jis kabėjo iki Pirmojo pasaulinio karo. Buvo ir „zvaninykas“ Bernotas, skambino kam gimus ar mirus, varpu kvietė į mišias.
Artėjant vokiečiams žmonės, baimindamiesi, kad šie varpo neišsigabentų, jį nukabino ir užkasė miškelyje netoli koplyčios.
Naujai pastatytoje koplyčioje varpinės nebebuvo, tačiau specialiai varpui buvo pastatyta akmeninė vartų arka, tarpukariu varpas ten ir kabojo.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui tikintieji varpą vėl užkasė. Žemes nuo jo nušluostė jau pokariu, kai visa nusistovėjo ir nebeatrodė, kad į jų per du karus išsaugotą brangenybę kas kėsinsis.
„Janytė Čirvinskienė buvo paskutinioji, kuri mokėjo skambinti varpu“, – pasakoja bibliotekininkė.
Varpas tyli trečią dešimtmetį
Šiuo metu arka virš vartų tuščia. Varpas vėl nukabintas ir paslėptas.
Koplyčios varpas nutilo pirmaisiais nepriklausomybės metais.
„Nukabinom, kai prasidėjo didysis metalų vogimas. Gvelbė viską, net kryžius nuo kapų. Išsigandom, kad gali ir varpą išboginti, juk iš tarpuvartės nukabinti labai lengva“, – sako bibliotekininkė.
Varpas nėra didelis, panašiai 20 litrų kibiro dydžio, tik labai sunkus.
Šį kartą niekas jo į žemes nebekasė. Varpą priglaudė vienas kaimo gyventojas. Jam mirus saugoti perėmė kitas.
Pas ką guli brangiausias koplyčios turtas, paslaptis, ją žino tik keli žmonės.
Bibliotekininkė ir mums neatskleidė saugotojo pavardės, tik parodė neseniai padarytas varpo nuotraukas. Iš jų matyti, kad lobis prižiūrėtas, nušveistas ir perdažytas.
„Kai koplyčios viduj įrengsim vietą varpui pakabint, tada ir savi, ir pašaliniai juo galės pasigrožėti“, – sako.
Galbūt jau kitą vasarą ekskursantų lauks siurprizas.
Filmą apie Meilūnų kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. S.Bieliauskienė ekskursantus būtinai nuveda ir į koplytėlę, papasakoja jos atsiradimo istoriją ir legendas.
2. Per karus žemėje slėptą varpą parapijiečiai labai saugo, dabar norėtų jį pakabinti koplyčios viduje.
3. Taip atrodė briaunota, šiaudiniu stogu dengta dabartinės koplyčios pirmtakė prieš ją nugriaunant.
4. Beveik prieš šimtą metų statyti akmeniniai vartai ir dabar tebėra puošnūs.
5. Per naujausią remontą koplyčios vidus buvo iškaltas storomis medinėmis lakuotomis lentomis.
6. Virš altoriaus kabo paveikslas su šv. Jurgiu, tik nebėra kaip atsekti, kas jį nupaišė.
7. Marijos atvaizdą išsiuvinėjo ir koplyčiai padovanojo vietinė gyventoja G.Grubinskienė. A.Švelnos nuotr.
