„Kartą nuvežus paramą į pafrontę, vos kelis šimtus metrų nuo mūsų atskrido priešo raketa S-300. Saugodamiesi skeveldrų, ant žemės sukritome ne tik mes, bet ir kariai. Po mėnesio kita tokia raketa nebeklydo ir pataikė tiesiai į minėto padalinio nakvynės vietą, užmušdama daug vaikinų, su kuriais buvome susibičiuliavę“, – su neslepiamu apmaudu pasakė Mykola Lisenka.

Su šiuo 53 metų Kyjivo pučiamųjų orkestro dirigentu susipažinome praėjusią vasarą, o paskutinį kartą bendravome telefonu prieš keletą dienų, kai šis Lenkijos keliais iš Vokietijos į Ukrainą vežė paramą kariams ir buvo trumpam sustojęs poilsio.

Į klausimą, kodėl rizikuoja važiuodamas į frontą, dirigentas pasakė neįstengiantis atsakyti net pats sau.

M.Lisenka net keliolika metų buvo vienintelis dirigentas Ukrainoje, kartu dirbęs ir diakonu – šventiko padėjėju pravoslavų cerkvėje – bei skaitęs pamokslus tikintiesiems.

Tiesa, pastaruoju metu dėl asmeninių priežasčių savo veiklą cerkvėje jis sustabdė. Tačiau yra tvirtai įsitikinęs, kad vykdamas į frontą diakono įžadams nenusikalsta, nes karo nepropaguoja. Pagalbą tėvynę ginantiems kariams M.Lisenka laiko savo ir kiekvieno patriotiško ukrainiečio pareiga.

Proprosenelį Leipcige gerbia

Per asmeninį paramos fondą bei socialinius tinklus daugiausia lėšų M.Lisenka surenka Leipcigo mieste Vokietijoje. Ten karui prasidėjus atvykti stažuotei jį pakvietė vietos konservatorija, tuo pagerbdama šio proprosenelį, garsų savo studentą, kompozitorių Mykolą Lisenką.

Pastarojo nuotrauka kabo Leipcigo konservatorijos hole, o Kyjivo konservatorija yra pavadinta jo vardu, taip, kaip ir daugybė gatvių bei aikščių visoje Ukrainoje.

Mat 1842–1912 metais gyvenęs M.Lisenka išsižadėjo šeimoje vartotų prancūzų bei rusų kalbų, ėmė šnekėti bei studentams dėstyti ukrainietiškai, įkūrė pirmąją muzikos mokyklą, o gausioje kūryboje aukštino vietinį folklorą bei muzikinį tautos palikimą.

Proproseneliui Leipcige prognozavo didelę europinę karjerą ir ragino likti, tačiau šis sugrįžo į tėvynę ir tapo Ukrainos klasikinės muzikos „tėvu“.

„Mano proprosenelio kūrybą mėgęs garsus Rusijos kompozitorius Piotras Čaikovskis pasiūlė, kad šis Sankt Peterburge pastatytų savo operą „Tarasas Bulba“. Proprosenelis iš pradžių sutiko, tačiau išgirdęs teatro vadovų prašymą tekstus perrašyti rusiškai, trenkė kumščiu į stalą ir pareiškė: „Mano Tarasas niekada neišsižadės gimtosios kalbos“, – didžiavosi dirigentas.

Duktė tapo karo medicinos instruktore

Pirmąją karo dieną M.Lisenka išvežė žmoną bei tris dukteris iš sostinės į kaimą, tai vos nesibaigė didele tragedija. Po kelių dienų pažįstamas kariškis paskambino M.Lisenkai ir perspėjo, kad okupantai už valandos bus jų kaime, o užimtose gyvenvietėse žudo civilius bei prievartauja moteris.

Dirigentui pavyko laiku išsprukti iš kaimo ir žmoną Liubą bei dukteris Mariją, Anastasiją bei Ariadną saugiai išgabenti į Leipcigą. Tačiau pats skubiai grįžo į Kyjivą, kur su bičiuliais ėmė telkti paramą kariams.

Dirigento nuostabai, po kelių dienų į sostinę grįžo ir vyriausioji jo duktė, dvidešimtmetė Marija, nusprendusi laikinai nutraukti operinės režisūros studijas ir tapti karo medicinos instruktore.

Marija mokė į frontą vykstančius savanorius pirmosios medicininės pagalbos pradmenų ir su tokia misija vyko į įvairius miestus. Prieš tris mėnesius per karines pratybas mergina labai nesėkmingai susižeidė nugarą, dabar jos laukia sudėtinga operacija.

Įkvepia kazokiška narsa

„Rusų kompozitorių kūrinius iš orkestro repertuaro principingai išbraukiau dar 2014 metais, kai jie užėmė Krymą ir ėmė gvelbtis Donbasą. Užtat daugiau įtraukiau patriotinių kūrinių, o neatskiriama repertuaro dalimi tapo ir proprosenelio sukurta „Malda už Ukrainą“, – pasakojo M.Lisenka.

Vyriškis spėja, jog ryžtis pačiam lankytis pafrontėje turėjo įtakos ne tik rusiško carizmo metu proprosenelio demonstruotas patriotizmas, bet ir dar senesnių protėvių kazokiška narsa. Protėvis Jakovas dalyvavo Bogdano Chmelnickio sukilimuose, o Jakovo sūnus Ivanas buvo vienas iš Černigovo ir Pereslavlio kazokų vadų – etmonas.

Orkestrui pirmą kartą dirigavo Lietuvoje

Užaugęs nereligingoje šeimoje, į cerkvę dirigentas ėmė vaikščioti ieškodamas atsakymų į egzistencinius klausimus.

Bažnyčioje M.Lisenka susipažino su būsima žmona Liuba – anglų ir vokiečių kalbų vertėja.

Cerkvėje jis subūrė chorą, turėjo savo religinę radijo laidą, sakė pamokslus, įkūrė pagalbos sunkiai sergantiems vaikams fondą. Pastaruoju metu dirigentas neturi laiko nei cerkvės chorui, nei pamokslams, nes visą laisvalaikį skiria paramai frontui.

Vaikystėje M.Lisenka su tėvais dažnai viešėdavo Vilniuje, kur gyvena mamos giminaičiai. Tačiau Lietuva menininko biografijoje užima labai svarbią vietą dėl kitos priežasties – čia jis pirmą kartą dirigavo orkestrui.

„Į koncertą Šiauliuose atsivežęs tėvas netikėtai pasakė – pastaruoju metu nekaip jaučiuosi, todėl paprašiau į afišas kaip dirigentą įrašyti tave“, – prisimena M.Lisenka. Vyriškis spėja, jog tai buvo gudri tėvo apgaulė, jam tapusi neįkainojama patirtimi ir paskata tobulėti.

Repertuare bus ir lietuviška daina

Užsispyrimą padėti kariams dirigentą paskatino ir žinia, kad Vokietijoje gyvenantis ir šios šalies pilietybę turintis antros kartos pusbrolis Romanas Lisenko, Getingės simfoninio orkestro trombonininkas, tarnavęs kariuomenėje, pusmečiui atvyko į Ukrainą ginti protėvių žemės. Be to, M.Lisenka sako privalantis keršyti ir už geriausio draugo Dimos Rybakovo žūtį.

Šis žurnalistas į frontą savanoriu išvyko nemokėdamas net šaudyti. Kovodamas 24-ojoje brigadoje slapyvardžiu Reporteris, Dima parodė tokį sumanumą, kad buvo paskirtas būrio vadu.

Žuvo Reporteris praėjusią vasarą, gelbėdamas pavaldinį. Per puolimą pamatęs, kad skeveldra sužeidė karį, D.Rybakovas puolė stabdyti kraujavimą, tačiau netrukus priešo dronas į juos abu paleido mirtiną granatą. Našlaičiais liko du jo vaikai.

Dirigentas neslepia seniai puoselėjantis planą proprosenelio kūrinių pagrindu sukurti roko simfoniją, mat anksčiau šešerius metus vadovavo simfoniniam estrados orkestrui, grojusiam ir jaunimo mėgstamą roko muziką.

„Po šio karo patirties jaučiu, kad simfonija bus kitokia, o ruošdamasis padėkos Lietuvai koncertams pagalvojau, kad į simfoniją reikės įtraukti ir lietuvišką dainą, nes jūsų tautos parama nusipelnė didžiulės padėkos ir įamžinimo“, – pokalbį užbaigė M.Lisenka.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Patriotizmo dirigentas M.Lisenka semiasi iš proprosenelio, kompozitoriaus M.Lisenkos.

2. Koncertinėse Kijevo pučiamųjų orkestro afišose puikuojasi ne tik dirigento M.Lisenkos, bet ir jo proprosenelio nuotrauka.

3. Šiam būriui M.Lisenka padeda jau antrus metus – į pafrontę atveža surinktą įvairią labdarą.

4. M.Lisenka (dešinėje) įteikė kariui dovanojamo automobilio raktelius.

Nuotraukos iš asmeninio M.Lisenkos archyvo