Rudens vakarais plėšydavo plunksnas
Šių metų Muziejų naktį Biržų muziejininkai skyrė sapnams. O kur sapnai – ten ir pagalvės. Prikimšo muziejininkai senus užvalkalus, įvairių raštų stapkomis išpuoštus, ir surengė pagalvių madų parodą „Minkštai pasiklosi – kietai išmiegosi“.
O besiruošdami parodai, dar ir į žmones kreipėsi: gal kas turi padovanoti senoviniais raštais puoštų užvalkalų. Ir tikrai atsirado, kas tokių brangenybių dar turi.
Mūsų prosenelės senovėje namus gražino savo rankų darbo audiniais. Lovos buvo klojamos raštuotomis lovatiesėmis – iš po jų kyšodavo puoštas paklodės kraštas, pūpsodavo keliais aukštais viena ant kitos sudėtos drobinės pagalvės ornamentuotais įsiuvais. Spalvingi raštai labai pagyvindavo medinių rąstinių sienų ir baldų interjerą.
Pagalves moterys irgi darėsi pačios, padedamos namiškių.
„Rudens vakarais visi susėsdavo plėšyti plunksnų. Rudenį pjaudavo nemažai paukščių, daugiausia gaidžiukų, ančių, tad plunksnų buvo iki valiai“, – sakė muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė.
Pagalves puošė pagal naujausias madas
Pagalvės vadintos slaviškos kilmės žodžiais: pãduška, užvalkalai – novalačkais, o puošnūs jų įsiuvai – stapka, stapkute, stafka, užgaliu. Tai liudija užvalkalų kilmę: juos pirmiausia pradėjo naudoti vietinės sulenkėjusios dvarininkaitės ir miestietės, o jų pavyzdžiu pasekė kaimo mergaitės.
Vienas seniausių pagalvės su raudonu augaliniu ornamento įsiuvu vaizdas matomas viename XVI a. Valdovų rūmų paveiksle.
Užvalkalų įsiuvai buvo puošnūs, kruopščiai atlikti: seniausi buvo ornamentuoti užaudžiant raudonais, kartais ir mėlynais lininiais, medvilniniais siūlais, vadinamaisiais žìčkais (l. życzka, brus. жычкa). Vėlesnės puošmenos – geometrinio, augalinio ar gyvūninio rašto nėriniai. Šie kiauraraščiai įsiuvai kontrastingai išryškėdavo dažnai raudonos spalvos pagalvės audinyje (impile). Mergaitės ar moterys net žodžius išausdavo pagalvės užgalyje. Pavyzdžiui: „Man patalėlis zalių rutialių, saldus megialis jaunų denialių“.
S.Kubiliūtė pasakojo, kad užgaliai dar buvo siuvinėjami ar kitaip puošiami pagal naujausias rankdarbių madas. Kartais būdavo paruošiamas ir visas komplektas: užvalkalai savo raštais priderinti prie siuvinėtos lovatiesės.
Švenčių proga, per Kalėdas, Velykas, lovos buvo klojamos baltintos drobės paklodėmis, keičiami gražesniais ir pagalvių užvalkalai, viršun būdavo užtiesiami gražiausi austiniai divonai.
„Sapnų netrūko. Ne veltui namuose šalia maldaknygės, kalendoriaus ar šviečiamojo pobūdžio knygelės gulėdavo ir sapnininkas“, – sakė muziejininkė.
Tradicinei Muziejų nakčiai Biržų muziejininkai traukė iš muziejaus saugyklų turtą – nuo seniausių, XVIII a. užaustų pagalvių užvalkalų iki dar visai neseniai buvusių madingais užgaliais: nertais, mereškuotais, siuvinėtais... Todėl yra į ką akis paganyti.
Pagalvės ne tik sutūpė ant kėdžių, suolų, sulindo į skrynias ar papuošė kopėčių pakopas, bet ir kaip kokie sapnai sklando parodų salės palubėje.
Dovanų – Boriso Dauguviečio lova
Pagalvės pūpso ir ant didžiausios parodos puošmenos – įžymaus režisieriaus, iš Biržų krašto kilusio Boriso Dauguviečio lovos, kurią muziejus visai neseniai gavo dovanų iš Andros Antonovienės. Kažkada jos senelis J.Kvedaravičius šią lovą gavo dovanų iš paties B.Dauguviečio už pagalbą statant vasarnamį. O B.Dauguviečio duktė Galina Dauguvietytė net yra rėžusi: „Atsimenu, kad B.Dauguvietis mane ant šitos lovos darė.“
Ruošiant parodą įvyko dar vienas detektyvas. Feisbuko paskyroje muziejininkai kreipėsi į žmones prašydami: gal dar kas turi namų užkaboriuose pasislėpę senovinių pagalvių užvalkalų su austiniais užgaliais“? Laikraštį „Panevėžio kraštas“ ši muziejininkų paieška sudomino, todėl skelbimas atsidūrė jo puslapiuose. Ir jau kitą dieną muziejus sulaukė dovanų.
Muziejininkė Vijolė Nikšienė sakė, kad pirmoji paskambino buvusi tremtinė, biržietė Julijona Čeponytė-Samienė, audėjos duktė.
„Kai šeima buvo išvežta, namie likusias stakles išsaugojo teta. Grįžusi iš tremties, po kiek laiko moteris pati ėmė austi. Muziejui dovanotiems užvalkalams ji užgalius audė 1969 metais“, – pasakojo V.Nikšienė.
Kitų darbų dirbti net neleido
Dar įdomesnė Veronikos Sližauskaitės-Drevinskienės iš Narteikių kaimo Pasvalio rajone istorija. Jai į muziejų paskambinti rekomendavo draugė Bronytė. „Panevėžio kraštą“ dėl prasto regėjimo skaito su didinamuoju stiklu. Ji ir užmatė tekstą apie ieškomus užvalkalus. V.Drevinskienė kaip sykis namuose saugojo senų užvalkalų.
Į svečius pas ją pasiimti dovanų vyko muziejininkės Vijolė Nikšienė ir Dovilė Bekerienė. Ir štai, ką jos išgirdo.
„Mano mama Ganefa bažnyčioje susipažino su lenkaite Janina Šimkun iš Rakauskų kaimo Švenčionių rajone. Lenkaitė, ko gero, buvo bajoraitė, nes jai nieko kito šeimoj dirbti neleido, tik austi, siuvinėti ir kitais rankdarbiais užsiimti. Buvo labai pasitempusi, labai gražiai susišukavusi. Mama ir užsakė pas ją užvalkalus“, – pasakojo V.Drevinskienė.
Pagalvių ekspozicija jos lankytojams priminė vaikystę, saldų miegą kaime pas senelius. Tik pagalvių mūšio kai kuriems pritrūko. O vienas politikas pasvarstė, ar nereikėtų įstatymu įteisinti privalomų kraičio skrynių jaunamartėms…
Prierašai po nuotraukomis:
1. Smalsu buvo ir patiems muziejininkams Boriso Dauguviečio lovą išmėginti. Dovilės Bekerienės nuotr.
2. 3. 4. Buvo madingos įvairiausiais motyvais siuvinėtos pagalvės ir su megztais bei mereškuotais užgaliais.
5. Tuolaik labai populiarus buvo sapnininkas.
6. Ruošiant parodą, atsiliepė dvi moterys ir dovanojo pagalvių užvalkalų.
7. Biržų krašto muziejuje „Sėla“ galima apžiūrėti pagalvių madas. Seniausiam užvalkalo užgaliui daugiau kaip 200 metų.
Editos Mikelionienės ir Aušros Jakubelskienės nuotraukos
