O dabar prašau – mano Pats kad drėbtelėjo, tai drėbtelėjo, į socialiniustinklus įkrovė man adresuotą glamūrinį atviruką moters dienos proga ir dar porą poezijos posmų!
Aš dar to sveikinimo nebuvau mačiusi, o jau pasipylė draugių skambučiai su užuojautom. Maždaug tokiom variacijom: „Och, ach, kaip gaila, dvidešimt metų pragyvenot, bet ką, vaikai užauginti, gal ir gerai, būsi laisva, nei tau barščių virt, nei išmėtytų kojinių rankiot.“
Kokie barščiai, kokios kojinės?
O draugės man, nesusipratėlei, paslaugiai aiškina, kad viešai įdėtas saldutėlis sveikinimas reiškia tik viena: skyrybas. Greitas arba jau vykstančias. Esą kitokių atvejų nebūna. Esą tai laiko patikrintas pastebėjimas. Matyt, maniškis jau sparnus pakėlęs, o aš, kvailelė, dar nieko nežinau.
Ir gerosios draugės iš karto dalina patarimus, kaip naudingai turtą dalintis ir visa kita.
„Tu jam nė už ką šuns neatiduok. Teisėjui aiškink, kaip tą gyvūną myli, rūpiniesi ir kiek tam pinigų išleidi. Jei geras advokatas, tai dar ir už ligoto augintinio išlaikymą iš jo galėsi prisiteisti“, – viena draugė ypač toli užgriebia.
Kita skaičiuoja, kiek vertas mūsų vasarnamis, sodyba ir dvi valtys. Pataria, jei turiu priėjimą, nesibodėt ir staigiai ištuštinti vyro sąskaitas. O gal valdau jo kortelę? Tada žaibu lėkti ir nusiimti pinigus, kol anas jos neužblokavo.
„Surink ir paslėpk papuošalus. Žinai, kokie tie kuiliai būna? Viską naujajai pasijai nuneš“, – apie trečio asmens atsiradimą kalba kita draugužė.
Per pusdienį mane taip apdirba ir nušlifuoja, kad pajuntu visus skaudžiausius skyrybų ypatumus. Ką ten pajuntu, jaučiuosi tarsi jau būčiau išsiskyrusi, perėjusi devynis pragaro ratus ir sutvarkiusi šūsnis popierių valdiškuose namuose. Dabar belieka po darbo parvilkt kojas namo ir paskutinę naktį permiegoti savo lovoje.
Rakinu duris. Namie įprastas fonas: pusgarsiai burbuliuoja televizorius, koridoriuje išmėtyti batai, atlapatuoja išalkęs šuo ir ima skalyti besiskundžiančiu balsu, o galiausiai atsklinda šūksnis:
„Nekreipk dėmesio į indus, suplausiu paskui.“
Įkišu galvą virtuvėn, ten kaip visad: kriauklėje lėkščių ir puodų bokštas, ant stalo trupiniai ir šakutės, mėtosi apgraužtas agurkas.
Net palto nenusirengusi klesteliu ant kėdės ir nebeturiu jėgų pajudėti. Gerklę smaugia ašaros ir pyktis. Pyktis visų apgautų ir išduotų sutuoktinių, kurios, kitiems pirštu nebakstelėjus, nematė, kas panosėje vyksta. O tada bac – ir skyrybos.
Ašaros teka, galva neveikia. Akyse tebestovi tas feisbukinis kovo 8-osios sveikinimas, šeimos griūties pranašas.
Po kurio laiko virtuvėn įšlama ir Pats. Nesiskutęs, nutįsusiais treningais, toks kaip visi, dirbantys nuotoliniu būdu.
„Mamuk, o kur pyrag?..“ – užkanda žodį ir vėpso apstulbęs. Žinia, moteriškos ašaros jam visad pakerta kojas, kitaip sakant – paralyžiuoja.
Užbliaunu balsu, o kai pritupia šalia, imu tuščia duonos lėkšte tvatyt per galvą, pečius ir kur papuola...
Žodžiu, po visų fizinių veiksmų ateina aiškinimųsi laikas. Pats šiek tiek sužeistas: su kraujosruva kaktoj, guzu viršugalvy ir nagų rėžiais ant žando.
Skyrybomis negresia. Gyvenimiški draugių pastebėjimai niekiniai. Sveikinimas feisbuke – karantino padarinys.
Pats aiškina perskaitęs vienos psichologės viešą interviu, kuriame ji prisipažino, kad ėmė toleruoti į feisbuką dedamus vaizdelius iš savo namų ir drabužių spintų, nuotraukas su pusryčiais, pietumis ir vakarienėmis.
Sakė, anksčiau į tokius savo buities parodymus žiūrėjo priešiškai, tapatino su nesveiku eksibionizmu, bet dabar, karantino sąlygomis, tas itin asmenines fotkes priima kaip žmogaus griebimąsi paskutinio šiaudo ieškant socialinių kontaktų. Kaip gelbėjimąsi nuo vienatvės ir atskirties.
Toji psichologė ir patarė panašiais būdais gelbėtis, esą emocijas reikšti per feisbuką šimtą kartų geriau, nei tylėti.