Kviečia panagrinėti virsmą
Panevėžio krašto menininkų paroda „Aukštaitijos dailė 2024. Metamorfozės“ šiemet žiūrovus pakvietė panagrinėti kūrybinius virsmus.
Per du Dailės galerijos aukštus ir Fotografijos galerijoje 41 kūrėjas rodo savo darbų duetus: pirmasis kūrinys iš to meto, kai buvo tik pradėję kurti, antrasis – pats naujausias, šiais ar pernykščiais metais sukurtas.
Tokia ekspozicija, kai tarp darbų didelis laiko intervalas, surengta pirmą kartą. Yra autorių, kurių kūrinius skiria bent 50 metų, o jauniausios parodos dalyvės drobės sukurtos per vos 4 metus.
Vieniems menininkams, pakviestiems eksponuoti darbus, buvo iššūkis surasti pirmuosius kūrinius, kitiems iššūkis su savo menais grįžti į gimtąjį miestą.
Apie klaidžiojimus virtualioje erdvėje
Šalies kultūros pasaulyje savitumu ryškiai spindinti Evelina Paukštytė, kadaise buvusi 5-osios gimnazijos auklėtinė, panevėžiečių savo menais nelepino, gimtajame mieste yra surengusi vienintelę parodą beveik prieš dešimtmetį.
Dabar sostinėje gyvenanti 44 metų kūrėja išgyvena jaudinantį momentą – vaikystės miestui rodo pirmuosius meninius žingsnius, kai Dailės akademijoje buvo ką tik baigusi grafiką. Antrasis kūrinys yra iš naujausios tematinės serijos.
Atlikimo technikos prasme virsmas didžiulis – nuo nespalvoto oforto iki akrilu tapytos ryškios ir iliustratyvios išraiškos.
„Kelerius metus dirbu su akrilu, čia kūrinys iš serijos „Slapukai“, o tai angliškai reiškia „cookies“, o pažodžiui verčiant „sausainėliai“. Ir čia tie sausainėliai klaidžioja mano įsivaizduojamoje virtualioje erdvėje, į kurios pinkles esame visi daugiau ar mažiau papuolę“, – aiškino kūrėja.
Aiškios žinios savo kūriniu žiūrovui ji nesiunčia, nemėgsta nurodinėti, ką tas turėtų matyti.
„Lai reikšmes žiūrovas pats sugalvoja“, – šypsosi menininkė.
Gausybę detalių užgožė debesys
Panevėžiečio Sigito Laurinavičiaus kūrinių duetas itin skirtingas: šalia kuklaus tapybos darbo rodomas objektas – į sieną įmūrytų knygų eilė.
„Mano kūryba ne vien tapyba, dar ir grafika, fotografija, skulptūra, objektai, instaliacijos, video-. Niekad to nesu parodęs visa apimtimi, o kai eksponuojami tik epizodiškai, niekas jų neprisimena“, – paaiškino, kodėl toks kontrastingas prisistatymas.
Dianos Rudokienės kūrybos gerbėjai, žinantys pastarojo meto jos minimalistines mistika dvelkiančias drobes, ankstyvajame jos menų etape vargu ar atpažintų autorystę.
„Į Dailininkų sąjungą įstojau kaip piešėja, piešiau tušu, tada buvo naujiena metalico markeriai, jais kūriau dekoratyvius figūratyvius piešinius su labai daug detalių, su iškrapštymais plunksnele ir tušu“, – paaiškino.
Darbas parodai paimtas iš privačios kolekcijos, nes namie iš to laiko nieko nebeturi.
„Paskui atėjo laikas, kai atsisakiau detalių, perteikiu tik emociją. Esu svajoklė, mėgstu žiūrėti į debesis, jų – lietuviškų, melsvai pilkų – motyvas ir vyrauja“, – paaiškina pašnekovė.
Priminė lempos įžiebtą skandalą
Valentino Pečinino fotografijos liudija, jog per du dešimtmečius fotomenininkas liko ištikimas siužetams ir personažams: vis dar fotografuoja dailių moterų kūnus.
„Pokytis yra tik techninėse galimybėse. Anksčiau fotografuodamas juostomis nežinojau, kas gausis, o perėjus prie skaitmenos iš anksto žinau, ką gausiu. Visa kita išliko taip pat: meninis braižas, kūno pasirinkimas, jo išlinkimas, net kojų judėjimas. Moters graciją matau taip pat“, – kalbėjo autorius.
Jis priminė, kad moteris fotografuoja ne dažnai, niekada nefotografuoja samdytų modelių.
„Objektyve – visos buvusios mano draugės. Kai draugaujam ir būna artimas ryšys, kai jos manimi pasitiki, tada ir darom fotosesijas, iš visų paimu raštiškus sutikimus, kad galėsiu eksponuoti“, – aiškino jis.
Nuotrauka iš ankstyvojo kūrybinio periodo, kur augaliniame fone matyti bėganti, o gal daranti šuolį nuoga mergina, buvo palydėta dideliu skandalu.
Tada, 2000-aisiais, V.Pečininas parodai pateikė keletą aktų nuotraukų.
Įvairių instancijų isteriją sukėlė fotografija, kur moteris pozavo su savo dukra, o šalia jų stovėjo žibalinė lempa. Modelių veidų nebuvo matyti, tik nuogi kūnai. Instancijoms šoką sukėlė ne vien nuogumas, bet ir lempa. Esą ji nuotraukoje galbūt simbolizavo falą.
Fotografą nulinčiavo net kelios komisijos, vaikų teisių gynėjai pareiškė, jog yra pažeistos vaiko teisės, parodą buvo uždrausta lankyti nepilnamečiams.
„Mano dukrai tuo metu buvo 17 ir jos į Fotografijos galeriją neįleido“, – absurdišką situaciją prisiminė kūrėjas.
Iš išsiskyrimo ašarų išspaudė naudos
Jauniausia parodos dalyvė, 23 metų Dailės akademijos pirmo kurso magistrantė Eglė Pilkauskaitė irgi rado ką pateikti metamorfozių temai: kūrybos pradžiai pristatė autoportretą, o šiandienos kūrinys – vijokliais apaugusio namo fragmentas.
Pasak menininkės, abu kūriniai – su dideliu emociniu užtaisu.
Tiesmuką autoportretą nutapė pirmaisiais studijų metais, kai išsiskyrė su mylimuoju.
„Kai jis mane paliko, buvau įsiutusi, žiauriai pavargusi, nes valtį irklavau 16 kilometrų, ir nusibliovusi. Dar nusifilmavau trumpą video-, kad turėčiau iš ko save tokią tapyti. Jeigu man skauda, kad bent naudos iš to būtų“, – dabar mergina kvatoja iš anuomet kankinusių emocijų.
Dabartinis kūrinys irgi su širdperša. Iš trijų pusių vijokliais apaugęs vaikystės namas Velžyje dabar stovi tuščias, mama išsikraustė į Panevėžį, o tėtis pas senelius, padeda jiems ūkininkauti. Namas ir didžiulis sodas tebėra jų šeimos, kada panorėjus ten galima nuvažiuoti, bet be žmonių vieta nebe ta.
„Mano magistrinis projektas yra apie vaikystės namus, labai noriu ten grįžti gyventi“, – dalijasi ateities planais.
Kadaise išmestus eskizus pasiūlė pirkti
„Dabar, ką pasakysiu, Panevėžiui gal bus sensacija“, – rodydamas savo ekslibrisus šypsosi Henrikas Mazūras.
Pirmasis atliktas dar lino raižinių technika, o antrasis jau šiuolaikėmis technologijomis. Darbus skiria 5 dešimtmečiai.
Pasak H.Mazūro, pirmuosius savo ekslibrisus ir Stasys Eidrigevičius darė lino raižinio principu. Jiedu mokėsi tame pačiame Stepo Žuko dailės technikume, S.Eidrigevičius – odos specialybę, o jis – meninį apipavidalinimą. Išmokti lino raižinio technikos visų specialybių studentams buvo privaloma.
Esą kurdamas ekslibrisus S.Eidrigevičius, jo manymu, nepavykusius, šveitė į šiukšlių dėžę, o kartu besimokiusi panevėžietė Stasė Medytė, matyt, įžvelgusi jų vertę, surinkdavo.
„Kai S.Eidrigevičius atvažiavo į Panevėžį, S.Medytė jam parodė tuos ekslibrisus. Tas paprašė atiduoti, o S.Medytė sako: „Pirk, tu daugiau pinigų turi“, – pačios S.Medytės papasakotą situaciją perpasakojo H.Mazūras.
Po dailininkės mirties visas jos archyvas buvo perduotas G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekai. Pasak H.Mazūro, dabar tebedirbama prie leidinių atpažinimo ir aprašymo.
Džiaugėsi tuo, kas nepasikeitė
Ilona Žvinakienė kūrybos pradžią iliustravo tėvo portretu. Portretus ji tapo ir dabar, tik jų neįmanoma surinkti į parodą, nes visi skirti konkrečiam žmogui ir iškeliauja pas jį į namus.
Rūtos Povilaitytės kūrinių sugretinime į akis krinta drobių dydžio ir spalvų skirtumai.
„Man spalvos visad patiko, tik anksčiau kūriniuose jų buvo daug mažiau, buvo daugiau grafikos. Dabar spalvų tiršta. Daug kas pasikeitė, tik ne viską žiūrovai iš karto mato. Man patinka, kad nepasikeitė tai, kas svarbu, dėl ko apskritai tapau: tai esminis gyvenime atsirandančių keistų potyrių įvaizdinimas“, – nedaugžodžiavo autorė.
Projektas „Krašto santakos“
Prierašai po nuotraukomis:
1. Sostinėje gerai žinoma ryškaus ir savito braižo E.Paukštytė rado ką parodyti ir gimtajam miestui.
2. Naujausioms drobėms, į kurias sudeda keisčiausius gyvenimo potyrius, R.Povilaitytė negaili spalvų.
3. H.Mazuras papasakojo negirdėtą epizodą iš kolegos gyvenimo.
4. V.Pečinino nuotrauka su nuogu moters kūnu priminė anuomet nuvilnijusį absurdišką skandalą, autoriui gerokai patampiusį nervus.
5. Meno gerbėjai parodoje galėjo panagrinėti kūrėjų išraiškų virsmus, naujai pažvelgti į ankstesnius darbus.
6. Edvinas Klimas. „Foninio užterštumo stebėjimo stotis“, 2024 m.
7. D.Rudokienė. „Svajos“, 1999 m.
8. F.Diržytė. „Susprogęs ramiakas“, 2024 m.
9. Tomo Rudoko „Pasaka“ primena, kokius darbus jis kūrė prieš du dešimtmečius.
A.Švelnos nuotr.
