Jaunai valstybei dar pravertė
Nedaug kas beatmena, kad siaurasis geležinkelis iš Panevėžio buvo nutiestas ne tik į Anykščius, Joniškėlį ar Biržus, bet ir iš Skapiškio į Suvainiškį.
Šis kelio ruožas ne tik neišliko iki mūsų dienų, bet ir jau seniai, prieš beveik 65 metus, buvo uždarytas kaip niekam nebereikalingas. Iš viso ši siauruko atkarpa gyvavo bemaž 44 metus.
Siaurukas tarp Skapiškio ir Suvainiškio buvo nutiestas Pirmojo pasaulinio karo metais kaizerinės Vokietijos valdžios įsakymu. Vokiečiai labai skubėjo, tad per dvejus metus –1915–1916 – nutiestas 41 kilometro geležinkelis buvo labai nekokybiškas.
Pasibaigus karui Lietuvos žinion siaurukas perėjo 1919 metais.
Jauna valstybė siauruko statybų ar remonto reikalais atsižvelgdavo į dvarų, kooperatyvų, plytinių, pieninių reikmes bei vietos valdžios pageidavimus. Tada dar nesijautė, kad valstybei siaurojo geležinkelio ruožai yra nuostolingi. Toliau šiais keliais buvo gabenami maisto produktai, mediena, statybinės medžiagos.
Atskiruose vagonuose važiuodavo keleiviai, atskirame vagone keliavo paštas, bagažas.
Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo siaurukų lėto merdėjimo laikotarpis.
Teko ir už merginą plušėti
Yra išlikę pasakojimų apie siauruko tiesimą.
Prie darbų vokiečiai suvarė artimiausių valsčių kaimų gyventojus su arklių tempiamais vežimais vežti žvyrą.
Buvo atvežti ir rusų karo belaisviai iš Latvijos.
Norėdamas užsidirbti kelias markes, pasisamdydavo vietos jaunimas.
„Mano mama Apolonija Matuzonytė su draugėmis ėjo dirbti ir su kapliais ar lopetomis po bėgiais kasdavo žvyrą. Jos įsidėdavo valgyti, nes niekas pietų neduodavo. Pietaudavo Adolfo Vrubliausko kieme. Šeimininkas neįsileisdavo į trobą net sušilti. Merginos dirbo apie metus“, – pasakojo B.Šapranauskienė.
Vladas Liolys savo užrašytuose prisiminimuose teigė, kad dirbo ir Vilkolių kaimo žmonės. Teko plušėti Viktorui Širvinskui, Elzbietai Širvinskienei, bežemiui Vladui Dovydėnui.
Pastarasis yra pasakojęs, kad Elzbieta susidraugavo su vokiečių prižiūrėtojais, tad kitiems darbininkams ir už ją tekdavo padirbėti. Kartą Vladas, nepaklausęs vokiečio paliepimo padėti merginai, gavo „tronkę“ – per nugarą „bananu“.
Atvažiuoti prie tiesimo darbų su savo arkliu reikėdavo ir iš apie 10 kilometrų nuo geležinkelio linijos nutolusių kaimų. Šarkiūnėlių kaimas buvo atokiausia Panemunio valsčiaus vieta, visai Latvijos parubežys, net iki Suvainiškio dar buvo kelio gabalas – 4 kilometrai.
„Prie tiesimo darbų dirbo mano vyro Antano tėvai Karolina ir Juozapas Šarkiūnėliai. Arklį taip nuvarydavo, kad jis nuo prakaito būdavo visas šlapias. Pabaigus dienos darbą Šarkiūnėliai apie pusvalandį ilsėdavosi, pagirdydavo arkliuką, paganydavo pamiškėje, o tada susiruošdavo namo“, – pasakojo Konstancija Šarkiūnėlienė.
Grįžti dažnai tekdavo pėsčiomis
Šarkiūnėliai dirbo beveik valaką žemės. Vėliau prie jų prisijungė ir jauna sūnaus šeima.
„Vertėmės vidutiniškai, bet pinigų labai reikėjo įvairiems ūkio darbams. Vyras parduodavo grūdus, o aš – naminius maisto produktus. Reikėdavo pasiekti artimiausią turgų Pandėlyje. Antanas maisto produktams sudėti padirbino medines skryneles. Į vieną dėdavome dešras, skilandį, bezmėnu po 1 kilogramą susvertus lašinius, o į kitą – džiovintus ir šviežius sūrius, varškę, sūdytą sviestą. Gyvenome gana toli nuo Taručių. Antanas pakinkydavo pačią ramiausią kumelę Alksnę į lineiką ar roges, sudėdavo medines skryneles ir nuveždavo mane į Taručių stotį. Nuvažiavusi Pandėlyje pernakvodavau pas giminaičius ir jau rytą droždavau į turgų. Namo po turgaus dažnai eidavau pėsčia apie 20 kilometrų, kartais pavėžėdavo, kartais vyras pasiimdavo nuo Panemunio ar Vilkolių. Siauruko grafikas keleiviams buvo labai nepritaikytas. Jis Taručiuose stovėdavo visą dieną“, – pasakojo K.Šarkiūnėlienė.
Pamojuodavo ir pakalbindavo
Traukinukas tais laikais nuošalių kaimų žmonėms buvo susisiekimas su pasauliu. Labiausiai siauruku naudojosi Suvainiškio ir Panemunio krašto žmonės. Jie nuvykdavo į Skapiškį, Pandėlį. Tarpukariu Pandėlys buvo valsčiaus centras, vėliau jis tapo rajono centru.
Iš Skapiškio geležinkelio stoties keleiviai toliau tęsdavo kelionę jau greitesniu – plačiuoju geležinkeliu.
Keleivinių ir prekinių vagonų net spalvos skyrėsi. Žalios spalvos vagonai buvo skirti keleiviams ir paštui vežti, o rusva spalva nudažytieji vežė įvairius krovinius.
Krovininiai vagonai taip pat buvo dviejų rūšių: uždari ir atviri. Atvirus vadindavo pusvagoniais. Jais veždavo grūdus, gyvulius, medieną, trąšas.
Vietos merginos bėgdavo į Skapiškio stotį pažiūrėti į jaunus garvežio vairuotojus. Jie, suodžių apneštais juodais veidais, joms pamojuodavo, kartais išlipdavo pakalbinti.
Taip užpustė, kad nekursavo
Daugiau darbo aptarnaujančiam personalui ir geležinkelį prižiūrintiems darbininkams atsirasdavo žiemos metu, nes reikėdavo sniegą valyti nuo bėgių. O pustydavo tais laikais smarkiai.
Stočių viršininkai privalėdavo apie kelio būklę informaciją perduoti aukštesnėms geležinkelio institucijoms.
„1927 m. sausio 21 d. Lietuvos geležinkelių valdyba randa reikalą įspėti Lietuvos piliečius, kad „Skapiškio–Suvainiškio“ ruožuose galimi sniego užpustymai ir dėl to gali sutrikti eismas. Todėl prieš kelionę siūloma sužinoti apie eismo sąlygas atitinkamame kelyje“, – rašoma tuomečiame dokumente.
Štai 1937 metų gruodžio mėnesį keleiviams buvo pranešta, kad keturias dienas smarkiai snigo ir stipriai šalo. Todėl beveik visi traukiniai vėlavo. Visas Skapiškio–Suvainiškio ruožas buvo sniegu užpustytas ir nuo gruodžio 11 d. šiuo ruožu trims dienoms nutrauktas traukinių judėjimas.
Apie lėtumą kūrė anekdotus
Siauruko traukinio greitis buvo toks mažas, kad apie tai žmonės kūrė net anekdotus.
„Keliaujant Suvainiškio–Skapiškio mažuoju traukinuku pravartu būtų ir nuosavą lovą turėti – miegamųjų vagonų čia, suprantama, nėra“, – juokaudavo gyventojai.
Ne vienas keleivis pykdavo, kad stotyse „visas atostogas reikia leisti“ – Pandėlyje traukinys stovėdavo visą valandą, jo darbininkų brigada ir kortų partiją sulošti spėdavo.
Skapiškėnai šios transporto priemonės greitį palygino su močiutės kelione į bažnyčią: „Močiutė palei geležinkelį iš Tvirų kaimo eina į Skapiškio bažnyčią. Privažiavus traukinukui konduktorius liepia lipti į vagoną. Močiutė atsako: „Su jumis važiuodama aš į mišias pavėluosiu.“
Alfonsas Kaupelis yra pasakojęs, kad Panemunio jaunimas sugebėdavo keliauti ir zuikiais.
Žmonės pasakojo ir apie vaikų išdaigas.
„Mane tėvai dažnai nuveždavo į Pandėlį. Įdomu būdavo pažiopsoti, kaip pupsi traukinukas. Važiuojant jam į kalniuką galėdavai spėti išlipti ir įlipti. Dar esu girdėjęs, kad geležinkelio bėgius, kylančius į Pandėlio malūno kalną, mokiniai ištepdavo lašiniais. Tada siaurukas negalėdavo užvažiuoti ir visiems būdavo daug smagaus juoko“, – pasakojo panemunėlietis. Jis prisiminė, kad vieną kartą kartu su kaimo berniokais ant bėgių pridėjo šakų. Laukė traukinio tikėdami, kad jis nuo bėgių nugrius, bet krūvą pridėtų šakų mašinistas pastebėjo ir traukinį sustabdė. O tada nuėjo vaikų tėvams pasakyti apie jų „zbitkas“.
Nuo to laiko daugiau išdaigų jie nekrėtė.
Kad dūmytų, tempė net sausuolius
Traukinį daug kas vadindavo „samovaru“, nes jis labai dūmijo varomas kūrenamomis malkomis.
Prieš kelionę Taručių stotyje į siauruko garvežį pripumpuodavo vandens. Jo reikėdavo prisipildyti ir kitose stotelėse. Ne vieną kartą traukinuką mašinistai sustabdydavo prie Nemunėlio, Apaščios upelių ar arti esančių griovių. Mašinistas su padėjėju kibirais nešdavo vandenį, jei nepasiekdavo pro langą išmesta žarna.
„Vieną kartą man važiuojant į laivininkystės kursus traukinukas vėlavo, nes pritrūko malkų. Laukėme, kol atvežė du porinius arklius prikirstų sausuolių. Pandėlyje laukė minia žmonių. Vagonai pilni, nėra kur atsisėsti. Mes jauni vyrai greitai radome išeitį: susėdome ant vagonų sandūros, vienas draugas atsitempė net suoliuką. Išleisdamas traukinį iš Pandėlio viršininkas iš tų mūsų išradimų tik juokėsi. Traukinukas važiavo 5 kilometrų per valandą greičiu.
Privažiavus Užbalių stotelę vėl garvežio nebėra kuo kūrena. Mus paprašė eiti į pakeles ir pjauti sausus medžius, nešti į garvežį. Nuo Pandėlio iki Skapiškio važiavome apie 6 valandas“, – prisiminė A.Kaupelis.
Karstą nešė tiesiog bėgiais
Miškingose Skapiškio krašto vietovėse norint nuvažiuoti iš vieno kaimo į kitą keliais reikėdavo daryti nemažus lankstus. Po tiesumai nuo Čedasų pusės esančių kaimų gyventojams Suvainiškio apylinkes pasiekti trukdė Taručių šilas.
Juonavos kaimo gyventojai į Suvainiškį važiuodavo pro Vilkolius, nes šilu nebuvo jokio kelio.
Kai pokario metais mirė viena Daunių šeimos moteriškė, jos karstą į kapines vyrai nešė ant rankų geležinkeliu, kad nereikėtų važiuoti kelių kilometrų aplink pro Užusienio sodybą.
Artimieji laukdavo karininko
Siaurukas nuo Sriubiškių riedėjo pro Gineišių kaimo pakluones. Čia užaugo aviacijos kapitonas, vėliau Salamiesčio partizanų būrio vadas Albinas Tindžiulis.
Jaunuoliui tekdavo siauruku atvykti iš Kauno aplankyti tėvų.
„Jis buvo mano krikšto tėvas. Mokydamasis Kaune ar būdamas kariuomenėje, jis namo grįždavo tik per Kalėdas, Velykas ir vasaros atostogų. Mums pranešdavo atvirlaiškiu, kada žada būti tėviškėje. Tik traukinukui nuūkus, laukais pamatydavome ateinantį Albiną. Vieni juokai būsimam karininkui būdavo iššokti iš lėtai judančio traukinuko“, – pasakojo Rimvydas Tindžiulis.
Karo metais, 1944-ųjų vasarą, tose vietose iš visų pusių girdėjosi bombų sprogimai. Plaukė ir plaukė juodi debesys. Išsigandę žmonės pulkais traukėsi iš namų.
„Skapiškio geležinkelininkai nutarė į du siauruko prekinius vagonus sukrauti visą mantą, gyvulius, žmones ir išvažiuoti į Užbalio pusę, apsigyventi miškuose, kol frontas praeis į vakarus. Į vieno traukinio vagonus susikrovė „plačiųjų“ geležinkelio tarnautojai, į kito – „siaurųjų“. Iš ryto apie šeštą valandą nuo Bajorų kapų kalvos rusai paleido kelis sviedinius. Jie pro traukinių viršų nuskriejo už stoties ir sudegino vieną pastatą. „Siaurųjų“ traukinio mašinistas Minelga, mano tėvas, puolė į garvežį, o padėjėjas Algirdas Bakaitis atsiklaupė jame ir pradėjo melstis. Tėvas paragino padėjėją važiuoti, ir traukinys pajudėjo į šiaurę. Mes laimingai pasiekėme Užubalio stotelę, kurioje laukė ūkininkas Inžiūra. Su šiuo žmogumi buvo iš anksto sutarta... Tik po dviejų savaičių sugrįžome namo“, – pasakojo Aldona Mingailaitė-Vasiliūnienė.
Ir liko tik simbolinis garvežys
Mokytoja Aldona Raišienė iš Skapiškio į Pandėlio gimnaziją dirbti važinėjo net 4 metus. Ji prisiminė ir paskutinę savo kelionę traukinuku į Pandėlį, nes ta kelionė buvo ypatinga: su būsimu vyru 1960 m. rugsėjo mėnesį jie važiavo paduoti santuokos prašymus.
Bet į santuokos ceremoniją porai teko vykti jau kitu transportu, nes tądien siaurukas nebekursavo – buvo uždarytas. Visiems laikams.
Skapiškyje siauruko vietoje dabar yra Lauko gatvė. Panemunio geležinkelio stoties pastate šiuo metu gyvena Danos Kaupelienės šeima. Pandėlyje yra išlikęs sandėlio pastatas.
Skapiškio–Suvainiškio geležinkelis – ne visų pamirštas. Vietoj buvusio tilto per Apaščios upę pandėlietis Valdas Pipikas pastatė simbolinį garvežį su dviem vagonais, išpjautais iš metalo lakštų. Lieptelis nutiestas iš originalių siauruko bėgių.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Paštininkai Petrulienė ir Raišys Skapiškyje laukdavo atvežamų siuntų.
2. Darbo siaurojo geležinkelio ruože būdavo daug.
3. Į Užbalio stotį žmonės atvykdavo ir kinkytu arkliu. Dabar šioje vietoje Kupiškio ir Rokiškio rajonų sankirta.
4. Skapiškio–Suvainiškio 40 kilometrų siaurojo geležinkelio ruože pūškavęs traukinukas jau tapo istorija.
5. Geležinkelio bėgius prižiūrėdavo ir tvirtindavo specialiais įrankiais.
6. Darbuotojai (iš kairės) Spaičys, Bruzgulytė, Likas ir paskutinis Taručių stoties viršininkas Juozas Jakulis. 1958 m.
7. Užbalio geležinkelio stotyje laukiant traukinio virdavo gyvenimas.
8. Visai prie siauruko bėgių ūkininkų šeima savo žemėje nusiimdavo derlių.
Muziejų archyvų ir V.Aleknienės asmeninio archyvo nuotraukos
