„Tai buvo jau seniai, o rodos, dar tik vakar.
Tu karštą širdį man davei,
Sakei,
Kita, tava, manoj krūtinėj plaka.“
Tai Birutės Mažeikaitės-Ramanauskienės eilės kankinamam savo vyrui Adolfui Ramanauskui-Vanagui, kalinčiam KGB kalėjime Vilniuje 1956 metais.
Gedulo ir Vilties dienos proga baigiau skaityti knygą „Partizanė Vanda“. Tai Birutės Mažeikaitės-Ramanauskienės, Dainavos apygardos partizanės Vandos, su sovietine okupacija kovojusio valstybės vadovo Adolfo Ramanausko-Vanago žmonos ir bendražygės, prisiminimai apie jos išgyvenimus partizaninio karo metu.
Knygą sudarė jos duktė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, o ją išleido leidykla „Naujasis Lankas“. Knygoje pasakojama apie tai, kaip 1944 metais į Lietuvą įžengus sovietų kariuomenei, tauriausieji Lietuvos sūnūs ir dukros nesitaikstė su pavergėjais, stojo į nelygią kovą dėl savo šalies laisvės ir nepriklausomybės. Tai knyga apie partizaninį karą mūsų šalyje, jos vadus, rėmėjus ir kurių aukos atvedė mus į 1990 metų kovo 11-ąją.
Partizanės B.Mažeikaitės-Ramanauskienės-Vandos veikla ir kova yra įvertinta ne tik Prezidento dekretu, Vyčio kryžiaus ordinu, kario savanorio statusu, nes ji – ne tik Dainavos apygardos partizanė, Lietuvos Laisvės kovų sąjūdžio Gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago žmona. Ji – ir jo bendražygė, jų bendra kova truko 12 metų ir nė vienos dienos laisvai, legaliame gyvenime. Tačiau jų gyvenimas ir kova už visų mūsų laisvę – pavyzdys, kaip reikia mylėti Tėvynę ir Dievą.
Partizanės Vandos prisiminimai parašyti jau atgavus nepriklausomybę.
1996 metais B.Mažeikaitė-Ramanauskienė-Vanda išėjo amžinybėn. Į širdį krito tai, kad ji niekada nevarstė jokių valdžios įstaigų durų, neprašė jokios paramos ir niekuo nesiskundė, nors visą šį laikotarpį gyveno labai varganai.
Jos gyvenimas – pirmiausia pamoka tiems, kurie parduoda savo įsitikinimus už saldesnį duonos kąsnį, ilgesnį pinigą, pareigas sau ar net vaikams.
Knygoje radau ir tai, kas man yra artima jau daug metų, nes aš pats esu tremtinys ir augęs Linkuvoje (Pakruojo rajonas), o pastaruosius 45 metus gyvenu Rokiškyje.
1956 metais Rokiškio rajone, apie 3 kilometrus nuo Kamajų miestelio nutolusiame Rūdžių kaime, pas Joną ir Onutę Kilius laikinai buvo apsistojusi visa Ramanauskų šeima su mažąja dukrele Auksute. Po suėmimo ir nuteisimo 1956 metais bei bausmės atbuvimo Ufoje, Birutę ir toliau persekiojo saugumas, primygtinai reikalaudamas ne tik atgailauti, bet ir viešai pasmerkti savo kovos draugus, partizanus, siūlydami darbą, gerą gyvenimą. Tačiau Birutė niekuomet neišsižadėjo ne tik savo meilės Adolfui, bet ir kovos už Lietuvos laisvę ir tų idealų, kuriais abu tikėjo.
1988 metais steigiant Rokiškio tremtinių klubą, deja, to nežinojau. Nežinojau daugelio faktų ir rašydamas prisiminimų knygą „Pakilę Laisvėje gyventi!“ Skaitydamas „Partizanę Vandą“ prisiminiau ir savo tėvų bei senelių sunkią likimo dalią, jų tremtį į Irkutsko sritį, šeimos vargus Sibire, ten palaidotus artimuosius ir net sugrįžus į Lietuvą 1960 metais. Daugelio tremtinių ir politinių kalinių likimai – panašūs. Niekam nelinkėčiau to patirti.