Kai veterinarijos klinikoje susipažinau su Ukrainos armijos majore Jelena Krivonos, ji pasiūlė nuvykti į Zoločevo miestelį ir aprašyti du tenykštės ligoninės medikus, kurie mūšių dienomis elgėsi kaip bebaimiai didvyriai, nors yra kuklūs ir tuo nesigiria.

Penkiolika kilometrų nuo Rusijos sienos nutolusio Zoločevo miestelio pavadinimą lietuviškai reikėtų versti „Auksiūnai“. Vietos gyventojai puoselėja legendą, kad toks pavadinimas prigijo todėl, nes prieš 350 metų čia vyko kazokų mūšis su totoriais, ir pastarųjų vadas bėgdamas upėje pametė auksinį šalmą bei kardą.

Istorikai tokiai versijai nepritaria, tačiau neabejoja, kad šią karinę gyvenvietę prieš 350 metų įkūrė kazokai. Šio rašinio herojai – rentgenologas Vladimiras Kudiajevas ir slaugytoja Ania Vlasova – nebuvo tikri, ar turi karingų kazokų kraujo, tačiau didžiausio pavojaus metu tapo pasiaukojimo tėvynei pavyzdžiu.

„Kai miestelio prieigose kilo mūšis ir mums vieną po kito ėmė vežti sužeistuosius, trumpam sutrikau, nes iki karo nebuvau mačiusi šautinės žaizdos“, – pasakojimą pradėjo A.Vlasova.

Ligoninėje buvo likę keli gydytojai ir vos kelios seselės, mat dauguma su šeimomis pabėgo. Spruko į Vakarų Ukrainą ar užsienį išsigandę, kad į Zoločevą okupantai gali įžengti bet kuriuo momentu. Keliais iki Rusijos sienos yra 25, o tiesia linija per laukus – vos 15 kilometrų.

Gyveno nuolatinėje baimėje

„Neslėpsiu – baimė ne kartą kaustė mane ir tada, ir dabar. Gyvenu mažyčiame kaimelyje dešimt kilometrų nuo Rusijos. Į darbą einu pėsčia, nes pakeleivingų mašinų neliko. Nuolat nešuosi vaistinėlę, nes nežinau, kada šalia išdygs priešas ir ką padarys“, – sakė slaugytoja.

Į jos gimtąjį kaimą nė viena priešo raketa neatlėkė, tačiau jos nuolat skrido virš stogų į kitas šalies gyvenvietes. Slaugytoja su tėvais ir dukra apsigyveno netvirtame rūsyje ir baiminosi, kad šalia sprogus bombai visi bus palaidoti po griuvėsiais.

Ligoninės darbuotojai pacientus pervežė į rūsį ir patys jame įsikūrė, tačiau visi gyveno baimėje, mat priešo raketos pataikė į du kitus ligoninės pastatus – Vaikų bei Neurologijos skyrių. Pastatai sugriuvo, laimė, iš jų visi jau buvo išsikraustę, todėl niekas nežuvo.

Tačiau trys žmonės žuvo šalia ligoninės stovinčiame daugiabučiame name į jį pataikius raketai. Be to, miestelio centre bomba užmušė seselę Natašą bei dar tris žmones. Minėta seselė su dvylikamete dukra per raketų antskrydį įbėgo į slėptuvę, o vėliau išėjo į gatvę pažiūrėti, ar niekam nereikia jos pagalbos, o tuo metu atskrido dar viena raketa, palikusi Natašos dukterį našlaite.

Kankina nuolatinis nerimas

„Nerimas apimdavo vienu metu atvežus daug sužeistųjų, nes nebuvau tikra, ar įstengsime visus išgelbėti. Mirusius karius vežant į morgą apimdavo liūdesys ir kartu pyktis ant priešų, nes dauguma žuvusiųjų buvo labai jauni. Galvodavau apie širdgėlą, kurią išgyvena jų tėvai ar mylimosios“, – kalbėjo slaugytoja.

Moteris neslepia, kad neramu jai ir dabar, nes fronte kontūzytas vyras neteko akies, bet jo nepaleido, paliko pirmojoje fronto linijoje, mat trūksta karių. Neramu moteriai ir dėl sūnaus policininko, kartu su kariais budinčio patikros postuose.

„Išgyvenu ir dėl to, kaip karas paveiks trylikametę dukterį, ir dėl ligotos mamos, nes stresas pablogino jos būklę. Mintis neiti į darbą nekilo nei čionykščių mūšių dienomis, nei dabar girdint oro pavojaus pranešimus – tai mano pareiga tėvynei, nes ją užpuolė priešas.“

Atlaikyti teko trijų medikų krūvį

Rentgenologą Vladimirą Kudiajevą prašnekinti pavyko tik po ilgo įkalbinėjimo, nes šis buvo įsitikinęs, kad nepadarė nieko ypatingo.

„Vilniuje lankiausi tik kartą, grįždamas iš karinės tarnybos Karaliaučiuje, tačiau lietuviškų posakių žinojau nemažai, jų buvo išmokę pavaldiniai lietuvaičiai“, – pasakojimą pradėjo vyriškis.

Gydytojo profesiją V.Kudiajevas pasirinko atsitiktinai. Grįžęs iš kariuomenės gatvėje pamatė iškabą, kad tarnybą atlikę jaunuoliai į Charkovo medicinos institutą priimami be konkurso, ir tuo susigundė. Baigęs mokslus gavo siuntimą dirbti į Zoločevą, ten pasiliko, sukūrė šeimą, ligoninės pašonėje pasistatė namą.

„Kai antrąją karo savaitę mus ėmė bombarduoti ir dauguma medikų pabėgo, aš direktoriui pasakiau, kad tikrai lieku. Man, du dešimtmečius pensijoje esančiam 72 metų rentgenologui, teko atlaikyti trijų medikų krūvį: gavau sužeistuosius tirti ir ultragarsu, daryti visus laboratorinius tyrimus“, – pasakojo specialistas.

Vyriškis lakstė tiek, kad vakare nebejausdavo kojų. Sužeistuosius vežė dieną ir naktį. Kai visi persikraustė į rūsį, V.Kudiajevas miegoti liko rentgeno kabinete, kad bet kuriuo metu galėtų skubiai imtis darbo. Liko kabinete, nors skeveldros išdaužė langus, o viena prakirto skylę duryse.

„Kai atvežė pirmą sužeistą karį, visos keturios seselės puolė aimanuoti ir jį guosti, o aš sušukau: „Nurimkit, jį reikia ruošti tyrimams, kiekviena minutė brangi!“ – pasakojo gydytojas.

Seselės suprato, kad verkti reikia vien širdyje, ir dirbo pasiaukodamos, išmoko greitai sukarpyti bei nuimti kario aprangą, nuo kūno nuplauti purvą“, – prisiminė medikas.

Mirčių išvengti nepavyksta

Labai sunku buvo ir chirurgui – jis operavo nesustodamas, nes pagalbininkai iš Kijevo atvyko vėliau. Rentgenologui iki dabar skauda širdį prisiminus, kad ne visus pavyko išgelbėti, nors to labai siekė žinodami, kad vaikinai buvo sužeisti gindami jų miestą, kartu ir jų ligoninę, pacientus bei medikus.

„Antrą kartą tokios įtampos ir krūvio turbūt nebeatlaikyčiau, tačiau padėsiu kiek galėsiu, o jei bus lemta, mirsiu darbo vietoje, kaip kad gatvėje per sprogimą žuvo Vaikų skyriaus seselė Nataša bei seselė, vežusi paramą į frontą ir žuvo bombai pataikius į mašiną“, – pokalbį užbaigė V.Kudiajevas.

Prierašai po nuotraukomis:

1. Paminklas Zoločevą gynusiems ir žuvusiems kariams.

2. Šalia ligoninės esančiame name bomba užmušė tris asmenis.

3. 4. Raketa sugriovė Zoločevo ligoninės vaikų skyrių. Dėl grėsmės šio ir kitų skyrių pacientus įkurdino rūsyje.

E.Butrimo nuotraukos